Yra toks anekdotas: sugavo gražuolė blondinė auksinę žuvelę. „Paleisk mane, – tarė žuvelė, – atsidėkodama aš tris tavo norus išpildysiu. Prašyk visko, ko tik širdis geidžia.“

Ir užsiprašė gražuolė: „Noriu milijono dolerių; noriu, kad manosios blakstienos būtų sulig drugelių sparnais; ir dar – noriu turėti švelnią, rožinę zuikio uodegėlę.“

Žuvelė šiuos norus akimirksniu išpildė ir jau galėjo sau nerti gelmėn, tačiau nuostaba ir abstulbimas neleido jai to padaryti – žuvelė darsyk iškilo į paviršių ir paklausė: „Panele, o kodėl tu nepaprašei, pavyzdžiui, meilės, išminties, taikos visame pasaulyje arba, tarkim, neblėstančios sveikatos ir amžinosios jaunystės?..“

Blondinė tuomet iš nuostabos išsprogino akis ir tarė: „O ką? Buvo galima?..“

***

Nemanote, kad šis anekdotas – šiek tiek graudus? Nemanote, kad jis – šiek tiek apie mus – apie pasaulio gelmes, prasmes ir jų įvairovę pamiršusius XXI amžiaus žmones, kurių tikrovės ribos beveik sutampa su prekybos centrų, darboviečių ir nuosavos gūžtos ribomis?

Ir iš tiesų – kaip žmogus gali užsimanyti to, ko nė neįsivaizduoja egzistuojant – niekada nebuvo susidūręs arba tobulai, genetiškai užmiršo? Aš, pavyzdžiui, nors ir žinau iš antikinės literatūros, kad ambrozija – Olimpo dievų maistas, bet, prisipažinsiu, niekada gyvenime nuoširdžiai nebuvau užsimanęs jos paragauti – net alkaniausias būdamas. Užsimanau duonos – nes man įprastas ir malonus yra jos skonis, kvapas, mano organizmas mena malonų sotulį nuo jos, man žinomi visi ir nekelia pasibjaurėjimo nė vienas ingredientas, naudojamas jos gamyboje, be to – tikiu, žinau, kad duona man yra ir fizinis, ir dvasinis maistas, nes mano tautos kultūroje duona šventa, mano išpažįstamoje religijoje – taip pat šventa… O štai ambrozija man tėra abstraktus žodis, manyje neatliepiantis nei skoniu, nei kvapu, nei per kartas išugdomu genetiniu žinojimu.

Terieda ta ambrozija skradžiai – nė truputėlio negaila, kad manojoje tikrovėje jos nebuvo, nėra ir nebus. Gaila ir netgi baisu kitko – baisu patirti, kad ničnieko nereiškiančiomis „ambrozijomis“ šiandien mums virsta dar vakar kaip gyvybiškai svarbūs turėti kontekstai, erdvės, vertybės, jausmai ir emocijos, gilesnio, subtilesnio santykio su pasauliu menas, visi kiti menai…

Mums nebereikia tikėjimo, „žinome“, kad neturime sielos, kad tauta – progresui trukdanti atgyvena, ėmėme abejoti tokio darinio, kaip valstybė, verte ir reikalingumu, tokio darinio, kaip šeima, verte ir reikalingumu, tokios skirties, kaip lytis, verte ir reikalingumu… Tad nesijuokime iš tos anekdotinės blondinės – lygiai taip ir mums žodis „meilė“ palengva tampa abstrakčiu – imame operuoti aiškesniais: „vedybų rinka“, „vedybų sutartys“, „vedybų karjera“…

Deja, deja – tokia yra be išimties visų gyvybės formų Žemėje evoliucija – gyvūno savybė, gebėjimas ar net kūno dalis, kuri nenaudojama – atrofuojasi. Jei, tarkim, paukščiai dėl vienokių ar kitokių aplinkybių nustoja skraidyti – jų vaikų vaikų vaikaičiai jau nebeturės skraidyti tinkamų sparnų. Argi ne taip nutiko pingvinams, emu, stručiams, kiviams, vištoms?.. Lygiai taip gamtoje gyvūnų pelekai ilgainiui virsta kojomis, o kojos – pelekais, jie praregi arba apanka, apauga kailiais arba įgyja atsparų šarvą, prie lesalo prisitaiko jų snapai, jų kūnai įgyja maskuojamąją spalvą, formą, judesius…

O žmogus juk – taip pat gyvūnas, gamtos taisyklės galioja ir jam – taip pat ir jis evoliucijoje gali ne tik įgyti, bet ir prarasti.

Antai, nencai, lapiai, kitų atokiai nuo pasaulio ir „necivilizuotai“ gyvenančių tautų atstovai dar turi išsaugoję itin stiprią intuiciją, gebėjimą susišaukti mintimis. Moteris, atrodytų, nė iš šio, nei iš to staiga savo jarangoje užkaičia katilą elnienos sultinio – ji pati nežino, iš kur žino, kad už valandos į jarangą įžengs paklydę, kone į ragą sušalę žmonės, prašysiantys užuovėjos ir šilumos…

O juk ir mes, likusioji pasaulio dalis, šiandien galbūt galėtume turėti tokį vidinį, intuityvųjį „mobilųjį telefoną“, jei nebūtume savo natūralių galimybių kitados iškeitę į telegrafo, telefono, kompiuterio paslaugas…

Rėkiame, kad pasaulis – pažinus, nors žinome, kad nepažinios mums netgi mūsų pačių smegenys. Ne tik nepažinios, bet ir nepavaldžios. Nė neįsivaizduojame ką ir, svarbiausia, kam dirba 85 procentai mūsų smegenų, beveik nieko negalime pasakyti apie begalines ir stebuklingas erdves, vadinamas pasąmone, bet tvirtiname, kad Dievo nėra, nes tiesiog nėra kur jam būti. Evangelijas atkakliai vadiname pasakomis, nors kvantinė fizika jau geba moksliškai paaiškinti kone visus Jėzaus padarytus stebuklus, įskaitant ir ėjimą vandens paviršiumi, ir duonos padauginimą. Štai jau senokai apie placebą kalbame kaip apie mokslo pripažintą ir tyrimais patvirtintą (taigi – tikrai egzistuojantį) reiškinį, o juk Jėzus kaip tik ir sakė: „Jei turėtumėte tikėjimo ir neabejotumėte, ne tik galėtumėte padaryti taip su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą“, ir taip atsitiktų.“

Esame įsitikinę, kad neturime sielos? O būtent tai, placebo teorija remiantis, kaip tik ir nulems, jog ateity sielos jau išties neturėsime. Ir jau nuoširdžiai, jau tvirtai manysime, kad poezija – tik gražiai sunarstyti beprasmių žodžių nėriniai, kad teatras – tik vizualizuoti teisingų ir neteisingų socialinių santykių pavyzdžiai, paveikslai – tik interjero dekoras, muzika – tiesiog malonus fonas, dirbant kompiuteriu… Anapusybė mums tereikš kapo duobę, angelai – seksualias pusnuoges paneles, šeima – bendrą turtą ir įstatymų reglamentuojamą atsakomybę dėl vaikų, blogį ir gėrį apibrėš ministrai, kokybę – pardavimai, gyvenimo turinį – ekonomika, moralę – mados…

Metafizinių čiuptuvėlių, receptorių, skirtų subtilesnei būčiai skanauti, nunykimas. Zuikio uodegėlė, vietoj visko, kas bent šiek tiek giliau nei laikraščiai ir televizija. Nei parduotuvė. Nei begaliniai viens kito (išties – nei pažintų, nei norėtų pažinti) „laikinimai“ virtualiose erdvėse. Amžinybės ilgesio atrofija. Perkeltinių prasmių atrofija. Svajonių atrofija. Diena po dienos žengdamas į „šviesiąją“ ateitį, vis dažniau savęs klausiu – ar aš tikrai ten noriu?..

***

Pabaigai – dar viena citata. Šįkart ne anekdotas, o tikra apklausa, girdėta radijo eteryje. Žurnalistės klausimas: „Jeigu turėtumėte stebuklingą galimybę pakeisti kokią nors vieną savojo kūno dalį, ką pakeistumėte?“

Suaugusios moters atsakymas: „Norėčiau putlesnių lūpų.“

Suaugusio vyro atsakymas: „Atsikratyčiau lašinių ant pilvo.“

Vaiko atsakymas: „Užsiauginčiau sparnus.“ •

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *