Abatas Kolumba Marmionas – airis kunigas, tapęs benediktinų vienuoliu, XX a. garsėjęs dvasiniu vadovavimu. Gimęs 1858 m. Juozapas Marmionas jau nuo vaikystės tėvų buvo ruošiamas kunigystei. Seminarijos mokslus pradėjo Airijos Šventojo Kryžiaus kolegijoje, sėkmingai juos baigęs Romoje įšventintas kunigu 1881 m. Airijoje vaisingai dirbo patoracinį darbą tarp vienuolių, studentų ir kalinių, ir net profesoriavo toje pačioje kolegijoje, kur mokėsi.

Po kelių metų sėkmingo apaštalavimo jis pajuto pašaukimą viską atiduoti Dievui, stoti į neseniai atsidariusį Belgijos Mardesous benediktinų vienuolyną. 1886 m. jis paliko Airiją ir tapo benediktinų novicijumi. Tokia auka daug kam iš pradžių atrodė beprasmiška. Ir iš tiesų noviciato metai buvo sunkūs linksmo būdo, mėgstančiam bendrauti airiui, kunigui tarp jaunesnių novicijų. Didelio nuolankumo prireikė užmiršti ,,pasiekimus” ir gyventi pagal šv. Benedikto regulą kaip eiliniam vienuoliui, kartu su visais melstis ir dirbti. Keleri metai tylos ir gilios vienybės su šv. Trejybe davė vaisių. Dar studijų metais jis suprato, kad šv. Tomo Akviniečio mokymas nėra tik dogmų rinkinys – teologija turi vesti į maldą. Kontempliatyvus žvilgsnis į Švč. Trejybę tapot. Kolumbo kasdieniu išgyvenimu; Jėzus in sinu Patris tapo jo stiprybės, pamaldumo ir gailestingumo artimajam versme. Jo nepaprastas proto aštrumas ir gebėjimas doktriną pritaikyti vidiniam gyvenimui pasitarnavo ne tik jo paties Kristaus sekimui, bet ir kitų palydėjimui link Jo.

Kai dar gerai nemokėjo prancūziškai ir nebuvo kito kunigo pamokslauti, jis buvo pasiųstas į gretimą parapiją su atsiprašymu, kad geresnio kunigo tiesiog nebuvo. Tačiau nuo to meto žmonės pradėjo plūsti į jo aukojamas šv. Mišias, norėdami pasiklausyti jo pamokslų. Dar po kelerių metų, kai1899 m. tapo Louvaino prioru, pradėjo dėstyti dogmatinę teologiją, studentai jį pamėgo todėl, kad dėstė ne sausą mokslą, o tai, kuo gyveno. Palaimintojo Kolumbo vedamos konferencijos ir rekolekcijos sulaukdavo nepaprasto pasisekimo, daugeliui dalyvavimas jo paskaitose pakeisdavo gyvenimo kryptį. Netrukus jis buvo pageidaujamas paskaitininkas ne tik Belgijoje, bet ir Prancūzijoje, Anglijoje, Airijoje; todėl abatas Hildebrandas de Hemptinnas, kai nebegalėjo susitvarkyti su savo pareigų gausybe, metinių rekolekcijų paskaitas Maredsouso vienuolyne pavedė skaityti tėvui Kolumbai, vildamasis, kad jis laimės būsimus rinkimus ir užims jo, kaip Maredsouso abato, vietą.

1909 m. jis išties buvo išrinktas Maredsouso abatu su viltimi, kad atnaujins vienuolyno dvasinį gyvenimą. Pagal šv. Benedikto mokymą, pasirinko sau moto: „Tarnauti, o ne įsakinėti“. Ir išties stengėsi matyti Jėzų kiekviename žmoguje, negailėdamas laiko visą savo dėmesį skirdavo tiems, kurie į jį kreipdavosi. Pagal Šv. Benedikto regulos mokymą, administracines pareigęs pavedęs tiems, kurie labiau tam gabūs, pats daugiau dėmesio skyrė dvasiniam vadovavimui: kas mėnesį susitikdavo su kiekvienu iš vienuolių (o jų buvo virš šimto!), taip pat yra išlikę tūkstantis aštuoni šimtai laiškų jo rašytų dvasios vaikams. 1913 m. abatas Kolumba daug prisidėjo prie anglikonų Caldey benediktinų vienuolyno perėjimo į katalikybę – vykdant transformaciją buvo pasinaudota jo praktiniais patarimais. Palaimintojo Kolumbo paskaitos padėjo vienuoliams tapti tikrais katalikais ir benediktinais, nes jų gyvenimo būdas labiau panašėjo į cistersų. Karo meto sunkumai pakirto palaimintojo Kolumbo sveikatą, ir nors dar aktyviai vadovavo ir vedė rekolekcijas, 1923 m. mirė nuo gripo.

Iš išlikusių abato Kolumbo laiškų ir užrašytų prisiminimų atsiskleidžia ypatingi jo kaip dvasinio vadovo bruožai. Dar gyvendamas Airijoje, klausydamasis išpažinčių jis įgijo nepakartojamos patirties pažinti sielų įvairovę: nuo atsisakančių atleisti artimajam net pragaro akivaizdoje iki švenčiausių sielų Mauntdžojaus kalėjime ir redemptorisčių vienuolyne. Jis visus vienodai gerbė ir troško nukreipti link gailestingojo Dievo. Netgi būdamas pagarsėjusiu vienuoliu ir abatu jis mielai padėdavo tiek ir silpno išmanymo ar žemo luomo žmonėms, o ne tik dvasingiesiems. Kaip paklusnus šv. Benedikto sūnus, kiekviename žmoguje matė Jėzų ir aukodavo savo dėmesį ir laiką taip, lyg tas žmogus tuo metu būtų jo vienintelis rūpestis. Iš savo dvasinių vaikų reikalaudavo atvirumo, negailėdamas savo laiko, taktiškai padrąsindavo, siekdamas visiškai atverti savo sielą. Abatas Kolumba nemėgo varžyti, apkrauti sunkiais uždaviniais, nes siela yra per daug lanksti, kad tilptų į kokią formą. Jis visuomet mėgino įsiklausyti į Šventosios Dvasios vedimą, nes ji yra tikroji mokytoja. Antra vertus, jis suprato, kad ne per regėjimus ir angelus turi būti vadovaujama – tai pats Dievas kalba per parinktus žmones. Laiške vienai jaunuolei rašė: „Todėl šiame tau taip svarbiame reikale norėčiau, kad tu sektum tik tą tikėjimo šviesą, kurios melsi Jėzų iš visos širdies, kad apšviestų tave, sustiprintų tave, pasakytų tau, ko jis nori, lūpomis tų, kuriuos paskyrė užimti jo vietą, kad tu tai padarytum, ir tai atlikusi atsiduotum į jo rankas nesitikėdama jokių nekasdieniškų jo valios apsireiškimų.

Kolumba Marmionas įspėjo, kad Dievas žmogui dažnai neduoda jokios šviesos, veda sielas, neleisdamas suvokti jo kelių. Tokio išbandymo metu reikia visiškai atsiduoti jo valiai netgi tada, kai mūsų protas ar velnias perša priešingas mintis. Dievas veda keliais, kurių žmogus nepasirinktų sava valia. Jis žino, kaip viską perkeisti savo šlovei ir mūsų dvasinei pažangai pasiekti. Anot abato Marmiono, paklusnumas vyresniesiems yra viena didžiausių aukų, kokias tik galime paaukoti Dievui, o paklūsdami atrandame ramybę. Vienas jo žymiausių dvasinių vaikų monsinjoras Mercier pat taip norėjo tapti benediktinu, bet tėvas Kolumba kelis kartus atsakė jam paaiškindamas tuo, kad ne tai jam yra skirta. Po kiek laiko monsinjoras Mercier tapo arkivyskupu ir net kardinolu.

Kita vertus, tikintiesiems, kurių vidinio gyvenimo pagrindas yra liturgija, užtenka bendrųjų taisyklių ir pažangos kontrolės ar pagalbos ištikus sunkumams, nes „…šaltinis, kuriame jie suranda peno savo sieloms, yra toks tyras, kad tikimybė, jog jų sielos pateks į klaidas ar haliucinacijas, daug mažesnė negu tiems, kurie suplanuoja savo dvasinį gyvenimą pagal savo supratimą“. Tokios gairės padeda išvengti dvasinių vaikų savęs ieškojimo ilguose pokalbiuose. Jau žengiantiems dvasiniu keliu, jo nuomone, nebereikia dažnų pokalbių ar laiškų rašymo, nes tai tik trukdytų. Anot jo, manymas, kad dvasinė pažanga daugiau priklauso nuo dvasios tėvo ar paties žmogaus nei Dievo, yra klaidingas. Ypač vienuolynuose gyvenantys turėtų išmokti problemas spręsti patys, nes jie per vidinę maldą, dvasinius skaitymus, pamokymus yra nuolatiniame ryšyje su dieviškąja tiesa. Dievas veikia juose tiesiogiai. Pasaulio žmonėms reikia dažnesnio vadovavimo dėl jų aktyvaus gyvenimo ir nuolatinio susidūrimo su pasaulio „tamsa“.

Iš kur toks žinojimas ir sielų pažinimas? Anot abato, tik maldoje galima sužinoti, ko Dievas nori iš kiekvieno mūsų. Su kokiu dvasiniu neturtu abatas Kolumba vedė sielas, matyti iš laiško Karmelio vyresniajai ištraukos: „Maldavau dangiškąjį Tėvą, kad iš manęs paimtų mano nuomonę, jog galėčiau nuspręsti tik tai, ką jis numatė savo Begalinėje Išmintyje. Po už jus aukojamų šv. Mišių atidaviau Dievui savo valią ir sprendimo galią ir mėginau matyti tik Dievo ketinimus.“

Abatas Kolumba dažnai melsdavosi už savo dvasios vaikus, kad jie nesudarytų kokių kliūčių Dievo planui juose įgyvendinti ir kad jie pasiektų vienybę su Dievu. Tai buvo viena jo svarbiausių pareigų, misija, kurios kilnumas visai netrukdė jo asmeninei vienybei su Dievu, bet atvirkščiai – dar labiau skatino maldai. Abatas Marmionas savo užduotį suprato, kaip vedlio, kuris turi nuvesti sielas pas Dievą, tačiau kiekvienai sielai turi būti pritaikytos skirtingos priemonės. Tikslo turėjimas prieš akis įgalina pasirinkimo laisvę – rinktis priemones pagal jų pobūdį ir esamas aplinkybes. Pasak jo, „…tai dvasinis menas skirti ir matuoti visus dalykus tikslo šviesoje, pritaikyti visas galimas priemones atsižvelgiant į jų pobūdį ir esamas aplinkybes tikslui pasiekti. Šis tikslas – tai atvesti sielas pas Dievą.“

Jeigu matydavo, kad patarimo atėjęs žmogus vargino save dirbtiniais metodais, tada pasinaudodavo savo autoritetu sugrąžinti žmogui šviesos vaikų laisvę. Abatas Marmionas gerai įsidėmėjo šv. Benedikto žodžius, kad ne visi pašaukti į tokį patį tobulumo lygį, todėl kai kuriems reikia rodyti daugiau atlaidumo. Nėra dviejų vienodų sielų ir kiekviena siela turi atsiliepti į dieviškąjį veikimą tokiu būdu, kuris jai tinka geriausiai. Abatas turėjo dovaną matyti, ko Dievas nori iš jam pavestų sielų, ir išmokydavo jas paklusti šv. Dvasiai, kuri „nedeformuoja prigimties, bet formuoja ją į Kristų“. Jis ypatingai gerbė sielos laisvę, atsižvelgdamas į troškimus ir natūralius polinkius, dažniausiai nevaržydavo kito laisvės ir nestabdydavo iniciatyvos, jei žmogus turėjo aiškų tikslą. Tokiu būdu jis užleisdavo pirmenybę malonės veikimui, o pats tartum likdavo nuošalyje. Žmogaus nevaisingumas ir priešinimasis trukdo šv. Dvasiai auginti mumyse šventumą, tik per malonę žmogus pašauktas būti Dievo vaiku amžinajame gyvenime, o dieviškojo gyvenimo pilnatvė – Kristuje, Žmoguje-Dieve. Vaiko paklusnumas kyla iš nuolatinės vaiko meilės Dangaus Tėvui. Kai siela pakyla iki Dievo, gyvenimo šaltinio, tuomet nugalimos pagundos, įveikiamos kliūtys, laimima pergalė prieš save, pažeminimai iškenčiami, atliekamos kasdienės pareigos.

Abato Kolumbo mokymas sudėtas į tris knygas, kurios buvo parengtos jo mokinių iš konferencijų bei rekolekcijų konspektų, taip pat jo paties užrašų: „Kristus – sielos gyvenimas“ (1917), kurioje komentuojama šv. Jono evangelija ir laiškai; „Kristus savo paslaptyse“ (1919) – knygoje kalbama apie liturginių valandų grožį ir turtus; „Kristus – vienuolio idealas“ (1922) sudarytas iš savaitinių konferencijų benediktinams apie šv. Benedikto regulą. Knygų turinį pats abatas Kolumba patikrino ir vienas vienuolių Raimondas Tibo paruošė knygas leidimui. Jo mokymu domėjosi Benediktas XV ir Jonas Paulius II, kuris 2000 m. spalio 3 d. paskelbė jį palaimintuoju.

Parengė Jolanta Katinienė

Pagrindinės nuotraukos autorius Stanislovas Žvirgždas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *