1940 m. rugpjūčio 28 d., Vilniuje, vieno žymiausių Lietuvos bibliotekininko ir bibliografo Stasio Tomonio šeimoje, gimė poetas, filosofas ir neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Mindaugas Tomonis, savo kūrybą pasirašinėjęs Tomo Kuršio slapyvardžiu.
Nors po studijų dirbo Paminklų konservavimo institute, tačiau šalia rašė eilėraščius, o naktimis savarankiškai studijavo Šventąjį Raštą, Vakarų filosofiją. Jo paties kūryboje aktyviausias buvo 1970-1975 m. laikotarpis, nors beveik niekas iš to nebuvo publikuojama tuometinėje spaudoje. Per tuos metus jis parengė du poezijos rinkinius „Pro snaigių užuolaidą“ bei „Rašmenys ant smėlio“, pradėjo ir nuosekliai dirbo ties filosofine apybraiža „Žinia“, kurią skyrė artėjančiam M. K. Čiurlionio gimimo šimtmečiui (šie kūriniai publikuoti 30 metų nuo poeto žūties 1995 metais knygoje „Žinia“).
Pasak poeto S. Gedos, „gyvenimo netikrumo jausmas – jo (M. Tomonio) pasaulėjautos pagrindas. Turint tai galvoje, šifruotini jo poezijos įvaizdžiai. O kas tikra? Tikra Dievas, mirtis, giesmė. Laikas tikras, nuo jo niekur negali pabėgti. Tikra tai, kas gražaus išbunda atminty, gamtoje, akistatoje su savimi. Dorų žmonių gyvenimai, apmąstymai apie juos, aukos ilgesys, amžinojo grožio laukimas…“
Gūdžiu sovietmečiu M. Tomonis išdrįso atvirai pasmerkti raudonąjį melą ir terorą, atsisakė tarnauti sovietinėje kariuomenėje, rašė laisvės dvasios kupinas eiles ir mąstymus. 1974 ir 1975 metais tuometinio ateizmo muziejaus, įrengto Šv. Kazimiero bažnyčioje, lankytojų knygoje įrašė du ilgus įrašus, kuriuose pasmerkė sovietinę ateizmo propagandą ir išpranašavo besiartinančią ateistinio siautėjimo pabaigą. Tų pačių metų birželio 25-ąją išsiuntė laišką CK nariams ir SSKP XXV suvažiavimui, kartodamas tuos pačius reikalavimus: Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos, tikros sąžinės laisvės. Po kelių dienų antrą kartą buvo prievarta paguldytas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę.
1975 m. birželio 29 d. mirė jo motina, tačiau iš ligoninės poetas paleidžiamas tik liepos pabaigoje. Tų pačių metų lapkričio 5-ąją išėjęs į darbą namo nebesugrįžo. Jo kūnas surastas ant geležinkelio bėgių netoli Vilniaus Rasų kapinių. Vėliau toje vietoje poeto atminimui pastatytas kryžius.
