1935 m. liepos 27 d. Rusnėje (Šilutės aps.) mirė Valentinas Gailius, evangelikų liuteronų kunigas, mokytojas, krašto visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis.

Valentinas Gailius gimė 1887 m. liepos 2 d. Berštininkuose (Plaškių vls., Tilžės aps.) pasiturinčių ūkininkų Martyno ir Gretos (g. Faltinaitės) Gailių šeimoje, kurioje augo su jaunesniais broliais Viktoru ir Alvinu. Tėvas Martynas Gailius (1857–1944) buvo aktyvus „Birutės“ draugijos narys, vienas iš evangelikų liuteronų švietimo ir labdaros draugijos „Sandora“ steigėjų, rėmė lietuvininkų kandidatus rinkimuose į Vokietijos Reichstagą ir Prūsijos Landtagą, 1910–1911 m. buvo Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės pirmininkas.

Kunigas Valentinas Gailius

Mokyklą lankyti pradėjęs Plaškiuose, toliau Valentinas Gailius mokėsi Tilžės gimnazijoje, kurią baigęs studijavo teologiją ir filosofiją Karaliaučiaus universitete. Nuo 1915 m. kunigavo Verdainės parapijoje, kurį laiką aptarnavo ir Agilos parapiją (Labguvos aps.). Čia vedė Idą Böhnke, šeima susilauks sūnaus ir dukters. Nuo 1921 m. Valentinas Gailius buvo Rusnės parapijos kunigas.

Klaipėdos kraštui 1923 m. tapus Lietuvos Respublikos dalimi, krašto evangelikų bažnyčia ir toliau liko pavaldi Prūsijos provincijos bažnytinėms institucijoms bei Vyriausiajai evangelikų bažnyčios tarybai Berlyne. Todėl Klaipėdos krašto direktorija 1924 m. kovo 22 d. priėmė nutarimą dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios administravimo, kuriuo numatyta ją galutinai atskirti nuo pavaldumo Karaliaučiaus konsistorijai ir Vyriausiajai bažnyčios tarybai Berlyne. Siekiant krašto bažnytines struktūras pertvarkyti į Lietuvos Respublikos jurisdikcijai pavaldžią savarankišką bažnytinę provinciją, buvo įsteigta faktiškai vyskupo įgaliojimams prilygstanti laikinoji krašto bažnyčių komisaro pareigybė. Kovo 31 d. šias pareigas direktorija patikėjo kunigui Valentinui Gailiui.

Tokiam valdžios sprendimui įnirtingai priešinosi ryšių su Vokietija nenorėjęs nutraukti superintendentas kun. Francas Karlas Hugo Gregoris (1863–1947) bei kiti provokiškai nusiteikę dvasininkai bei parapijiečiai. Nepatenkinti vokietininkai nuo pat pradžių ragino nepaklusti naujajai tvarkai, spaudoje pasirodė kunigo veiklą ir patį kunigą šmeižiančių straipsnių. Rusnės parapijai priklausiusių Skirvytėlės ir Akmenos kaimų atstovai priėmė rezoliucijas, kuriomis reikalavo Valentinui Gailiui uždrausti eiti kunigo pareigas. Galiausiai 1924 m. liepos 30 d. Vyriausioji bažnyčios taryba priėmė sprendimą Valentinui Gailiui neleisti toliau kunigauti Rusnėje. Tai jam kliudė toliau eiti krašto bažnyčios komisaro pareigas, nes direktorijos kovo 22 d. nutarime buvo pasakyta, kad komisaru turi būti krašte kunigaujantis kunigas…

Pradėjęs eiti bažnyčios komisaro pareigas, kunigas Valentinas Gailius rūpinosi parapijose stiprinti lietuvių kalbos pozicijas, spręsti pastoracinius reikalus, įgyvendinti kai kurias administracines pertvarkas. 1924 m. rugsėjo 3 d. įvyko bažnyčios komisaro sušauktas krašto sinodas, kuriame susirinko 106 dalyviai (tarp jų – 92 sinodalai iš 108 sinodo narių). Absoliuti dauguma pritarė krašto bažnyčios atsiskyrimui nuo Vokietijos. Išrinkus septynių narių sinodo tarybą, Valentinas Gailius paskelbė jam pavestus uždavinius įvykdęs ir iš komisaro pareigų pasitraukiąs. Tolesnės derybos dėl krašto bažnyčios ateities vyko iki 1925 m. liepos 31 d. Berlyne Klaipėdos krašto direktorijos ir Vyriausiosios bažnyčios tarybos atstovų pasirašytos kompromisinės sutarties.

Kunigo vietos netekęs Valentinas Gailius nuo 1925 m. dirbo tikybos mokytoju Klaipėdos lietuvių gimnazijoje (1930 m. pavadinta Vytauto Didžiojo vardu). Retkarčiais pamaldas laikydavo mokytojų seminarijos auloje bei istorinėje Klaipėdos anglikonų bažnyčioje, kitose krašto parapijose. Nors nuo 1934 m. Berlyno bažnytinė vadovybė tiesioginės administracinės įtakos Klaipėdos krašto bažnyčiai nebeturėjo, buvusio generalinio superintendento Franco Gregorio šalininkų dominuojama krašto bažnyčios konsistorija Valentino Gailiaus į kunigo pareigas negrąžino.

Sulaukęs vos keturiasdešimt aštuonerių, Valentinas Gailius netikėtai mirė savo namuose Rusnėje 1935 m. liepos 27 d. apie antrą valandą nakties. Liepos 31 d., trečiadienį po pietų, palaidotas Šilutės kapinėse.

Pagrindinėje nuotraukoje Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje kunigavo Valentinas Gailius, sunaikinta sovietų okupacijos metais.

One Comment

  1. Gailių giminė buvo lietuviška ir dėl to daug nukentėjusi. Paskutinė atšaka Heincas Gailius, kilęs iš Saugų, gyveno Kalviškių kaime. Prieš keletą metų, atšventęs auksines vestuves, mirė. Palaidotas Elniškės kapinėse.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *