Rugpjūčio 4 dieną Gendručiui Morkūnui sukanka šešiasdešimt.

Negaliu prisiversti apie šį nuostabų, talentingą žmogų rašyti būtuoju laiku. Tuo labiau, kad jis paskutinėje savo esė parašė, kad gyvenimas – tai šventė, kuri pripildo tiek mūsų tvartelius, tiek visą kosmosą. Na, o kiekvienas žmogus – tik laidininkas, kurio misija – perduoti džiaugsmą kitam.

Jau daugiau nei dešimt metų, kai Gendrutis baigė žemišką kelionę. Spėju, kad dabar Amžinojoje Jeruzalėje krykštauja su vaikais ir kuria jiems nuostabius pasakojimus.

Gimė Gendrutis ir užaugo Vabalninko krašte. Šis vaikystės pasaulis jam išliko mylimiausia vieta žemėje ir svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu. Kaip rašė pats Gendrutis: „Pirmas dalykas, kurį atsimenu – šulinys. Medinis, su svirtimi, apsamanojęs.“

Dar Gendrutis išsaugojo ryškų prisiminimą, kaip jaučiasi vaikas suaugusių pasaulyje. Man solidus dėdė Gendrutis visada labai priminė Mažąjį Princą, kuris bando kitiems perteikti itin svarbius dalykus, daugumos, deja, gerokai primirštus.

„Visą laiką norėjau, kad suaugusieji suprastų, kaip šlykščiai jaučiasi vaikas, verčiamas kalbėti apie meilę, bučiuotis ir meiliai dūsauti, kai jis to nenori. Dar norėjau, kad suaugusieji suprastų, jog vaikas yra toks pat žmogus“. Tai dar viena mintis iš Gendručio pasakojimo apie save.

Jei Gendrutis Morkūnas vis dar klampotų kasdienybės vieškeliais, neabejoju, kad jis jau būtų vadinamas „kultiniu“ vaikų rašytoju ir kasmet laimėtų kokią nors literatūrinę premiją. Jis pradėjo rašyti stebėtinai vėlai, tačiau kai jau pradėjo, jo talentas prasiveržė tarsi upė, įveikusi užtvanką.

Fizikos mokslų daktaras, vienas geriausių radiacijos tyrinėtojų ir kartu vienas talentingiausių eseistų ir vaikų rašytojų Lietuvoje. Visa tai apie tą patį žmogų, kuris savo pirmąją knygą vaikams parašė jau brandaus amžiaus, telikus kiek daugiau nei penkeriems metams iki akimirkos, kai jo šypsena persikėlė į dausas.

Kaip eseistas Gendrutis debiutavo Bernardinai.lt ir dėl to labai didžiuojuosi. Tiesa, tai buvo kur kas didesnis Elvyros Kučinskaitės, nei mano nuopelnas. Ji sumanė eseistikos konkursą apie senatvę. Sulaukėme visai įdomių literatūrinių bandymų, bet, konkursui besibaigiant, gavome esė, kuri buvo iš visai kitos lygos. Tai buvo talentinga, jautru, savita.

Labai gaila, kad jau kuris laikas eseistika Lietuvoje apnykusi. Turime tikrai nuostabią tradiciją, kurioje aukso raidėmis įrašytos Gintaro Beresnevičiaus ir Gendručio Morkūno pavardės. Bet neverta sielotis dėl to, ko nėra, geriau džiaugtis tuo, kas buvo ir ką turime. Galiu drąsiai sakyti, kad Gendrutis praturtino lietuvių literatūrą ir įrodė, jog galima būti ne tik praeities rašytojų aidu, bet ieškoti savo autentiško kelio, kurti visiškai originalų rašymo stilių.

///

2013 m. buvo paskelbta mano sudaryta Gendručio Morkūno eseistikos ir bičiulių, bendražygių prisiminimų knyga „Švęsti kosmose ir tvarte“. Nuoširdžiai rekomenduoju visiems. Siūlau dar kartą perskaityti bent jau eseistikos dalį net ir tiems, kurie kažkada šią knygą skaitė. Nors nemažai tekstų parašyti jau prieš beveik penkiolika metų, tačiau, paradoksalu, jie nesensta, bet tampa vis aktualesni. Veikiausiai tai vienas iš tikrosios literatūros bruožų.

O ar skaitėte Gendručio kūrybą vaikams? Rekomenduoju visas knygas! Man asmeniškai dvi Gendručio knygos padarė ypatingą įspūdį: „Vasara su Katšuniu“ ir „Iš Nuomšiko gyvenimo“. Tačiau verta įvardinti ir kitas: „Grįžimo istorija“, „Blusyno pasakojimai“, „Velniškai karštos atostogos“, „Traškančios žvaigždės“…

Dar atskirai būtina paminėti vienintelę Gendručio knygą, skirtą suaugusiems skaitytojams – „Puodukas kefyro ant palangės“. Skaudi ir kartu nepaprastai šviesi knyga, parašyta ligoninėje, jau vis labiau iškeliaujant. Bičiulis kunigas šią knygą yra pavadinęs geriausia kada nors jo skaityta ligonių sielovados knyga.

///

Na, o pabaigai keli fragmentai iš paties Gendručio pasakojimo apie save. Jis labai mėgo paradoksus ir pokštus. Tebūnie, tai dar vienas jo pokštas, kai gimtadienio proga ne pats laukia dovanų, bet apdovanoja kitus. Tuo labiau, kad kaip jau sakiau, negaliu apie Gendrutį rašyti būtuoju laiku. Atsiverčiu jo kūrybą ir kalbuosi su juo, o kartais ir šiaip bandau jį kamantinėti, pavyzdžiui, apie radiaciją ar tai, kaip vaikai iškenčia mūsų sujauktame pasaulyje? Paprastai jis atsako, nors ir netikėtais būdais.

„Buvome tradicinė tų laikų lietuviška kaimo šeima, be jokių pedagoginių subtilybių ir ypatingų auklėjimo būdų. Pagrindiniai dalykai būdavo pasakomi be žodžių, vaikai privalėjo mokytis visų darbų pagal jų jėgas, niekas neklausydavo zyzimų ir knirkimų, mokėjome džiaugtis mažytėmis dovanomis, kurių retkarčiais parveždavo iš miesto. Dabar pagalvoju, kad tas gebėjimas džiaugtis, kurį vėliau, deja, nežinia kur išmėčiau ir kurį dabar bandau iš visokių užkaborių vėl susirankioti, vaikystėje buvo svarbiausias dalykas, daręs mane laimingą. Laimingą be didelių sąnaudų. Tokį labai paprastai laimingą.“

„Mokykla man visada buvo šventa vieta. Tokia ji ir lieka. Stumbriškio pradžios mokykla, kurią lankiau, buvo vienišame name, Žaliosios girios aikštelėje. Mokėsi keliolika visokiausio dydžio vaikų, kurie visi kaip vienas rytais kvepėdavo beržinių malkų dūmais. Per pertraukas žaisdavome tarp eglių, o mokytoja nuolat vargdavo gaudydama tuos, kurie į mokyklą ir iš jos eina ne oficialiu keliuku, o miško samanomis. Kraudami mokyklai malkas, tarp jų rasdavome miegančių šikšnosparnių ir gyvačių išnarų.

Miškas ir knygos pradžios mokykloje buvo svarbiausi dalykai mus ugdant. Žinoma, dar pagarba mokytojai ir mūsų prigimtinis suvokimas, kad ji žino ir moka viską. Mokyklos bibliotekėlės knygos tilpo keliose nedidelėse lentynose, tačiau, prieš stverdamas kurią nors iš jų, susikaupdavau ir įkvėpdavau oro – atrodė, kad tose lentynėlėse slypi tokie lobiai, apie kokius nerašoma net pačioje stebuklingiausioje pasakų knygoje.“

„Rašau vaikams. Vaikystė man buvo laimingiausias metas. Dėl vienos priežasties – skaityti galėdavau iki beprotybės. Dabar taip nebėra – kai buvau studentas, kažkas atsitiko – paimti knygą pasidarė daug sunkiau. Tačiau ir dabar, atsivertęs gerą knygą, galiu užmiršti viską.

Antra, labai mėgstu vaikiškas knygas. Gerose vaikiškose knygose nėra melo, darkymosi, sąskaitų suvedinėjimų. Ko gero, kas antra arba bent jau trečia dabar mano perskaitoma knyga yra vaikiška. Bet gal nereikia šito sakyti – rimti žmonės gali nesuprasti.

Trečia, jaučiuosi skolingas vaikams. Sau – vaikui, sūnui, kai jis buvo vaikas, vaikams, kuriuos suaugusieji iš paskutiniųjų stengiasi atpratinti nuo skaitymo. Šiaip jau nepasižymėdami ypatinga fantazija politikoje, šou versle, madose ir gamindami valgius, suaugusieji tampa pasiutusiai išradingi, kai vaiką reikia atbaidyti nuo knygų. Nekalbu apie kompiuterius ir spalvotus komiksus. Yra baisesnių dalykų. Girdėjau, kaip viena motina sūnų, nusipirkusį knygų, pavadino ligoniu. Knygų, kurios būtų parašytos pasitikint vaikais, labai nedaug. Kur kas daugiau pamokomų, arogantiškai, mažiems kvailiams parašytų knygų.

„Tikra knyga žmogų lydi nuo vaikystės iki mirties. Man jaukiausia kambaryje, kuriame lentynose yra bent keletas nutrintų vaikystės knygų. Tokiame kambaryje būti daug šilčiau, o kalbėtis net su pačiu nemaloniausiu žmogumi – daug maloniau. Štai taip sėdi, kalbiesi, žiūri į knygas ir užmiršti, kad aušta kinrožių arbata, kurios ką tik siaubingai norėjai, nes esi nuo jos priklausomas.“

„Kokią knygą turėčiau parašyti, kad galėčiau sakyti – o dabar galiu ramiai mirti? Nelabai žinau, kokia ta knyga turėtų būti. Gal tokia, kurią perskaitytų tik du žmonės? Perskaitytų ir vienas kitam pasakytų – ši knyga man. O antrasis su pirmuoju sutiktų.

Ir visi trys būtume laimingi. Gal tada būtų galima mirti? Nežinau…“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *