Lygiai prieš šimtą metų, 1920 m. rugsėjo 20 d. Guronyse, dabartiniame Kaišiadorių rajone, ūkininkų šeimoje gimė Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynėjas kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Jis buvo jauniausias vaikas penkių atžalų šeimoje. 1929 m., mirus tėvui, visas ūkis užgulė ant motinos ir vyresnių vaikų pečių. Mama anksti pastebėjo mažojo Vincuko gabumus, todėl kiek išgalėdama stengėsi jį išleisti į mokslus. Iš pradžių Žaslių pradinėje mokykloje, vėliau Kaišiadorių gimnazijoje, o nuo 1933 m. katalikiškoje gimnazijoje. 1934 m. jis įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją, o ją pabaigęs tapo Kauno kunigų seminarijos auklėtiniu. Pirmieji studijų metai prabėgo sklandžiai, tačiau 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, seminarija buvo uždaryta, dvasininkai išvaikyti, todėl studijos vyko pogrindyje. Kunigu įšventintas 1944 m. kovo 25-ąją.
Kunigas Vincentas vikaravo ir klebonavo įvairiose vietovėse: Kietaviškėse, Merkinėje, Aukštadvaryje, Čiobiškyje, Nedzingėje, Šešuoliuose, Kuktiškėse, Inturkėje. 1952 m. tapo Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos prefektu ir dvasios tėvu. 1957 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Kaišiadorių augziliaru. Tačiau sovietų valdžia vyskupui V. Sladkevičiui neleido eiti pareigų. 1959 m. jis buvo ištremtas į patį Lietuvos pakraštį, prie Latvijos sienos esantį Nemunėlio Radviliškį (Biržų r.). „Nemunėlio Radviliškyje jutau ne tremtį, o savotišką Dievo palaimą, – yra kalbėjęs kardinolas V. Sladkevičius. – Pajutau, ką reiškia žmonių gerumas. Maniau, Šiaurės Lietuvoje, reformatų krašte, skersai į mane bus žiūrima, bet nieko panašaus nebuvo.“
1988 m. vyskupas pakeltas kardinolu, o 1989 m. paskirtas Kauno arkivyskupu. Mirė 2000 m. gegužės 28 dieną, palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje.
2000 m. apie kardinolo Vincento Sladkevičiaus gyvenimą ir veiklą „Santaros“ leidykloje išleista Irenos Petraitienės knyga „Kardinolas“. 2003 m. tos pačios autorės sudarytą knygą „Padaryk mane gerumo ženklu“ išleido „Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinis butas-muziejus“.
