1

Didžioji gamtos knyga: kasmet nauji blizga lapai, naujos žolės šiaušiasi pažeme. Galiu galvą guldyti – visa pakitę tokiomis pat proporcijomis kaip pernai: su metais daugiau dabarties, mažiau praeities likučių. Gal jau nebeskiriu pernykščių prisiminimų nuo užpernykščių – bet visos klaidos mano mirguliuojančiame atminties ekrane randasi tik todėl, kad laikas lekia taip, kad nebėra kada įdėmiai įsižiūrėti. Ir šiaip – nemokė niekas skaityti žolynų, medžių, grybų. Pažįstu tik mažą dalį – tik tuos, kurie valgomi, tuos, kurių nuovirus geriu. Arba tuos, kurie tokie dideli, kad neįmanoma apeiti. Bet esama šimtų rūšių šungrybių – mikologai pasakytų: trečiosios ir ketvirtosios kategorijų grybų. Neva neskanūs, nemaistingi, nerinktini. Vizualiai neįdomūs, be ypatingų požymių ir būdo savybių. Kaip dauguma žmonių. Bet žmonėmis dar domimasi – iš statistinių sumetimų ir mandagumo. Dažniausiai formaliai apsimetama: paklausiama vardo susipažįstant, teiraujamasi – iš kur, kuo užsiima, ar ne giminės. Nors tokios įžangos – nebeprivalomos. Žmonės dabar tokie išmanūs, kad išmoko gyventi kartu nebepažinodami vieni kitų.

O kam klausinėti, pieštis mintyse pašnekovo psichologinį ar egzistencinį portretą, jei tau iš jo nieko nereikia. O ir šiaip – žinojimas vargina. Daug žinantys visais laikais būdavo įtartini. Augalų, gyvulių ir žmonių būdą bei tam tikras savybes pažinojusieji vadinti žyniais, žiniuonimis, raganiais. Išmanantieji tuos pačius elementariausius dalykus būdavo laikomi, esą, religinės plotmės veikėjais. Gal net ir patys tikėjo, kad regi dvasias, susikalba su jomis. Viduramžiais tokius persekiodavo, nes radosi tikėjimas, kad pasaulį pažinti galima tik iš knygų, o ne prisiliečiant prie pačių daiktų ir judančios gamtos tvarinių. Dabar vėl viskas stojosi į savo vietas – knyginė išmintis mažai ką betraukia. Vertinamos naujos patirtys, pojūčiai, tačiau kuo toliau, tuo tas naujumas labiau išblukęs, pojūčiai atbukę. TV studijose ir glamūrinių žurnalų lapuose keliautojai, ragautojai, ekskliuzyvinių apdarų nešiotojai ir visi kiti gyvenimo būdo dizaineriai kvočiami, bandant išspausti paskutinius šviežiųjų patirčių eliksyro lašus. Matyti, kad nebėra ir niekada nebebus to pirminio šviežumo. Nebent kosmosas. Bet kelionės į kosmosą – brangu, pavojinga, tolima. Vadinasi, teks grįžti prie žolių, žiniuonių, raganavimų. Atgal iš informacijos eros į žinojimo erą. Rasis suaugusiųjų mokyklėlės, teikiančios pradinį žolininko išsilavinimą. Ilgainiui paprastųjų raganių (su bioenergetiniais priedais bei kitų miesčioniškų nesąmonių) privis tiek, kad atrodys, jog mokymų perdavimo tradicija iš kartos į kartą niekada nebuvo nutrūkus. Universitetai grįš prie alchemijos. Tai neišvengiama, nes naujausias mokslas ir šiaip panašus į burtus ir stebuklus. Pavyzdžiui, ką tik išrastas toks galingas lazeris, kuris gali išgarinti materiją. Padaryti, kad daikto neliktų apskritai. Nė ženklo.

Pasakose ir net Žiulio Verno aprašyti stebuklai visi išsipildė ir ne po kartą. Devynmyliai batai išrasti, tolimiausi kraštai aplankyti, drakonai ir slibinai sumedžioti arba uždaryti zoologijos soduose. Pasaulis išmaltas skersai išilgai, suklasifikuotas, tačiau kažko trūksta. Kažkas praleista. Turbūt vėl verta pradėti pasaulį tirti iš naujo, tikrinti, ar sutampa aprašyti duomenys su gyvąja gamta. Man niekada nesutampa. Žiūriu į augalų, grybų ir paukščių katalogus – piešinius ir fotografijas – ir matau, kad realybėje jie skiriasi nuo savųjų aprašų. Neretai skiriasi tiek, kad negaliu patikėti, jog čia tas pats gyvosios gamtos karalystės sparnuotis guli apsvaigęs po smūgio į lango stiklą, tas pats, kuris aprašytas enciklopedijoje. Ir tas neatitikimas randasi nuolat, kai tikrini tikrovę ir knygą. Gali skaityti knygas apie augalus, bet po kurio laiko pastebėsi, kad knygos apie augalus bei jų gydomąsias savybes yra ne tas pats, kas patys augalai. Bet juk ir knygose apie žmones ir jų problemas – irgi truputį ne taip, kaip būna iš tikrųjų. Kai bandai atpasakoti, iš gyvenimų lieka istorijos.

Rašymas yra kaip raganavimas. Kuo daugiau žinai, tuo atsargiau vartoji. O gal kaip alchemija – vos tik patiki, kad tavo žodžiai virsta auksu, pamatai, kad tai viso labo akmenys, nebūtinai filosofiniai.

2

Stojus šiltiems orams pabėgsiu į miškų ir laukų darbus. Žemoji augalija savo prigimtimi visur vienoda: susiduriu, kad rytinėje Aukštaitijoje, aplink Palūšę, klesti tokios pat plėšrios žolės kaip ir gimtojoje pietinėje Žemaitijoje. Jei neprižiūrėsi savo ir giminių teritorijų, visa sulaukės. Per vieną sezoną. Lėtai juda didieji medžiai, bet pažemių žaluma į visas puses veržiasi strimgalviais. Jei atsainiai žiūrėsi į tą amžinąją plėtrą, žiūrėk, po metų perimetrą apstos būriais keliaujantys juodalksniai, į krantus išlips vandenų augmenija. Dilgėlės, kiaulpienės, garšvos ir visos kitos balandos, pasirodo, yra maistas – dosnios gamtos dovanos. Žiūrėk, tik nepasprink, kol visas tas dovanas išragausi. Ramiau, kai dovanų mažiau. Nebereikia tiek biomasės, vargas su ja, nes atrajojantys gyvuliai gyvenvietėse baigia išnykti, o žmonės valgo tik tai, ką nusiperka už pinigus. Tenka mėginti kompostuoti, vežti į suyrančių atliekų priėmimo aikšteles. Svarbiausia užduotis – kiek įmanoma – pakeisti ekosistemą, pamėginti kuo didesnius plotus užsodinti pušimis ir maumedžiais, nes byrantys spygliai nubaido smilgas, dobilus ir kitas kaloringas žoles, privilioja asiūklius, samanas, kiminus, grybus bei kitas gyvąsias dekoracijas.

Iš amžinybės perspektyvos žvelgiant – nežinia, ar tokia veikla turi prasmę. Hektare žemės susikurti savo tvarkos iliuziją. Gali būti, kad klimatas šyla ne tik gamtininkų diagramose, ir nežinai, kokios invazinės rūšys metams atbėgant įsiveis, sukurs savo tvarką.

Yra tokių, kurie gyvena kelionėmis. Žaviuosi jais, nes pats nei lėktuvuose, nei šiltųjų jūrų paplūdimiuose nesugebu atsijungti nuo savo lokalaus gamtinio diskurso. Visų tų linksmųjų keliautojų prie vieno hektaro niekaip nepririši. Esama žmonių, kurie sugeba atsijungti ir palaimingai nieko neveikti. Mėgautis tuo. Tokiems nesvarbu, kur tą nieko neveikimą realizuoti – ar sulaukėjusioje sodyboje, ar keturiasdešimties kvadratinių metrų bute. Mane taip pat vilioja ir kelionės, ir perspektyvos nieko neveikti. Bet tik teoriškai. Bastytis po pasaulį arba tysoti paslikas galėčiau tik tuo atveju, kai mano hektare kiekviena pėda žemės būtų sukultūrinta. Žinau, kad to niekada nebus, nes kur gyvybė, ten chaosas. Iš jo ištrūkti ieškota būdų antikoje. Mes, barbarai, irgi stengiamės. Daryti ar bent suprasti, kodėl neišeina. Arvydas Šliogeris „Būties ir pasaulio“ 107-ajame skirsnyje rašė: „(…) visos pastangos suprasti, kas yra laikas, buvo, yra ir bus tuščios, nes laikas yra tapsmo veidrodis, o tapsmas – amžinas chaosas. Suprasti laiką – reikštų suprasti chaosą. Kaip galima tai padaryti, jeigu supratimas prasideda ten, kur chaosas baigiasi?“ Kasmet vis aiškiau juntu visų savo mąstymo ir veiklų beviltiškumą. Tačiau, kuo padėtis beviltiškesnė, tuo didesnis azartas apima. Nes jei nėra prasmės ką nors pasiekti ar pakeisti, vadinasi, reikia stengtis dar labiau.

3

Gera žinoti iš anksto, kada, kur ir kokius žmones sutiksiu šią vasarą, kokius darbus jie man padės nudirbti. Žinau, kad ateis ilgi ir šviesūs vakarai, šiltos naktys, po pirties kūrensim lauko židinius, laužus, malkas kilnojamosiose kepsninėse, ruošime nebūtinus naktipiečius, atkimšinėsime alų – kasmet vis labiau nealkoholinį. Pavėsinėje, kol išsikraus kompiuterio akumuliatorius, ekrane be garso mirgės tą dieną praleistų futbolo rungtynių vaizdo įrašas. Nieko naujo, kartosime banalius vasariškus ritualus.

Nesvarbu, kur vakaročiau – ar savo Žemaitijoje, ar sodyboje prie Lūšio ežero, – šalia sėdės už mane gerokai brandesni vyrai ir pasakos nesibaigiančias istorijas apie save. Apie tai, kas nutiko kadaise, kai jie buvo jauni. Kaip ir pernai, užpernai ar prieš dešimtį metų – porins tas pačias istorijas apie darbus, pramogas, linksmus ir liūdnus nutikimus – nuo pokario iki praėjusio amžiaus galo. Į XXI amžių jie neperkopia. Jiems čia neįdomu, dabarty jaučiasi nejaukiai, tarsi nekviesti svečiai.

Jie niekada nėra klausę manęs, kas aš, ką nuveikiau gyvenime, ką dar norėčiau nuveikti. Tai jiems nesvarbu, o klausinėti nesvarbių dalykų nėra kada. Jiems reikia suspėti išsipasakoti. Kuo daugiau kartų. Kiekvieną vakarą. Spėlioju, bene moterys jų nebemyli, o gal tebemyli, bet kažkaip nebe taip. Turbūt jų pasikartojančių istorijų niekas be manęs nebeišgali klausytis. Kartais ir aš nuklystu į savo mintijimus, girdėdamas foninį naratyvą, būdamas įgudęs palinksėti galvą, kada reikia. Seniau bandydavau užginčyti pašnekovą, kai jis imdavo eilinį kartą porinti, esą, Lietuvos futbolo rinktinė sovietmečiu tapo vieno Europos čempionato prizininke, bet ilgainiui supratau, kad nėra prasmės. Tie seni žmonės gyveno kiekvienas savo paralelinėje tikrovėje, kuri su oficialiąja statistika ir istoriografija neturi jokių sąlyčio taškų.

Kai jie kalba, mano vietoje galėtų sėdėti katinas arba kaliausė. Arba apuoko šešėlis. Svarbu, kad retkarčiais pažiūrėtų į akis ir palinguotų galva. Naivu būtų tikėtis dialogiškumo, aš–tu santykio, refleksijų, analizės. Kartais išlenda koks palyginimas su aiškia išvada, kad seniau buvo geriau. Monologų mechanika nuzulinta, esmė nepasikeičia, net jei istorijos pameta svarbiąsias detales. Tiesa, mechanizmai šiek tiek domina vyrus, bet ne patys naujausieji, ne tie, kur su ličio jonų baterijomis, o tie paprastieji – benzininiai, kuriuos daugmaž aišku, kaip taisyti. Su naująja technologijų revoliucija jie savęs nesieja. Jiems naujausieji laikai prasidėjo jų jaunystėje, o jaunystė nesibaigia, kol žmogus gyvas.

Esama viešųjų mąstytojų, kurie tvirtina, kad nesvarbu, kiek tau metų, bet jei širdy – aštuoniolika ar dvidešimt septyneri, vadinasi, tokio amžiaus ir esi. Biologinio amžiaus sureikšminti neverta. Kūnai ir taip užima per daug vietos. Jie yra nepailstantys poreikių, trūkumų, negalavimų generatoriai. Mirties gaudyklės.

Imi senti tada, kai suvoki, kad kažko tavo gyvenime nebebus. Kažko nebeturėsi, nebejausi, kažko nebefiksuos juslės. Kažkas nebesikartos.

Būna ir taip, kad dvidešimtmečiai be laiko pasensta, surambėja ir išsijungia visas juslines pagavas. Niekuo nebesistebi, nieko nebesitiki. Visa tikrovė – keletas ryškių epizodų iš vaikystės ir nuolatinis ilgus dešimtmečius besitęsiantis blukimas.

Vaiko sąmonėje pirmuosius pasaulio vaizdus, įspūdžius kažkas apibarsto stipriais ryškalais. Po to tas nuotraukas saugiai paslepia pasąmonės užkaboriuose. Po keleto dešimtmečių ištraukia, kai atbukęs nuo vaizdų ir tekstų lavinos snūduriuoji prie savo neparašytų darbų – akimirkai blyksteli epizodai iš pirminių pasaulio potyrių – saulės nutvieksti nuliję lazdynų krūmai už stadiono, pašiurpęs Simėnų prūdo paviršius, kai žvarbią dieną žvejojai ir nieko nesugavai. Taip ryškiai, tarsi čia ir dabar dalyvautum pačioje tikriausioje tikrovėje. Tokioje tikrovėje, kokios mano juslės dabarty nebepagauna, nors stengiuosi žiūrėti išplėtęs ausis, klausytis abiem ausimis, neskubom uosti, lytėti, ragauti. Kiek besistengsi – išsibaigė tie ryškalai, kurių turėta vaikystėje.

Negi ir aš esu pasmerktas po dviejų-trijų dešimtmečių kiekvienam sutiktam tarsi apsėstas porinti savo paryškintą praeitį? Praradus viltį tikrovę patirti čia ir dabar. Tikiuosi, ne. Net jei visai atbuksiu, mėginsiu stengtis (dabar visa tai rašau pirmiausia sau, kad nenugrimzčiau į slogutį). Kai pajusiu, kad gyvenu nebe savo laikais, pasitrauksiu pas medžius. Tam juos ir sodinu dabar.

Kai pradedu apie tuos dalykus mąstyti – kada ir kodėl atsitinka iškristi iš laiko ir erdvės, pagaunu save darantį diletantiškus apibendrinimus, besikišantį ne į savo reikalus. Mano reikalas – laikytis šio pasaulio. Nieko nenurašyti anksčiau laiko. Nei pačių žmonių, nei santykių su tikrove. Žmogiški reikalai niekada negali būti absoliutūs.

4

Vyresnėliai rašytojai ir literatūros kritikai randa progų pacituoti elegiškąjį Jono Strielkūno eilėraštį „To neturi jauni“. Gražus eilėraštis, esama jame meninės tiesos. Visi mes kada nors galėsim palyginti, kiek ta meninė tiesa susitinka ar prasilenkia su patirtimis.

2018-ųjų gegužę Giedrė Kazlauskaitė „Šiaurės Atėnuose“ rašinyje „Mano Bergmano filmas“ fiksuoja skirtumus tarp savęs dabar ir savęs prieš penkiolika metų. Anuomet įspūdžiai iš kelionės į festivalį Karslkronoje įsirėžė gyviau, tikriau: „Liūdniausia, kai patenki į tokias vietas, yra suvokti, kad anuomet daug ryškiau, gaivalingiau matei pasaulį.“ Ji konstatuoja, kad to neturi seni.

Būtų bergždžias ir begalinis ginčas, kas labiau neturi – jaunimas ar senimas. Galbūt amžini ir niekur nevedantys pokalbiai ir yra kultūros esmė. Gerai, kad Giedrė tai patyrė, suformulavo ir paskelbė. Didesnis ar mažesnis kartų konfliktas privalo rusenti. Tikras ar įsikalbėtas. Ypač literatūroje. Vyresnėlius kartais verta išklausyti, perskaityti, tačiau tapatintis, sekti jų pėdomis – nėra reikalo. Nebent pasimokyti iš kai kurių jų klaidų. Mūsų literatūra ir kultūra apskritai kenčia nuo maišto nebuvimo. Jauni žmonės ateina iš anksto nusiteikę pralaimėti, be ugnies, netikintys, kad gali senuosius klasikus išversti iš sostų. Seniai nebebando. O juk kiekviena karta turėtų ateiti ant vėliavų užsirašę: to neturi seni.

Ir tai nėra vien tik jaunatviška puikybė. Kol esi labai jaunas, gali girdėti šikšnosparnių signalus. Pasibaigus paauglystei, klausa apsilpsta, ir tu nebegirdi ne tik šikšnosparnių. Bet ir dar daug ko. Nebegirdi, nebejauti, nebeturi laiko. Ryškiausiai panikuojantys perkasi sportinius automobilius – kad visur suspėtų sulakstyti – ypač į praeitį, krečia kvailystes. Kai kas tai vadina amžiaus vidurio krize.

5

Jei mano Bijotuose visi kaimynai tebebūtų gyvi, turbūt neičiau pas juos su vaizdo kamera ar diktofonu. Nes, kol gyvi, atrodo, kad niekada ir nenumirs. Kai numiršta, gailiuosi nepaėmęs interviu, neišsiaiškinęs, kas darėsi jų gyvenimuose. Daugelis turbūt nugyveno savo vėlyvuosius metus tik ir laukdami, kam kada išsipasakoti.

Ką tik numirė Gedvilas, kuris girdėjo, kaip šaudė Skaudvilės žydus netoli jo vaikystės namų. Jis buvo kolūkyje GAZ’iko vairuotoju. Netraktoristas, vadinasi netepaluotas. Švarus darbas, praktiškai aristokratiškas. Kaip ir jo žmonos – parduotuvės vedėjos. Anuomet tų profesijų statusas būdavo kur kas aukštesnis už mokytojų. Liks mano vaikiškoje atminty svaiginantis Gedvilo GAZ’iko benzino kvapas.

Prabėgo dvidešimt metų, kai nebėra Degučio. Mėgdavo išgėręs arielkos sėsti kieme ant suolelio ir dainuoti. Labai galingą, šiek tiek šaižų balsą turėjo, ramią dieną pusė kaimo galėdavo klausytis jo repertuaro. Daug dainų mokėjo, gaila, nė vienos neatsimenu, tik, rodos, vienos pradžią: „pragydo gai-de-liai“. Buvo atsikėlęs iš už Jurbarko, gal net iš Užnemunės, Suvalkijos. Kai tėtį, mamą mėgindavo prisikviesti į kompaniją išgerti, mesdavo kozirį, bus puota – papjaustysiu cibulių, lašinių. Galūnėse „ų“ ištęsdavo dainingai, nežemaitiškai. Mėgdžiodavom namuos: cibuliųųų, lašiniųųų. Degučio dainose būta ilgesio, graudulio. Ir svetimiems girdint nesivaržydavo žmonai priekaištauti – suviliojai mane jauną. Degutienė už jį buvo pora metų vyresnė. Sudėtingas tas gyvenimas, kai pagalvoji.

Kaimynas Kubilius iki pensijos vežiodavo laikraščius ir laiškus. Žemės darbų nedirbdavo, mano tėvas jiems paardavo, kai parsivarydavo arklius. Nusiakėdavo pati Kubilienė, mokyklos valgyklos virėja. Kubilius grodavo bandonija, neretai kieme. Rodos, irgi dainuodavo, bet silpnai, ne taip, kaip Degutis. Statė daržines sau ir kaimynams, mums irgi. Darė duris, suoliukus. Buvo linksmas, į kalbą įterpdavo originalių naujadarų, atsimenu, kad patrauklias merginas vadindavo saldapirskėmis. Jų kieme nuolat vasarodavo keletas anūkų. Mažamečiams anūkėliams mėgdavo užduoti klausimą: na tai pasakyk man, ar tu esi didelis durnius, ar mažas durniukas? Koks berniukas nenorėtų būti didelis? Anūkėliai kaip gaidukai išpūsdavo krūtinę, pasistiebdavo ant pirštų galų ir ryžtingai atkirsdavo: aš – didelis durnius! Kai devyniasdešimtiniais metais Kubiliai nusipirko arklį, nirtų eržiliuką, retkarčiais su juo turėdavo bėdų. Kartą Kubilius vežė iš lentpjūvės atraižas. Su sunkiu kroviniu beriedant į pakalnę žirgelis pasibaidė, vežimas rėžėsi į gelžbetoninį elektros perdavimo linijų stulpą, Kubilius laimingai nuskriejo 10 metrų į griovį. Eržilas, atitrūkęs nuo krovinio, įšuoliavo į mūsų kiemą. Pasislėpiau už šulinio. Pralėkė kaip lenktyninis ir dingo už daržinės kampo.

Kinderis buvo malūnininkas. Pokary jų šeimą išvežė į Sibirą, malūną atėmė. Grįžęs dirbo kolūkio malūne. Po nepriklausomybės jį ir privatizavo. Buvo nelinksmas žmogus, nuolat įtarinėjo kaimynus kėsinantis suvilioti jo žmoną. Jo žmonai Kinderienei trūksta metų iki šimto. Šviesaus proto, bet beveik nebevaikšto. Nenueisiu pasikalbėti, nes nedrįstu. Jei nueičiau – pamirščiau visus klausimus, nes nemoku tirti žmonių. Sugebu tik atpasakoti istorijas.

Prisimenu, kad net devyniasdešimtmetis Mažutis būdavo Kinderio įtariamasis, esą, rėždavęs sparną aplink jo žmoną. Mažutis buvo pats aukščiausias vyras visoje gatvėje. Irgi buvo nagingas, gudrus. Sugebėjo kažkaip gyventi atskirai nuo kolūkio. Be lažo, prievolių. Žmonės kalba, kad jį nuo kolūkio atleido pirmininkas Karinauskis, nes kažkur prie Kauno padėjo jo vaikams namus statytis. Sovietmečiu mačiau, kad savo dirbtuvėse turėjo pasikabinęs įstiklintą spalvotą Jano Mateikos „Žalgirio mūšio“ reprodukciją. Sklido kalbos, esą, niekada neidavo į bažnyčią, o prie Smetonos klebonas buvo nubaudęs Mažutį penkių litų bauda už nelankymą. Kai nuėjau pas jį rinkti tautosakos per universitetinę praktiką, man pasekė lietuvių liaudies pasakų apie Jėzų Kristų. Ir tikrais faktais paremtą legendą apie pirmąkart mūsų apylinkėse pamatytą dviratininką – ratai cypė: kyp kyp kyp – žmonės pagalvojo, kad nelabasis, taikėsi nudobti su šakėmis. Duktė – Jasaitienė, priešingai – itin pamaldi. Jos vyrą, Jasaitį, atsimenu kaip geraširdį, pavaišinusį kieme saldainiais. Man tada buvo pusantrų metų, netrukus jis mirė. Jasaičio neliko prieš keturias dešimtis metų, devyniolika – kai nebėra Mažučio, Jasaitienės – penkeri. Iš savo kiemo matau juodus jų langus, prie trobos – dvi milžiniškos eglės.

Dar Skirgailienė – iš už anapus mokyklos kalno. Sovietmečio pabaigoj jau buvo garbaus amžiaus, bet trūks plyš norėjo atrodyti jaunai. Džinsai – paklauskit hipių – anais laikais kainuodavo kalną rublių. Bet ji juos užsisakė, kad atgabentų iš amerikų. Ir pridūrė pageidavimą – žiūrėkit, kad būtų su kuo daugiau problemų (turėjo omeny – emblemų). Kurį laiką apylinkėje vartotas frazeologizmas džinsai su problemomis. Man atrodo, kad ją nuolatos ir gana smarkiai kamavo amžiaus vidurio krizė. Atsimenu, kartą užsuko pas mus, kai televizorius rodė filmą vaikams. Ekrane – pasitelkus primityviausius vaizdo efektus sumontuota scena, kaip arabu persirengęs aktorius lekia virš medžių viršūnių, atsisėdęs ant skraidančio kilimo. Skirgailienė žiūri apstulbusi, išsižiojusi iš nuostabos. Matom, kad jai tokio kilimo labai labai reikia. Klausia – ar gali taip būti? Tėvas patikina – gali gali, Čekoslovakijoj tokius pardavinėja. Negi netikėsi mano tėvu, jei jis ką tik buvo ne tik Čekoslovakijoje, bet ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ir Vidurinėje Azijoje, Uzbekistane, yra buvęs, matęs visus tuos cirkus savo akimis. Autoritetas. Gali būti, kad Skirgailienė mėgino užsisakyti tokį kilimą, kad jūreiviai iš Čekoslovakijos atplukdytų. Kuo viskas baigėsi – nesvarbu. Svarbiausia yra niekada nepaliauti svajoti ir siekti neįmanomų dalykų.

6

Esama žmonių, kurie į tikrovę atvažiuoja tarsi į svečius, atostogauti, vasaroti. Arba atsitiktinai atklysta – kažkur kažką praradę. Bet esama tokių, kurie tikrovėje gyvena nuolat. Ilgai ir visados. Juos atskirsi iš pasakojimų. Klajūnų ir sėsliųjų istorijos skiriasi. Keliautojai prie vienų dalykų artėdami, nuo kitų tolsta. Neretai neišeina apsakyti – kas išblunka, o kas išlenda iš rūko kelyje. Svarbiausias tampa keliautojas. Sėslieji mažiau kalba apie save. Jų pasakojimai prisirišę prie užgyventos vietos, prie aiškios konkrečios erdvės. Kad pajustum, kaip juda pasaulis ir daiktai, reikia išmokti ilgai tūnoti vienoje vietoje. Arba kuri nors viena vieta turi ilgai tūnoti tavyje.

Tikrovė vienu metu pildosi ir tuštėja. Nebelieka senųjų gyventojų, jaunieji dar neišmokę lįsti tau į akis. Esi vidutinio amžiaus – viduramžių anonimas – dar neužsidaręs antikiniuose savo vaikystės griuvėsiuose, dar ne iki galo atsiradęs. Per vidurį tarp to neturi seni ir to neturi jauni. Dabar man yra viduramžiai: atmintis degina vaikystės iškamšas, kad senatvė turėtų pelenų, išsilydžiusių geležėlių ir kitokių relikvijų garbinimams. Stebiu ugnį, laukiu, kol mano turtai sudegs. Dega gerai, bet niekaip nesudega. Pradeda nusibosti laukti. Kaip keista – seniai seniai, senovėje, visi buvom vaikai. Kuo naujesni laikai ateis, tuo mes darysimės senesni. Vadinasi, kiekvienas žmogus yra atvirkščias savo gyvenimo laikui.

Ne, tokių išvadų prieiti nenorėjau. Tačiau kitokių ir neprieisiu. Tiksliai nieko neaprašysi, o menka paklaida nustatant kursą reiškia, kad ilgoje kelionėje anksčiau ar vėliau mūsų laivas trenksis į uolas, strigs seklumoje. Arba visų – nuostabai ir nusivylimui – sugrįš į tą pačią vietą. •

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *