Kai psichologė Laura Rimkutė pradėjo vesti mokymus, jai buvo nelengva pripažinti, kad trūksta savivertės. „Mano darbas – dirbti su auditorija, lipti ant scenos. Atrodė, kad be savivertės negalėčiau to daryti, – prisimena organizacijų psichologė. – Tuo metu dar nemaniau, kad savivertę reikia stiprinti dėl to, kad labai jautriai reaguoju į kritiką. Jei išgirsdavau, kad kažkas kažkam nepatiko, pabudusi kitą rytą nenorėdavau lipti iš lovos“.

Šis pavyzdys iš psichologės patirties – aiškus ženklas, kad dauguma mūsų bijome net sau pripažinti, kad save vertiname menkai. Pasak psichologės, jei žmogus bijo kitų kritikos, tai jau yra ženklas, kad jo savivertė nėra stipri.

„Žinau, kad mano vertė nepriklauso nuo rezultato, nepriklauso nuo mano turimų kompetencijų kiekio ir uždirbamo turto. Esu vertinga ir priimu save tokią, kokią esu“, – tokia nuostata padeda išsilaisvinti nuo galvojimo, ką pasakys kiti.

Tačiau ar gali būti, kad darbe mus vertins už tai, kas esame, o ne už tai, kaip dirbame?

„Mums gali atrodyti, kad taip negali būti,  – pripažįsta L. Rimkutė. – Bet pažvelkime iš platesnės perspektyvos. Jei vertiname save, tai dirbame kokybiškiau, darome laisvesnius sprendimus ir mūsų rezultatas su mūsų verte auga“.

Tai gali būti paaiškinimas, kodėl daugelis išsilavinusių ir ilgametę darbo patirtį turinčių žmonių uždirba menkai. Psichologės tvirtinimu, jei jie patys savimi netiki, tai bijo paprašyti sąlygų, kurių jiems reikia ir daro didesnes nuolaidas.  Ir štai – ateina naujokas, kuris neišmano darbo subtilybių, neturi patyrimo, o neretai net yra menkesnio išsilavinimo, bet jam greitai ima sektis. Kodėl? Jo savivertė aukšta, jis nebijo rizikuoti ir daro tai, ką dauguma žmonių savo galvoje yra uždraudę.

„Matau daugelį žmonių, kurie žiūri į savivertę kaip į minusą. Jie nelaiko meilės sau prioritetu, gal net atvirkščiai – galvoja, kad reikia stengtis, aukotis dėl kitų. Tačiau galiausiai turime pervargusius ir išsekusius žmones, kurie, nepasirūpinę savimi ir įdėję daug pastangų, yra nepatenkinti ir nusivylę“, – L. Rimkutė aiškina, kad tokioje bendruomenėje niekas nėra laimingas. Net jei pavyksta pasiekti vieną tikslą, tokiam žmogui negana – jis mano, kad to nepakanka, reikia padaryti daugiau. Toks elgesys liudija, kad žmogus viduje nejaučia ramybės ir džiaugsmo, o tą tuštumą nori užpildyti pasiektais rezultatais.

Būtent taip mes įsisukame į iliuzijos ratą, kad kuo daugiau padarysime, tuo vertingesni būsime. „Šiais laikais tarsi vertinga yra būti nuolat užsiėmus, neturėti laiko“, – psichologė aiškina, kad taip elgdamiesi trokštame patvirtinimo, jog kitiems esame svarbūs.

Kaip pabėgti iš voveraitės rato? „Pagrindinis dalykas yra noras“, – L. Rimkutė įsitikinusi, jei žmogus viduje pajunta, kad tikrai nori pajusti savo vertę be išorinių įrodymų, tai jis tikrai atras savo kelią. Tačiau gali būti labai naudinga pabendrauti su žmonėmis, kurie jaučia savo vertę. Nuostabu, kai aplinkoje yra žmonių, kurie jausdami savo vertę, geba parodyti ir kitiems, kad jie vertingi nepriklausomai nuo pasiekto rezultato.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *