Keliaudama į Užventį vaizduotėje piešiau rožes – baltas, kvepiančias, sidabrinėm akim žiūrinčias į praėjusius ir esamus laikus. Rašytojos Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) sukurti vaizdai – impresijos įsispaudė mano  atmintin pagaviau už realybę. Nuo paauglystės. Saulėlydžių melancholija, „miegūsto tvenkinio“, „įsigiedojusio, įsikvepėjusio, įsisvajojusio sodno“ romantika įėjo į mano pasaulį ir ten pasiliko, padaugindama išgyvenimus.

Ši Šatrijos Raganos impresija, skirta Motinos atminimui, daug pasako apie pačios rašytojos pasaulėjautą. Būtent per pasaulio jutimą atsiskleidžia žmogaus siela. Literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė yra rašiusi, kad patys pirmieji trys kūrinio sakiniai pasako ne tik apie kūrinį, bet ir apie autorių. Balta rožių spalva – tyrumo simbolis, sidabrinės akys atskleidžia romantišką kūrėjos prigimtį, savistabą patvirtina „veidrodinis“ atspindys: (rožės) žiūri pro langą; kvapai susieja su aukštesniuoju pasauliu, į kurį nuolat krypo rašytojos žvilgsnis ir širdis… „Mamate, – tariau, – o mano širdis yra labai laiminga. Gražu taip visur, taip puikiai žydi tos rožės“, – sako Irusia apysakoje „Sename dvare“. Nežinau kito lietuvių autoriaus, kurio kūrinyje tokia akivaizdi grožio ir doros dermė, jos siekiamybė. Kūrinio veikėjus rūpi „patikrinti“ pačios kūrėjos gyvenimo faktais. Istorikai sako, kad Marija buvusi impulsyvi, temperamentinga gražuolė, mėgusi jodinėti, šokti, mokėsi šaudyti ir medžioti!  Ir kaipgi šis temperamentingumas dera su romantiškumu, svajingumu? Ištisomis dienomis, užplūdus melancholijai, būsimoji rašytoja galėdavo skambinti fortepijonu, anksti atsikėlusi išeidavo pasivaikščioti į sodą arba palei tvenkinius, apaugusius senais gluosniais. Mylėjo bites, svajojo tapti bitininke (vėliau baigė Varšuvos bitininkų kursus). Ne vienas kritikas ieškojo pikantiškesnių, romantizmo šydu pridengtų gyvenimo faktų. Ar atrado? Ir taip, ir ne. Ne Poviliukui (Povilui Višinskiui) Marija atidavė savo širdelę. Povilas Višinskis, neturtingas studentas, uždarbiavo mokydamas dvarininkų vaikus. Netoliese, Kurtuvėnų dvare, jis mokė dvarininko Pliaterio vaikus (tuo metu jį aplankydavo Žemaitė, Marija Pečkauskaitė, jau pradedanti rašytoja, iš Aukštaitijos atvažiuodavo ir Jonas Biliūnas). Su Poviliuku Marijos draugystė buvo užsimezgusi jau anksčiau, kai jis Užvenčio dvare mokė Pečkauskų sūnus. Nors Pečkauskai nebuvo turtingi, netgi prasiskolinę ir šį dvarą išsinuomojo tikėdamiesi išmokėti skolas (pajamų davė malūnas, stovintis ligi šiol), suprato mokslo svarbą: samdė mokytojus, kaupė vertingų knygų biblioteką, rūpinosi vaikų išsilavinimu, jų aristokratišku ugdymu. Povilo Višinskio įtaka būsimai rašytojai buvo didžiulė: ligi tol kalbėjusi ir rašiusi lenkiškai, kaip ir įprasta to meto dvaruose, Marija ėmė mokytis lietuviško rašto. Jos apysakoje „Sename dvare“ suskamba tautiškumo idėjos. Povilas Višinskis ją atveda į rašytojos kelią, juos siejo dvasinė bendrystė, tačiau nuoširdus bendravimas neišauga į gilesnius jausmus: Marija neatsakė į Povilo meilę.

Užventis. Birutės Simanavičienės nuotrauka

Nors Pečkauskai Užventyje gyveno palyginti neilgai (1887–1898), čia įvyko svarbiausi Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos – gyvenimo įvykiai: atsivertimas į lietuvybę, pažintis su Povilu Višinskiu, meilė kunigui Kazimierui Bukantui. „Dėl ko tavęs čia nėra?“ – rašė Marija. Kas tas, kurio laukiama, kuriam skambinama fortepijonu, dėl kurio baltos rožės žiedas segamas į juodų plaukų kasas? Laukimas lyg rožių dvelksmas persmelkia dienoraščių romaną „Viktutė“. Daktarėlio prototipas – kunigas Kazimieras. Nuotraukose jis dažniausiai  antrame plane, bet šalia, lyg apglėbiantis šešėlis, lyg geroji dvasia. Vėliau jis padės Šatrijos Raganai, tėvams mirus, kai reikės išsikraustyti iš šio dvaro, kai reikės lėšų studijoms užsienyje, ir dar vėliau, kai ji nepagydomai sirgs. Meilė išliks platoniška, nepapiktinanti nei tėvų, nei kitų artimųjų. Sunku bus visiems trims, Povilui skaudės labiausiai, nes Marijos kūriniuose įsivaizdavo save. Ne, ne apie Poviliuką svajojo Marija, „raudoniems saulėlydžiams begęstant“.

Studijuodama Šveicarijoje, Ciuricho bei Friburgo universitetuose Šatrijos Ragana gilinosi ne tik į pedagogiką, bet ir į filosofiją, jausdama, kad iš esmės tie dalykai yra labai glaudžiai susiję. Tai įrodo  ir jos parašyti pedagoginiai etiudai „Mergaitės kelias“. Knygelėje subtiliai ir įtaigiai propaguojama  krikščioniškos doros bei charakterio ugdymo principai, aukštinamas dvasinis grožis, taurumas, artimo meilė. Įstrigo išsakytos mintys: „Didžiausias ir brangiausias mergaitės turtas – jos tyra siela ir skaistus kūnas“. Tikrasis moters pašaukimas – mylėti. Mylėti reiškia užjausti, globoti, rūpintis, būti „taikos audėja“. Rašydama apie mergaitės auklėjimą, Šatrijos Ragana iškelia orumą – dvasinę švarą, kuri įpareigoja gyventi kilnesniais siekiais. Anot rašytojos, tuo moteris ir skiriasi nuo „bobos“. Iš esmės moteris ugdo tautos dvasią, vyras ją gina… Tad vyro įkvėpėja visuomet esanti moteris! Štai kodėl Šatrijos Ragana, jautri, įžvalgi  pedagogė, tiek daug dėmesio skiria mergaitės auklėjimui.

Užventis. Birutės Simanavičienės nuotrauka

Negaliu neprisiminti ir savo lietuvių kalbos mokytojos Agnietės Daukantienės prisakymus kiekvienai mergaitei būtinus perskaityti ne tik apysaką „Sename dvare“, bet ir romaną , parašytą dienoraščio forma „Viktutė“. Pačios autorės žodžiais betariant, „Knygos yra akiniai, pro kuriuos žiūrime į pasaulį. Nejučiomis, patys nesuprasdami, mes patenkame savo skaitomų knygų įtakon, savinamės jų skelbiamą pasaulėžiūrą ir nuomones. Ypač jauni būdami“. Kas jaunam įkrenta į širdį, lieka visam gyvenimui. Juk skaitydami knygą, tarsi bendraujame su jos veikėjais, diskutuojame, priimame jų tiesas arba ne, bet svarbiausia – jas apmąstome. Nors mūsų jaunuoliams Šatrijos Raganos sukurti veikėjai dažnai atrodo pernelyg dori, kone šventieji, o gal naivūs, vis tik jų pasaulėjauta, doros supratimas  kelia dvasią aukštyn. Kad jų poelgiai būtų labiau suprantami  ir psichologiškai pagrįsti, pravartu būtų susipažinti su psichologiniais-filosofiniais „Mergaitės kelio“ etiudais, primenančiais vydūniškąją doros sampratą.

Sename Užvenčio dvare tebežydi rožės. Gluosniai, palinkę į užtvenktos Ventos prūdus, saugo Irusios paslaptis: įsitaisiusi juose ji siuvinėja Mamatei nosinaitę. Seni parko medžiai mena ne tik Pečkauskų įgyventą laiką – vėliau (1909 m.)  dvarą nupirko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius ir gyveno iki sovietai okupavo Lietuvą. Šiuo metu dvaras gražiai prižiūrimas, išpuoštas medinėmis skulptūromis, koplytstulpiais (čia vyksta įvairūs plenerai),  išvaizdžiai atrodo atstatytas raudonų plytų malūnas, o medinis tiltelis veda į salą tarp Ventos užtvankų, kuriose plūkauja lūgnių geltonos žvakės ir baltosios lelijos. Vaikštinėju po Užvenčio dvarą,„lyg eičiau per buvusius gyvenimus“ (eilutė iš poetės Zitos Mažeikaitės eilėraščio), mintimis kalbėdamasi su Šatrijos Raganos veikėjais, atsiverdama jų pasauliui, regėdama jų akimis. Ir nors esu čia pirmą kartą, įsikvepėjusio, įsisvajojusio  dvaro atmintis man tokia sava, artima, pažįstama.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *