Išmokti kažko naujo nedarant klaidų, neįmanoma. Mes visi tai puikiai žinom. Teoriškai. O praktiškai, realybėje, atsidūrę naujame kelyje, pradedame bijoti ir abejoti – savimi ir pasirinkta kryptimi. Kokie prigimtiniai mechanizmai priešinasi pokyčiams ir ar galima su jais „susitarti“?

Teises išsilaikiau prieš 15 metų. Su mechanine pavara. Tie, kas to mokėsi, žino – vienu metu reikia atlikti keletą skirtingų veiksmų: sukti vairą, jausti automobilio gabaritus, perjungti pavaras ir tuo pačiu spausti skirtingu pedalus – jų iš viso trys, o kojos tik dvi.

Po pirmojo bandymo vairuoti galvojau, kad niekada su tuo nesusidorosiu. Vilties teikė tik viena: daugybė žmonių iki manęs kažkokiu būdu su tuo susitvarkė ir išmoko vairuoti automobilius. Ir tam nereikia kažkokių supergebėjimų. Vadinasi, ir aš sugebėsiu.

Pirmas išvažiavimas į miestą buvo neužmirštamas. Maža to, kad man vis dar painiojosi, kada kurį pedalą reikia minti, tai dar reikėjo tuo pačiu dairytis į visas puses, beje 360 laipsnių kampu, ir lyginti realybę su jos atvaizdais veidrodėliuose.

Žinoma, aš pridariau eibę klaidų. Bandžiau važiuoti per raudoną, kelis kartus užgesau, ne visada pamatydavau ženklus, nepaisiau greičio… Lyg to būtų maža, posūkyje vos netaranavau autobuso. Gerai, kad pedalus turėjo ir instruktorius, jis perėmė vairą ir kažkokiu būdu išsisukome.

Išlipusi iš automobilio po tos pamokos pažadėjau sau, kad daugiau niekada nesėsiu prie vairo. Man tikrai buvo labai baisu ir gėda. Pasijutau bukagalve ir kerėpla. Pamaniau, kad užtenka bandyti ir leisti pinigus vairavimui, jei aš vis tiek tam absoliučiai negabi.

„Kaip taip nutiko, kad dėl absoliučiai įprastų naujoko klaidų tu perėjai į savęs kaltinimą ir tvirtinimą, kad tai beprasmiška? – vakare manęs paklausė draugė. – Juk visi klysta, kai mokosi kažko naujo“.

Tiesa – bet kurio įgūdžio įsisavinimas neįvyksta be klaidų. Tai patirtis, kurią kiekvienas iš mūsų patiriame. Darome pirmuosius žingsnius, keliamės ir žengiame vėl. Juk net atmintinai mokantis eilėraštį, iš pradžių žodžiai painiojasi ir tikrai ne iš pirmo karto pavyksta viską įsiminti.

Mūsų pačių lojalumas savo klaidoms priklauso nuo to, kaip į tai žvelgia tėvai ir mokytojai. Tačiau be viso to, pradedant kažką naujo, tenka stoti į kovą su savo nervų sistema. Esmė ta, kad nervų sistemos pagrindas – saugumas. Nuspėjami ir žinomi veiksmai ir aplinkybės mūsų fiziologiškai yra suvokiami kaip saugūs.

Vaikų ar gyvūnų psichologai pasakytų, kad pirmasis žingsnis į vaiko ar augintinio ramumą – nuspėjamas ir pasikartojantis režimas kiekvieną dieną. O visa, kas nauja, nervinę sistemą kreipia į kovinę parengtį. Taip, stengdamasi mus sulaikyti, apsaugoti nuo grėsmės, ji gali ir „persistengti“.

Draudimas, susilaikymas nuo rizikos – tai susilaikymas nuo tobulėjimo. Jei tik primename sau, kodėl darome kažką naujo, žengiame žingsnį į nežinomybę. Kodėl mus ten traukia ir kokia iš to nauda. Juk kažką naujo galima daryti iš vien iš smalsumo ar iš sveiko ambicingumo. Kartais postūmiu gali tapti ir nenoras prieš kitus pripažinti pralaimėjus ar nepasirengimas atsisveikinti su taip sunkiai uždirbtais pinigais.

Būtent tą akimirką mes imame dėlioti pliusus ir minusus. Galvojam, ar ir toliau judėti pirmyn, darant klaidas, ar atsisakyti to, kas nėra „mano“ ir grįžti į senas vėžes…

Stovinti sankryžoje, svarbu atminti, kad kai kurios mūsų reakcijos gali būti, veikti grynai kaip apsauginis mechanizmas. Ir jei pradeda stigti motyvacijos, verta pabandyti „susitarti“ su savimi ir visgi toliau drįsti žengti nauju keliu.

Turbūt neverta nė sakyti, bet į kitą vairavimo užsiėmimą aš visgi atėjau ir galiausiai išsilaikiau teises. Mokantis, niekas neapsaugotas nuo klaidų. Judėjimas pirmyn neįmanomas neklystant. Svarbiausia – vis sau priminti, kur ir kodėl judame, ir reikiamą akimirką, kai suveikia prigimtiniai saugumo mechanizmai, nesupainioti to su mūsų pačių norais.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *