Nepriklausomybės pradžioje vaikai, kaip ir jų tėvai, giminės, mokytojai buvo patriotiški. Tuometinis jaunimas turėjo labai didelių svajonių ir tos svajonės daugiausia buvo apie tėvynės ateitį, nes atrodė, jog asmeninė gerovė yra tas pats, kas šalies gerovė. Jie patys labai norėjo kurti savo šalį, nes tėvai alsavo nepriklausomybės įvykių gilumu ir žavesiu.

Taip mokytoja Neringa Čiukšienė atsako į klausimą, kaip per daugiau kaip trisdešimt jos darbo metų pasikeitė vaikai. Antakalnio progimnazijos direktoriaus pavaduotoja tvirtina, kad šiuolaikiniams vaikams labiau rūpi jų pačių gyvenimas. Daugelis svajoja išvažiuoti iš Lietuvos ir paskui sugrįžti.

Ji pastebi, kad mokyklos koridoriuose lietuviai vaikai neretai kalbasi angliškai. „Jie nėra mažiau mylintys tėvynę ar ne patriotai. Tiesiog taip susiklostė mūsų ugdymo dalykai. Lietuvių kalbą mokomės 30 mokinių vienu metu. Mūsų gimtoji kalba turi sudėtingą gramatiką, literatūros klasika nelengva, sunkiai suvokiama šiuolaikiniam jaunimui. Reikia daug žinių ir konteksto suvokimo. Retai dera istorijos temos su literatūros skaitiniais, kultūros pamokomis. O anglų kalba vaikai mokosi mažose grupėse, šnekamoji anglų kalba kalba aplinkoje nesunkiai prieinama, visa jaunimo kultūra pagrįsta anglų kalbos vartojimu. Angliškai kalbėti visiems lengva, paprasta, skaityti literatūros daug nereikia, užtenka paprastos gramatikos“, – pedagogė taip aiškina tokį kalbos populiarumą.

Jei užsienietiški dalykai taip traukia, kaip įmanoma ugdyti patriotiškumą mokykloje? Pasak pedagogės, tai turėtų būti ne tik mokytojų ir tėvų, bet ir visos šalies reikalas.

„Nėra šalyje vizijos, kokia Lietuva bus po dešimt metų. Jeigu kalbėtume apie Lietuvą po dešimties metų ir visi susitartume dėl sąvokų, ką tai reiškia, koks tai bus laisvės laipsnis, kaip mes kalbėsimės tarpusavyje, kokius verslus kursime, kokia bus mūsų Lietuva, tai vaikai būtų savaime patriotiški“, – pedagogė tvirtina, kad pradėti reikėtų nuo vertybių.

Pasak jos, vaikai gerai jaučia, kai suaugusieji nevieningi. Jei mokytojas, atėjęs į klasę, yra vienišas, be profesionalų bendruomenę vienijančios vizijos, jei mokyklos bendruomenėje nėra susitarimo, jeigu apie vienas kitą nekalba pagarbių žodžių ir nesižavi savo kolega, vaikams viskas tampa nebeaišku. Esu rami dėl mūsų šalies jaunimo, yra daug stiprių asmenybių, turinčių puikių idėjų, kuriančių ir ieškančių. Jie kuria ne tą Lietuvą, kurią seneliai apdainavo, o tą, kurią jie, būdami seneliais, apdainuos. Suaugusiems reikėtų daugiau klausytis ir įsiklausyti, tada suprastume jaunosios kartos meilę – ji kitokia negu mūsų jaunystėje.

„Manau, kad nei jaunuoliai, nei vaikai nėra kalti, jeigu kam nors nepatinka jaunimo požiūris, nuostatos, svajonės. Vaikai savaime nesugalvoja kokių nors bjaurasčių. Tos bjaurastys gimsta iš nežinojimo, iš užslėptų jausmų, iš bendravimo su suaugusiais kokybės, iš kankinančios tylos namuose ar mokykloje“, – teigia 36 metus pedagoginį darbą dirbanti N. Čiukšienė.

Kviečiame klausyti.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *