Patogiai sėdėdami salėje ir matydami į sceną išeinantį muzikantą, dažnai nė neįtariame, kas vyksta jo sieloje. Jis atrodo pasitikintis savimi ir žinantis, ką daro. Nė neįtariame, kad jis jaudinasi ir labai stengiasi užmegzti ryšį su mumis, žiūrovais. Net paskui, vykstant puikiam koncertui, mūsų atsakas atlikėjui yra gyvybiškai svarbus. Jei klausytis pavargsime ir nuspręsime panaršyti po „feisbuką“, galime būti tikri – ant scenos esantis žmogus tai pajus ir groti jam taps sunkiau.

Petras Geniušas. Nuotraukos autorius Michailas Raškovskis

P. Geniušas meilės mokosi stovėdamas eilėse

Garsus pianistas Petras Geniušas tvirtina – jei žmogus pasiduoda emocijoms, jis negali tapti geru atlikėju. Besiruošiantis koncertuoti menininkas turi būti labai psichologiškai tvirtas ir dėmesingas. „Reikia suderinti labai daug dalykų – kojas, rankas, protą, jausmus, bendravimą su publika. Ir dar ant viršaus uždėti uogytę – tai, kas žmogų pakylėtų“.

Nors 56-erių metų muzikantas koncertuoja nuo vaikystės, lipdamas ant scenos jis jaučia jaudulį. „Tai normalu.  Jei žmogus susiduria su minia ir jį nukreipia prožektoriaus spindulį, jis jaudinasi. Jis gali protu suprast, kad jaudintis nereikia, bet kūne vis tiek pasireiškia jaudulys. Ir paskui įdomu, kaip su tuo susitvarkyti“. Būdų, kaip susitvarkyti su jausmais, pianistas žino šimtus. Tai – gilus kvėpavimas, pusiausvyros jutimas, erdvės pajautimas, vidinė tyla.

Tačiau pats svarbiausias dalykas yra užmegzti ryšį su publika. „Aš juk turiu būti kiekviename didelės salės, kurioje telpa tūkstantis žmonių, kampelyje. Tačiau jei stengsiuosi užimti erdvę jos pirmiau nepajutęs, nieko nebus. Žmonės ten kaip kirminėliai sėdi, jų veidų nesimato. Ir tu esi kaip kirminėlis. Jei nejauti visumos, nieko nebus“, – P. Geniušas tvirtina, jog atlikėjas privalo išmokti išplėsti sąmonę, kad jaustų ir erdvę, ir joje esančius žmones. Kiekvienas klausytojas spinduliuoja savo istoriją ir pianistas tas visas istorijas turi į save surinkti.

Net ir pajutęs ryšio su publika, menininkas negali tiesiog pasinerti į grojimą. Per visą koncertą jis dėmesingai stebi pojūčius savo kūne. „Kartais tarp manęs ir salės būna lyg trintis. Matau, kaip kažkas tarsi prispaudžia. Tada pavyksta atsitiesti ir pajuntu, kad viskas ima keistis. Jei pavyksta, tai yra didžiulė laimė“. Tačiau P. Geniušas išduoda, jog gebantys valdyti auditoriją virtuozai patys dažnai kenčia nuo priklausomybės – jie nori vėl ir vėl koncerto metu patirti „kaifą“.  Užtat menininkui labai svarbu, kad ryšį su žmonėmis jis užmegztų ne norėdamas pats pasimėgauti, bet perduoti žmonėms savo meilę.

Daug keliaujantis garsus pianistas P. Geniušas žmones mokosi mylėti ne tik salėje. „Ypač oro uostuose yra daug tokių akimirkų, kai nieko nereikia daryti. Kai stovi prie pasų kontrolės ar apsaugos, galima nervintis, kad čia tiek daug žmonių. O galima kaip tik nusiteikti – kaip puiku, kad čia tiek daug įdomių žmonių“.  Kai P. Geniušui draugai aiškina labiau mėgstantys būti ne minioje, o gamtoje, pianistas jiems atšauna: „Taigi žmonės ir yra gamta.“

P. Geniušą įkvepia muzikologės Onos Narbutienės istorija. Ji buvo ištremta į Sibirą ir laiškuose rašė apie tai, ką ten patyrė žmonės. „Mane apstulbino, kai perskaičiau, kad būtent lageryje ji išmoko mylėti žmones. Štai toks buvo jos prašviesėjimas“.

Ar būna akimirkų, kai kiti žmonės P. Geniušą erzina? Ne, bet kartais jį erzina muzika. Jei profesionalas girdi „pro šalį“ grojantį gatvės muzikos atlikėją, jį gali apimti pyktis. „Kai dailininkas blogai paišo, gali užsimerkt. O kai girdi baisiai „falšyvai“ smuiku grojant, privalai tą išklausyti. Ir norom nenorom galvoju, kad toks žmogus gėdos neturi. Bet ką pro šalį varto ir būkit mieli, klausykit“.

Klausydamas kitų atlikėjų muzikos, P. Geniušas gali atskirti, kada melodija išvinguriuoja iš vidinės rimties. „Gerai įvaldžiusių techniką muzikantų yra daug. Tų, kurie turi proto, jau yra mažiau. Dar mažiau yra tų, kurie moka per muziką perduoti emociją, papasakoti istoriją“. Pačiais rečiausiais atvejais muzikoje galima išgirsti tylą ir tokio atlikėjo klausymasis yra kaip meditavimas.

Birutė Mar. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Birutei Mar spektaklis yra kaip Mišios

„Kartais norisi tiesiog sustoti ir išgirsti atsaką žiūrovo viduje – kaip partnerio repliką. Tada, priklausomai nuo pajautos, tęsti spektaklį toliau. Tai be galo įdomu“, – aktorė Birutė Mar tvirtina, kad taip kiekvienas spektaklis virsta savitu suokalbiu su žiūrovu – taip galima pasikeisti mintimis, patirtimis, abejonėmis.

Birutė Mar pati kuria ir vaidina monospektaklius. Vadinasi, ant scenos ji būna vienui viena, visų dėmesio centre. „Kai žiūrovai yra vieninteliai partneriai, tai ir ryšys su jais artimesnis. Dideliame spektaklyje intonacijos ir emocijos priklauso nuo kolegų jausmų. O monospektaklyje viskas priklauso nuo žiūrovo“, – B. Mar išsyk pajunta, ar salėje sėdintys žmonės labiau vadovaujasi logika ar jausmais. Taip ji „sužino“, ar spektaklio personažo susisieja su žiūrovų patirtimi. Gal žmonės dar nespėjo pamiršti savo buities ar būties bėdų? Tai būtina žinoti, norint toliau sėkmingai keliauti kartu.

Panašiai kaip ir pianistas P. Geniušas, menininkė tvirtina, kad einant į sceną, jaudulys visada yra. „Tikslus posakis, jog scenoje turi būti aukštesnė temperatūra negu gyvenime. Juk spektaklio metu tampi kažkuo daugiau nei fiziniu kūnu. Esi tartum mediumas, kuris tuoj transliuos savo personažo gyvenimą“, – aktorė tvirtina, jog trukdo tik per stiprus jaudulys, koks dažnai kamuoja pradedančiuosius. Iki šiol pasitaiko premjerų, kai atsakomybės jausmas toks didelis, kad trukdo persikūnyti. Tačiau dažniausiai po kelių sekundžių jausmai nustoja trikdyti. Padeda kelios minutės tylos, kurios yra kaip pasisveikinimas su žiūrovais.

Jei spektaklio metu aktorė pajunta, kad žiūrovai jau pavargo nuo informacijos gausos, tai jai nekelia nerimo. Tuomet ji prisimena japoniško teatro pamoką – tereikia padaryti pauzę, nieko nevaidinti. Ta  akimirka tylos padaro stebuklą – žiūrovai suklūsta ir dėmesys grįžta atgal į sceninį vyksmą. „Tai tikrų tikriausia tiesa, nesyk tai esu patyrusi“, – dalijasi patirtimi B. Mar.

Birutė Mar vaidina ne tik Lietuvoje. Ji tvirtina, kad žiūrovų atsakas skirtingose šalyse skiriasi – jis priklauso ne tik nuo temos aktualumo žiūrovui, jausminio atvirumo ar uždarumo, bet ir kultūrinių tradicijų. Kai Meksikoje ji vaidino spektaklį „Žodžiai smėlyje“ pagal S. Beketo absurdo pjesę, žiūrovams buvo linksma, o vietomis net kvatojo. Šis spektaklis yra apie į žemę – mirtį smengančios senyvos moters tragizmą. Kūrėjai kilo mintis: „Galbūt jie į mirtį, senėjimą žiūri visai kitaip?“ Kai tą patį spektaklį vaidino Japonijoje, tyla buvo kaip per laidotuves. Net tose vietose, kuriose galima justi ironiją ir kur lietuviai žiūrovai reaguodavo gyvai.

Spektaklį „Antigonė“ Birutė Mar  vaidino Maroke, žavingo seno miesto Esaurijos turgaus aikštėje pastatytoje scenoje. Po spektaklio daugelis žiūrovų tiesiog prie jos priėjo ir bendravo, lyg būtų senai pažįstami. Pasak aktorės, Lietuvoje žiūrovai taip paprastai prieiti nedrįsta. Rusijoje, Ukrainoje ir kitose slaviškose šalyse žmonės jausmingesni, per spektaklius dažnai verkia. O Arabų Emyratuose, Kuveite, Jordanijoje vaidinant iš pradžių B. Mar stebėjosi, kad per spektaklio kulminaciją salė ima ploti kaip operoje po arijos.

Kurdama spektaklius, menininkė pirmiausia išjaučia ar pasirinkta medžiaga yra svarbi jai pačiai. „Neretai teatras žiūrovą laiko kvailesniu negu jis yra, parinkdamas primityvias, atseit „žiūroviškas“ pjeses. Aišku, yra ir tokių žiūrovų. Tačiau man pačiai teatras nuo vaikystės turėjo sakralią reikšmę. Ir dabar manau, kad spektaklis – tai savitos Mišios, po kurių žiūrovai išeina truputį kitokie, kažką gilesnio ir svarbaus pajutę. Visada siekiu, kad mano spektakliai būtų tokie. Pirmiausia – būdama atvira pati sau ir pati tarsi scenoje atlikdama išpažintį scenoje. Ir mano patirtis liudija – jei tau labai svarbu, gebėsi tą perduoti ir kitiems“.

Justinas Žilinskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Geriausias būdas sudominti – humoras

Justinas Žilinskas yra įpratęs stovėti prieš auditoriją. 43-ejų teisininkas dėsto studentams Mykolo Romerio teisės universitete, rašo dainas ir jas atlieka su savo grupe „Ilgumos“, o dar pristato skaitytojams savo sukurtus nuotykių romanus.

„Kai parašai knygą, atsakas yra lėtas. O kai išeini prieš gyvus žmones, nesvarbu, ar tai paskaita ar koncertas, viskas vyksta labai greitai. Be didelio apmąstymo turi nuspręsti, kaip sudominti auditoriją“, – tvirtina J. Žilinskas. Jo manymu, geriausias būdas auditoriją padaryti sava yra humoras. Žinoma, šaipytis reikia ne iš žmonių, bet iš savęs.

„Tačiau esu matęs atlikėjų, kurie scenoje kaip tik nuo auditorijos atsiriboja ir save pateikia kaip produktą. Teko būti Bobo Dilano koncerte. Visiškai jokio kontakto. Išėjo, padarė savo darbą ir vėl nuėjo“, – J. Žilinskas tvirtina, kad taip elgdamiesi atlikėjai nerizikuoja. Juk mėgindamas užmegzti ryšį su žmonėmis, niekada nežinai, ar žmonės tave priims. „Kartais gali verstis per galvą ir vis tiek matysi, kad neturi ryšio su auditorija. Jei matai, kad nieko neišeina, turbūt vienintelis kelias yra garbingai pasitraukt“.

Tokiomis akimirkomis atlikėjams sunku nepradėti savęs kaltinti. J. Žilinskas tuomet jaučiasi kaip po nepavykusio pasimatymo: „Aš prisiimu dėl to atsakomybę. Juk aš buvau ta aktyvioji pusė, kuri mėgino užmegzti pokalbį. Vadinasi, kažko nesugebėjau padaryti“.

Dėstytojauti universitete yra savotiškai lengviau, nes studentai vis dėlto turi tam tikrą pareigą. Nors lankomumas ir neprivalomas, atėję į paskaitą, jie turi laikytis taisyklių. „Jeigu jie pradeda veikti kažką, ko studentai neturėtų veikti, tarkim, lošti kortomis ar kelti triukšmą, galiu jų tiesiog paprašyti išeit ir netrukdyt tiems, kuriems paskaita įdomi“, – J. Žilinskas paskaitoje jaučiasi kaip šeimininkas. O štai išėjęs į sceną, jis žino – auditorijos nevalia vaikyti.

Lietuva – ne ta šalis, kurioje nepatikusį atlikėją gali apmėtyti supuvusiais pomidorais. Pasak J. Žilinsko, Lietuvoje greta eina neigiama reakcija ir abejingumas. Kai žmonės nekreipia dėmesio, atlikėjams itin nemalonu. Sunkiausia sudominti žmones restoranuose, kur žmonės gali valgyti ir gerti. „Man gali labai nepatikti, kad publika per koncertą valgo bulvinius blynus ir dar plepa tarpusavyje. Tačiau negaliu jiems pasakyti – padėkit šakutes ir sutelkit dėmesį į mane“, – J. Žilinskas koncertų tokiose vietose vengia.

Kurdamas dainas, apie publiką J. Žilinskas galvoja retai. „Tačiau galiu nujausti, kada daina patiks klausytojams, o kada ji daugiau liks tik sau. Ir būna labai įdomu, kai stipriai apsirinku. Kai daina atrodo šiaip sau, o publikai ji kaip tik labai patinka“.

Trijų vaikų tėvas dažnai groja gitara ir dainuoja vaikų būriui. „Vaikų priverst klausyti tikrai neįmanoma. Su jais turi būti nuoširdus. Labai gerai, jei savyje gebi pajusti vaikiškumą, tarsi su mažėti iki jų lygmens. Tada jie atsako labai gražiai. Tačiau vaikai gali pasakyti ir ką nors labai neigiamo. Tačiau ant vaiko juk nepyksi. Ir gerai, kad jie geba pasakyti labai aiškiai, labai šviesiai ir labai tiesiai“, – dalijasi kūrybingas teisininkas.

Comments are closed.