Gėdos anatomija

Gėdos jausmą dažnai suvokiame neteisingai ir todėl nesame pajėgūs su juo tvarkytis. Sakoma, kad reikia pažinti savo priešą, ar ne? Žinoma, negalime gėdos suabsoliutinti ir paversti nusikaltėle. Gėda – natūralus jausmas, kurį patiria kiekvienas. Ji svarbi ir reikalinga nustatant ribas santykiuose, priverčianti jausti savo veiksmų pasekmes. Tai nemaloni, bet reikalinga patirtis, išmokanti svarbių pamokų.

Priešu galime vadinti kitokią – toksišką gėdą. Karlo Jungo analitikai tokią gėdą vadina sielos pelkynu. Ji primena veikiau ne šaltą dušą, bet pelkę, į kurią grimztame. Tokia gėda paveikia santykį su savimi. Pradedame tikėti, kad esame iš esmės blogi, niekam tikę, brokuoti. Manome, kad kiti to dar tiesiog nepastebėjo arba sukandę dantis mus vis dar pakenčia. Nedraudžiame kitiems blogai su mumis elgtis, nes jaučiamės dėkingi vien už tai, kad jie leidžia mums, tokiems netikusiems, būti šalia.

Jei netikiu, kad esu vertas meilės, neleisiu niekam savęs mylėti. Apimtas gėdos jausmo žmogus vengia autentiškų santykių, intymumo, artimo ryšio. Stato sienas, kad niekas nepažintų brokuotos asmenybės. Tokiu atveju dažniausiai tikima, kad jei kitas mane pažins, pamatys, koks netikęs ir blogas išties esu, nenorės su manimi būti.

Tokia gėda susikaupia patyrus smurtą, išgyvenus traumines patirtis, patyčias, nuolatinį aplinkinių gėdinimą. Formuojantis asmenybei, vaikui augant, tokie pasakymai kaip „mergaitės taip nesielgia“ arba „pažiūrėk, kaip tavo draugai geriau daro“ palieka nepaprasto gilumo randus. Patyčios ir joms giminingos patirtys išmoko maskuotis ir paniškai bijoti, kad niekas nepamatytų tavo ydingumo. Smurto bei prievartos aukos dažnai jaučiasi net labiau pažemintos ir sugėdintos nei tie, kurie padarė žiaurų nusikaltimą.

Gėda gali būti perduota iš kartos į kartą. Motina, kuri gėdijasi savo kūno, kritikuoja dukros sudėjimą, jos pasirinkimus, perduoda šiai įprotį gėdytis savęs. Tėvai, kurie gėdina vaiką už jo elgesį, taip pat išmoko gėdytis. Vyras, kurį gėdino rūstus viršininkas darbe, grįžęs namo greičiausiai gėdins savo šeimyną. Toks elgesys užkrečiamas, ir mes sąmoningai ar nesąmoningai perduodame savo gėdos jausmą aplinkiniams.

Psichologijos profesorius Gershenas Kaufmanas, daug dėmesio skiriantis gėdos fenomenui, šį jausmą apibūdina kaip labiausiai gluminantį žmogišką patyrimą, susijusį su santykiu su savimi. Gėda priverčia pajausti siaubingas žaizdas, kurios kyla iš vidaus, o ne iš išorės.

Kaltė ar gėda?

Neurologijos profesorius Edas Welchas primena, jog gėda ir kaltė yra skirtingi jausmai, todėl nederėtų jų painioti. Jaučiantis kaltę mano, kad kažką padarė blogai, ir prašo paaiškinimo bei atleidimo. O gėda – gerokai rafinuotesnė. Ji sako: „Tu esi blogas“. Net ir sulaukus atleidimo, ji niekur nedingsta. Jei kaltė yra primesta iš išorės, tai gėda – įsišaknijusi žmogaus viduje.

Profesorė ir knygų autorė Brené Brown kaltės ir gėdos skirtumą apibūdina taip: kaltė sako „atsiprašau, aš padariau klaidą“, o gėda tvirtina „aš atsiprašau, bet aš esu klaida.“ Būtent gėda labai dažnai yra susijusi su priklausomybe, depresija, smurtu ir agresija, savižudybe, valgymo sutrikimais, priekabiavimu.

Kaltė, kaip ir sveika gėda, apsaugo mus, nes priverčia jausti empatiją ir taip išvengti skausmo sukėlimo kitam žmogui. Ji padeda suvokti, jog pasaulyje egzistuojame ne vieni ir turime stengtis koegzistuoti.

Ar galime sakyti, kad kaltė – naudinga ir, nors labai nemaloni, tačiau – teigiama emocija? Bėdų kyla, kai kaltės jausmą užspaudžiame savyje ir, nebandydami spręsti problemų, tiesiog leidžiame jam vešėti.

Kaltės jausmą užkasus giliai viduje, jis pradeda priminti niekada nenustojantį skambėti žadintuvą, reikalaujantį vis iš naujo paspausti atidėjimo mygtuką. Ignoruojami jausmai nedingsta, bet išlenda į paviršių ligų, elgesio pakitimų ir saviizoliacijos pavidalais.

Kaltė gali trukdyti džiaugtis gerais dalykais. Išgyvendami kaltę, kaip ir gėdą, neleidžiame sau jaustis gerai net kai nutinka tai, ko siekiame. Kaltės jausmo slegiami negalime džiaugtis, nes padarėme kažką blogo, o taip pat negalime ir sau atleisti, todėl baudžiame save.

Gėdos atveju, neleidžiame sau džiaugtis, nes esame tiesiog netikę ir manome, jog geri dalykai mums nutinka veikiausiai netyčia, bet tai niekaip nesusiję su mūsų pastangomis ar indėliu.

Prigimtinis jausmas

Tik neseniai atlikti tyrimai patvirtino, jog kūdikiai gimsta su gebėjimu jausti gėdą. Pavyzdžiui, jei mažylis vienas sėdi virtuvėje savo kėdutėje, išgirdęs motinos žingsnius, jis apsidžiaugia ir pasiruošia jos dėmesiui bei akių kontaktui. Tačiau mama pasirodo kalbėdama telefonu ir, susirūpinusi visai kitais dalykais, net nepažvelgia į vaiką. Kūdikio kaklo raumenys praranda jėgą ir jis nuleidžia akis žemyn, dažnai net apsiseilėdamas. Tai yra gėdos ir pažeminimo patyrimas. Jis labai tikėjosi, o mama neišpildė jo lūkesčių, todėl vaikas pajuto gėdą. Tai patvirtina, kad gėda žmogui yra įgimta.

Socialinių mokslų atstovai teigia, kad prigimtinė gėda padeda adaptuotis visuomenėje, priimti socialines normas ir išvengti pašalinimo iš bendruomenės. Rūšies išlikimas priklauso nuo buvimo bendruomenėje, nes vienumoje ilgai išgyventi negalime.

Kartais galime nepastebėti gėdos išraiškų. Retas atpažįsta ir pripažįsta gėdos jausmą, kuris pasirodo labai įvairiais pavidalais. Žmogus gali būti itin drovus bendraudamas su nepažįstamais, nerimauti, koks pasirodys kitiems, ką apie jį pagalvos. Gėdą jaučiantis asmuo nepasitikės savimi, bijos siekti aukštesnių pareigų, nemanys, kad gali kažko pasiekti, bijos rizikuoti. Sulaukęs kritikos, gavęs prastesnį pažymį ar atstumtas, pyks ne ant išorinių veiksnių ar kito asmens, kuris jį nuskriaudė, bet visą pyktį nukreips į save, net jei tai, atsižvelgiant į situaciją, nėra racionalu ar teisinga. Be to, dažnai atsiprašinės, net ir tokiose situacijose, kai objektyviai jis pats bus auka.

Gėda bijo pažeidžiamumo

TED konferencijoje B. Brown yra pasakojusi, kad net kalbėdama apie pažeidžiamumą ir ilgus metus nagrinėdama su gėda susijusias temas, pati išgyveno gėdos jausmą ir bijojo, kad žmonės pamatys jos buvusias kalbas, kurios, pasak jos, nebuvo vykusios. Tik po kiek laiko ji suvokė, jog stengėsi likti nepastebima, slėptis už savo žodžių. Šis suvokimas padėjo dar geriau atpažinti jausmus, apie kuriuos tiek daug kalbėjo.

Nugalėti toksišką gėdą – daug sunkiau nei atrodo. Net jei racionaliai žinote, kas su jumis vyksta ir ką reikėtų daryti. Iš tiesų, patikėti, kad nesate brokuotas ir išdrįsti būti pažeidžiamam yra sunku, nes tai reikalauja nepaprastos stiprybės.

Brown teigia, kad pažeidžiamumas jokiu būdu nėra tapatus silpnumui. Toks mitas yra labai pavojingas. Kai bijome daryti tai, kas privers mus jaustis pažeidžiamais, susiduriame, kokie silpni esame. Bet kai matome kitus drąsiai stovint pažeidžiamojo pozicijoje, visų pirma į akis krinta jų stiprybė. Profesorė B. Brown pažeidžiamumą apibūdina kaip emocinę riziką, apsinuoginimą, neužtikrintumą. Štai kodėl pažeidžiamumas yra pats tikriausias drąsos matas. Būti pažeidžiamam – tai būti matomam, nuoširdžiam. Būtent pažeidžiamumas yra naujovių, kūrybos ir pokyčių gimimo vieta. Juk sukurti – tai imtis to, ko dar niekas nesiėmė. Nėra nieko labiau pažeidžiamo nei tai. Gėda trukdo kūrybai, nes ji nuolat tvirtina, kad nieko nesugebame, sėja abejones ir stabdo judėjimą pirmyn.

JAV prezidentas Theodore‘as Roosevelt‘as yra pasakęs: „Svarbiausias yra ne kritikas. Ne tas, kuris sėdėdamas ir matydamas, kaip kitas krenta ir suklumpa, nurodinėja, ką ir kaip anas turėjo padaryti geriau. Garbė tenka žmogui arenoje, kurio veidas nusėtas dulkių, kraujo ir prakaito. Būdamas arenoje, geriausiu atveju, jis laimi, blogiausiu – pralaimi. Bet kai jam nepasiseka, jis pralaimi bebaimiškai ir kilniai.“

Pasak B. Brown, gyvenimas sukasi būtent apie bebaimišką narsą, apie buvimą arenoje. Kai einate link arenos ir padedate ranką ant rankenos, sakydami sau „aš įeisiu ir pabandysiu“, gėda tampa piktuoju gnomu, sakančiu: „Tu nepakankamai geras. Tavo sutuoktinis tave paliko, tu niekada neapsiginsi magistrinio darbo, vaikystėje tave paliko tėvas, tu niekada niekam nepatikai“. Gėda yra būtent šis balsas, kuris stabdo nuo lemiamo žingsnio į areną. Ir, jei, nepaisant to balso, vis tiek išdrįstame įeiti, mes pažvelgiame į kritiką, besijuokiantį iš mūsų, ir beveik visada pamatome savo paties atvaizdą.

Gėda dažniausiai sako: „Tu nepakankamai geras“. Net jei tai įveikiam, ji pratęsia savo žodžius: „Kas tu manai esąs?“ B. Brown prisipažino dažnai galvojusi, kad ji įeis į tą areną, kai bus pasiruošusi, kai bus tobula, nepažeidžiama ir stipri. Bet taip niekada nebūna. Vienintelis kelias savo gėdai pasakyti „ne“– tai būti pažeidžiamam ir nieko nelaukiant žengti į areną.

Gėda: nuosprendis visam gyvenimui?

Toksiška gėda yra mūsų kultūros epidemija. Jei norime iš jos išsivaduoti, turime stebėti, kaip ji veikia mūsų požiūrį vienas į kitą, šeimą, santykius ir darbą.

Jei gėdos įdėtume į lėkštelę, skirtą mikroorganizmams auginti, paaiškėtų, kad sėkmingam procesui reikalingi trys ingredientai: slaptumas, tyla ir nuosprendis. Tam kelią užtverti gali geriausias gėdos priešnuodis – empatija. Jei ketiname rasti kelią atgal vienas pas kitą, tas kelias ves per pažeidžiamumą.

Anot psichologo Antano Grižo, žmogus turi labai gerai ištreniruotą kritinį protą, mėgstantį save kritikuoti, teisti ir gėdinti. Štai kodėl turime puoselėti priešingą įgūdį – palaikyti save ir ugdyti sau atjautą. Labai daug stiprybės slypi gebėjime kantriai išbūti su savo nesėkmėmis. Todėl reikia mokytis būti dėkingiems sau ne tik už rezultatus, bet ir už pastangas.

Ar gėda gali motyvuoti?

Dažnai manome, kad jei priimsime save visokį, nustosime stengtis. Dominuoja nuomonė, kad privalome būti reiklūs ir kritiški sau, kitaip negalėsime tobulėti. Rodos, jei paleistum vadeles ir tiesiog būtum, į paviršių iškiltų visas vidinis blogis, todėl privalome nuolat save dresiruoti, tokiu būdu siekdami apsaugoti aplinkinį pasaulį.

Tiesa yra ta, jog gėda stabdo asmenybės augimą, o ne motyvuoja. Išoriškai ji gali priversti pasitempti, tačiau ji izoliuoja mus nuo pasaulio ir užkerta kelią rizikai, be kurios niekada nepasieksime to, ko iš tikrųjų trokštame. Daug stipresnė motyvacija kyla ne iš baimės ir bausmės, bet iš meilės ir aistros.

Toksiška gėda tvirtina, kad nėra galimybių iš esmės pakeisti netikusį ir blogą save. Gėdinimas iš aplinkos gali tik sustiprinti norą maskuotis ir slėptis, todėl gali atrodyti, kad gėdinimas privertė žmogų kažko imtis (tarkime, numesti svorio), bet iš tiesų tik panyrama į didesnę neapykantą sau ir vis labiau grimztama į pelkę. Gėda neveikia motyvuojančiai, ji veikiau izoliuoja ir antrina vidiniams balsams, kurie tvirtina, jog esate nieko vertas (-a).

Pavyzdžiui, priklausomam žmogui sunku patikėti, kad jis yra geras. Juk jis gadina gyvenimą kitiems ir skaudina mylimiausius žmones. Bet būtent empatiškas prisilietimas prie savo žaizdų ir bandymas suvokti, kur man skauda, ko aš bijau, kokio poreikio nepatenkinu, todėl maskuoju jį alkoholiu ar psichotropinėmis medžiagomis, gali išvesti iš šios klampynės. Sveikimo kelias prasideda nuo meilės sau ir suvokimo, kad esi vertas ir kitų meilės. Tuo tarpu gėdinimas suteikia visiškai priešingą efektą ir klampina vis giliau.

Neturime baimintis savo netobulumo. Visi jaučia baimę ir pyktį, visiems kartais nepasiseka. Perfekcionizmas yra bėdų ir savigraužos šaltinis, kuris neleidžia mums sakyti „nežinau“ ir teisti savęs už tai, kad neįmanoma pasiekti tobulumo ir visažinystės. Jis nuolatos verčia lyginti save su kitais ir jaustis nelaimingiems pamačius kitą, gebantį padaryti geriau nei mes.

Mūsų tikslas nėra išsinerti iš gėdos. Tai, ką turime paleisti – toksiška gėda, kuri trukdo gyventi ir pasitikėti savimi. Taip, aš galiu klysti, man gali nepasisekti, tačiau aš nesu klaida. Aš galiu papuošti pasaulį, nes manyje yra gėrio ir šviesos, kuriuos galiu dovanoti kitiems.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *