Vieni žmonės pražysta šypsena vien išgirdę jo vardą ir pavardę, kiti paniekinamai raukia nosį ir teigia, kad visa jo kūryba tėra pigūs vodeviliai, o jis tėra klounas kine – joks ne kūrėjas. O gal jūs niekada negirdėjote apie Roberto Benigni (Robertą Beninį)? Nematėte jo filmų? Pavydžiu jums galimybės atrasti naują kultūros brangakmenį.

Cirkas „nugalėjo“ seminariją

Roberto Benigni gimė 1952 m. spalio 27 d. Toskanos regione, Italijoje. Jis augo praktikuojančių katalikų šeimoje ir buvo patarnautojas vietos bažnyčioje. Kaip pasakojo pats Roberto, jo vaikystė buvo be galo laiminga, kupina tarpusavio atjautos ir žmogiškumo. Šis teiginys, tiesą pasakius, daugiau pasako apie patį aktorių, nei apie realias sąlygas, kuriomis jis augo. Ne tik vaikystėje, bet ir jau tapęs garsiu aktoriumi, apie gyvenimą ir tai, ką jam tenka išgyventi, R. Benigni visuomet kalbėjo su nesuvaidintu džiaugsmu ir pozityvu. Veikiausiai ir jo garsiausias filmas „Gyvenimas yra gražus“ yra toks įtaigus ir populiarus, nes žiūrėdami jį jaučiame, kad pačiam aktoriui nereikia apsimetinėti kuo nors kitu, jis ne vaidina, bet paprasčiausiai taip gyvena.

Be abejo, skurde taip pat galima atrasti džiaugsmą – tai paliudijo R. Benigni labai mėgiamas šventasis Pranciškus iš Asyžiaus. Tačiau verta paminėti, kad R. Benigni su tėvais ir trimis sesėmis gyveno nedidelėje patalpoje be elektros, kur už širmos buvo laikomi arkliai, dažnai trūkdavo maisto ir namuose tebuvo viena didelė lova, kurioje miegodavo ir tėvai, ir visi keturi vaikai. Tiesa, dažniau tekdavo miegoti penkiese, nes tėtis, kad galėtų pramaitinti šeimą, nuolat ieškojo kokio nors darbo, o neretai įsiveldavo į keblias situacijas. Pavyzdžiui, Italijos fašistų partijos atstovai jį apkaltino šnipinėjimu, ir jam teko nemažai laiko praleisti koncentracijos stovykloje. Iš jos vyras grįžo pusgyvis, bet su daugybe pasakojimų. Jis buvo talentingas pasakotojas ir ugdė vaikų vaizduotę. Na, o daugiau nei po pusšimčio metų statydamas filmą „Gyvenimas yra gražus“, Roberto rėmėsi būtent šiais tėčio pasakojimais.

Mamai buvo sunku vienai tvarkytis su keturiais vaikais, ypač su išdykusiu sūnumi. Roberto prisimena, kad ji, neapsikentusi, net grasino, kad atiduos sūnų kokiam nors burtininkui perauklėti, pirko iš žiniuonės eliksyrą, kurį paskui girdė neklaužadai berniukui. Jei šis ir tapo ramesnis, tai tik dėl to, kad atgulė į lovą sunkiai apsinuo­dijęs. Kaip tik tuo metu jų namuose apsilankė vietinis kunigas, kuris apžiūrėjo ligonį ir paklausė, gal šis jaučia pašaukimą būti kunigu. Roberto, kaip vėliau tvirtino, norėdamas pradžiuginti mamą ir nenuvilti kunigo, pareiškė, kad kaip tik tokia yra jo svajonė. Tuomet buvo sutarta jį siųsti į jėzuitų gimnaziją Florencijoje. Čia jis turėjo įgyti išsilavinimą ir pasiruošti kunigystei. Florencijoje Roberto jautėsi nejaukiai – jis ne tik ilgėjosi gimtųjų namų, bet ir jautė, kad kunigo kelias jo visai netraukia. Todėl, pasinaudojęs Florencijoje kilusiu didžiuliu potvyniu, sugrįžo namo. „Grįžau pas mamą visiškai permirkęs ir paskelbiau, kad suprantau, jog neturiu nė krislelio pašaukimo“, – viename interviu pasakojo R. Benigni.

Netrukus į gimtąjį R. Benigni miestelį atvyko cirkas. Roberto neturėjo pinigų bilietui, tačiau vienas iš cirko fokusininkių ieškojo asistento. Pasiūlymas pradžiugino visą šeimą, nes tai reiškė – prie stalo viena burna mažiau.

Kaip pasakojo pats R. Benigni, per kiekvieną cirko vaidinimą jis turėdavo apsimesti, kad yra užhipnotizuotas. Pavyzdžiui, fokusininkas garsiai paskelbdavo, kad jis Sacharoje, kur labai karšta, ir R. Benigni turėdavo pradėti greitai nusirenginėti, o paskui buvo paskelbiama, kad čia – Šiaurės ašigalis, ir reikėdavo drebėti iš šalčio, bandyti kuo šilčiau apsirengti. Šiandien tai skamba kvailai, bet pasirodymai pritraukė daug žmonių. Dar vienas populiarus fokusas – ugnies rijimas. R. Benigni išmoko naudotis specialiais milteliais ir kremais, kurie apsaugojo jį nuo nudegimų. Tačiau kartą per pasirodymą fokusas nepavyko ir jaunuolis skaudžiai nusidegino ranką. Kaip reagavo? Nedelsdamas parbėgo pas mamą. „Du kartus buvau likimo parvarytas namo: kartą vandens, o kitą – ugnies“, – viename interviu juokdamasis sakė aktorius.

Maištininkas įsiveržia į kino pasaulį

Devyniolikos R. Benigni debiutavo teatre, tačiau išpopuliarino jį ne vaidmenys spektakliuose, bet didelį atgarsį turėjęs televizijos serialas, kuris buvo uždraustas dėl scenos apie… tuštinimosi džiaugsmus.

Jau jaunystėje R. Benigni pradėjo simpatizuoti Italijos komunistams, radikaliai kritikavusiems turtinę nelygybę. Socialinė kritika tapo neatsiejama jo kūrybos palydove. Maža to, per trumpą laiką jaunuoliui teko kompensuoti gan dideles išsilavinimo spragas. R. Benigni taip prisimena savo jaunystę: „Kai mano kolegos sužinojo, kad neskaičiau Šopenhauerio, visiškai manimi nusivylė. Tačiau aš buvau užsispyręs ir atradęs laisvą akimirką pradėjau skaityti, o netrukus jau panašėjau į išsilavinusį romietį.“

1979 m. R. Benigni pagaliau be skandalų pavyko nusifilmuoti televizijos seriale, kuriame jis vaidino tingų kino kritiką, niekada nežiūrėdavusį filmų, kuriems rašė recenzijas. Tačiau jau po metų jis, kaip aktorius, vėl susidūrė su cenzūra, mat suvaidino improvizaciją, kurioje pašiepiamas (paties aktoriaus tvirtinimu – draugiškai) popiežius Jonas Paulius II.

Benigni nenuleido rankų ir jau netrukus debiutavo kaip kino režisierius. 1983 m. jis pastatė nelabai vykusį kino filmą „Tu mane jaudini“, bet, svarbiausia, filmavimo metu susipažino su aktore Nicoletta Braschi, kuri tapo ne tik jo žmona, bet ir partnere daugumoje filmų, kuriuose vaidino pats Roberto.

1984 m. Benigni suvaidino pasisekimą turėjusioje komedijoje „Nebelieka nieko kito, tik verkti“. Čia drauge su žymiu tuo metu komiku Massimo Troisi vaidino žmones, pakliuvusius į XV a. pabaigą, įkvėpusius Leonardo da Vinci išradimus, diskutavusius su Savonorola ir nusprendusius, kad italai, o ne ispanai, turi atrasti Ameriką, todėl atvykėliai visaip kaip bandė įtikinti Kolumbą nevykti į kelionę.

1986 m. R. Benigni karjeroje įvyko svarbus lūžis – į jį atkreipė dėmesį režisierius Jim‘as Jarmusch‘as, netrukus pakvietęs filmuotis. Iki šiol R. Benigni yra suvaidinęs trijuose jo režisuotuose juostose: 1986 m. filme „Anapus įstatymų“, 1991 m. viename iš filmo „Naktis žemėje“ epizodų bei 2003 m. filme „Kava ir cigaretės“.

Dera paminėti ir tai, kad 1989 m. R. Benigni vaidino ir paskutiniame Frederico Fellini filme „Mėnulio balsas“. Būtent šią galimybę dirbti kartu su visų laikų garsiausiu italų kino režisieriumi pats aktorius įvardija kaip didžiausią kūrybinę sėkmę.

Gyvenimas yra gražus

Labiausiai R. Benigni išgarsino 1997 m. jo paties režisuotas filmas „Gyvenimas yra gražus“, kuriame su žmona atliko pagrindinius vaidmenis. Filmas buvo nominuotas įvairiems apdovanojimams, o 1998 m. R. Benigni gavo Oskarą už geriausią vyro vaidmenį ir „sužibėjo“, atsiimti apdovanojimo žengdamas per krėslų viršų.

Tai kino filmas apie fašizmą ir Holokaustą. Beje, buvo nemažai kino kritikų, kurie tvirtino, kad negalima juokauti tokiomis kraupiomis temomis. Pavyzdžiui, šiuo filmu labai pasipiktino Steven‘as Spielberg‘as, premjeros metu demonstratyviai palikęs salę. Tačiau daugumai žiūrovų labai patiko subtilus režisieriaus humoras ir nuoširdi vaidyba. Na, o pavadinimą filmui, pasak paties R. Benigni, pasufleravo paskutinis Levo Trockio įrašas – valandą prieš ateinant Stalino siųstam žudikui, dienoraštyje jis užrašė: „Gyvenimas yra gražus“.

Filmo sėkmė įkvėpė tolimesniems kūrybiniams eksperimentams. 2002 m. R. Benigni režisavo „Pinokį“ – brangiausią filmą Italijos kino istorijoje. Jis buvo palankiai sutiktas Italijoje, tačiau visiškai sukritikuotas daugelyje užsienio valstybių. Paties R. Benigni atliktas Pinokio vaidmuo buvo pavadintas blogiausiu metų vaidmeniu. Kritikai tvirtino, kad politiniai ir socialiniai motyvai kino filme užgožė režisieriaus talentą – pernelyg tiesmukai R. Benigni bandė išjuokti dešiniuosius Italijos politikus.

Kur kas palankiau buvo sutiktas 2005 m. sukurtas filmas „Tigras ir sniegas“. Tai originali karinė drama apie keistuolį poetą, kurį persekioja vienas ir tas pats sapnas: kiekvieną naktį jis sapnuoja, jog vilkėdamas vienais apatiniais ir stebint besikvatojančiai miniai veda prie altoriaus pačią gražiausią moterį pasaulyje, o tuo metu kelių patrulis reikalauja, kad iš draudžiamos zonos jis patrauktų savo automobilį.

Netrukus po šio filmo pasirodymo R. Benigni atrado naują kūrybos lauką: parengė pusantros valandos poetinių improvizacijų programą-monospektaklį „Viskas apie Dantę“. Spektaklio metu R. Benigni deklamuoja įvairius fragmentus iš didžiojo poeto „Dieviškosios komedijos“. Tiesa, nors jis ne kartą kartojo, kad nebando kaip nors interpretuoti, aiškinti didžiojo poeto tekstų, bet paprasčiausiai ekspresyviai juos deklamuoja, tačiau, duodamas interviu, nesusilaikė nuo svarstymų, jog Italijos politikui Silvio Berlusconi pragare derėtų sukurti papildomą, asmeninį ratą, nes, esą, nėra ydos, kuri jam nebūtų būdinga.

Benigni ir popiežiai

Nepaisant visų simpatijų komunistams ir maištingo būdo, R. Benigni visą laiką save laikė Katalikų Bažnyčios nariu. Tiesa, kaip pats mėgsta sakyti, vienu nedrausmingiausių.

Pirmasis popiežius, kuris atkreipė dėmesį į aktorių bei režisierių ir pasikvietė į Vatikaną, buvo Jonas Paulius II, kurį pats R. Benigni anksčiau buvo parodijavęs. Šis susitikimas labiausiai išgarsėjo tuo, kad, tik išvydęs popiežių, R. Benigni tuoj puolė prie jo ir pasisveikino, bučiuodamas į skruostus, o tai gerokai sutrikdė protokolo ekspertus. Paskui lenkas popiežius ir toskanietis komikas ilgai šnekėjosi. Jonas Paulius II ne kartą viešai yra sakęs, kad jis labai vertina filmą „Gyvenimas yra gražus“.

Na, o 2016 m. popiežius Pranciškus R. Benigni pasikvietė diskusijai apie ką tik pasirodžiusią savo knygą gailestingumo tema. Šia proga aktorius ir vėl tryško entuziazmu: „Tik toks žmogus, kaip popiežius Pranciškus, gali surengti knygos pristatymą, kuriame drauge su Venecijos kardinolu dalyvauju ir kinas disidentas bei toskanietis komikas. Gailestingumas nėra dorybė, kuri patogiai sėdi krėsle, tai aktyvi jėga, kuri nuolat juda. Pažvelkite į popiežių, jis nenustygsta vietoje. Ne tik jo širdis, bet ir rankos, kojos nuolat juda. Popiežius liudija gailestingumą, kuris neišvengiamai kiekvieną iš mūsų veda į patį skurdo, silpnumo epicentrą.“

Kas Jūs, pone Benigni?

Į šį klausimą režisierius, aktorius, socialinis kritikas, manau, atsakytų, jog tikrai žino vieną dalyką – kad jis nėra joks ponas. Juokdariai visais laikais vaikščiojo „peilio ašmenimis“, patys buvo pašiepiami, o kartu sugebėdavo garsiai išsakyti labai nepatogias tiesas. Per visą karjerą R. Benigni sugebėjo nesusireikšminti. Jis pats pasakoja, kad, kai pirmą kartą pamatė Federico Fellini filmą kino teatre, tvirtai nusprendė tapti teisininku, nes suprato, kad niekada kinematografijoje negalės sukurti ko nors, kas būtų labiau verta žiūrėti, nei šio kino meistro darbas. Bet, matyt, gerai, kad šis toskanietis komikas netapo teisėju, nes, tikėtina, teismo procesas, jam dalyvaujant, būtų virtęs teatriniu pasirodymu.

Kiekviename renginyje, kur dalyvauja R. Benigni, galima tikėtis kažko nepaprasto. Tai ne rinkodara ar noras patekti į žiniasklaidos dėmesį – tai šventės kūrimas autentišku būdu. Vargu, ar atrasime kitą tokį aktorių, kuriam filmuojant filmą nereikia vaidinti – jis paprasčiausiai būna savimi ir tokiu būdu prikausto žiūrovų dėmesį.

Ar jis ignoruoja visas tragedijas, kurios vyksta šalia, kasdienį žmonių skausmą, rūpesčius? Pasak aktoriaus ir režisieriaus, neretai apie tragiškus dalykus galima kalbėti tik juokiantis, dažnai tik komedija mus gali palydėti ten, kur reikia atjautos ir pagalbos.

„Tik komediantai gali prasmingai kalbėti apie tokius dalykus, kaip mirtis, arba imtis tokios temos, kaip Mergelė Marija ar Dievas. Jei būčiau tragiškų vaidmenų atlikėjas, nedrįsčiau apie tai net užsiminti. Todėl didžiuojuosi, kad esu klounas – tai pati atsakingiausia profesija pasaulyje. Juoktis nėra lengva ar paprasta, tačiau, jei mes nesijuoktume, uždustume nuo susireikšminimo“, – šie R. Benigni žodžiai veikiausiai yra geriausias atsakymas į klausimą, kuo ir kodėl jis stengiasi būti.

Gyvenimas iš tiesų labai gražus.

Parengė Andrius Navickas

Publikuota žurnale „Kelionė“, 2019 Nr. 3

Nuotraukos šaltinis https://www.italian-traditions.com/

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *