Įsivaizduokite, kad gyvenate konkrečiame mieste, o aš esu užsienietis, kurį jūs į tą miestą pasikvietėte. Jūs mane vedžiojate, o aš klausinėju – kas čia, o kas šičia? Kodėl jūs mane tik po šitą rajoną vedžiojate, o kodėl į šią gatvelę neužeinam? – kartais psichoterapeutas Robertas Petronis taip aiškina apie egzistencinę psichoterapiją. Taip, kaip bičiulis užsienietis mums gali parodyti kitokį Vilnių, negu mes matome, taip terapeutas gali atverti visai kitokį žvilgsnį į gyvenimą.
Kai Egzistencinės terapijos centro įkūrėjo Roberto Petronio klausiu, kuo egzistencinė terapija skiriasi nuo įprastinės, jis tiesiai neatsako į klausimą. Kalbantis paaiškėja, kad skirtumas žvelgiant iš šalies gali būti ir nepastebimas. Galbūt jis su klientu kalbėsis apie vaikystę ir iš šalies tai bus panašu į psichoanalitiko vedamą sesiją.
Didžiausias skirtumas yra ne metoduose, o laikysenoje. „Mes tai vadiname nežinojimo laikysena. Susitikęs su žmogumi turėčiau suskliausti savo žinias. Tapti naiviu klausytoju ir kelti pačius elementariausius klausimus“, – aiškina R. Petronis. Tikslas yra atrasti, kas žmogui skauda – žvelgiant į tai ne kaip į diagnostinę kategoriją, bet kaip į unikalią kančios patirtį.
„Man labai patinka tokia neapibrėžta kelionė, ji atskleidžia netikėtus ir iš anksto nenuspėjamus dalykus“, – dalijasi R. Petronis. Egzistencinės terapijos tikslas yra „pagauti“, kas yra unikalus gyvenimas. Mes esame „įmesti“ į pasaulį, mes jo nesirinkome. Gimę susidūrėme su duotybėmis – nepasirinkome būties, nepasirinkome tėvų, nepasirinkome socialinio sluoksnio ir kultūros. Kita vertus, mes renkamės savo atskirą ir savitą kelią. Tai kuria unikalias mūsų gyvenimo prasmes. Būtent todėl vienoje šeimoje augę vaikai gali turėti visiškai atskirus ir skirtingus pasaulius.
Kartais egzistencinė terapija vadinama filosofiniu keliu psichoterapijoje. Tačiau mitas, kad pas egzistencinį psichoterapeutą verta eiti tik tada, kai kyla gyvenimo prasmės klausimas. „Mes galime kalbėti apie bet kokius sunkumus“, – tvirtina R. Petronis. Antras populiarus mitas – tai, kad egzistencinė terapija reikalauja intelektualaus išprusimo. „Manau, kad egzistencinė terapija tinka net protinį atsilikimą turintiems žmonėms. Juk esmė čia yra terapeuto laikysena ir gebėjimas atrasti bendrą kalbą“.
