1840 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje mirė Liudvikas Martynas Gediminas Rėza, evangelikų liuteronų kunigas, pedagogas, teologas, filologas baltistas, literatas, tautosakininkas, redaktorius, vertėjas, visuomenės veikėjas, pirmasis Kristijono Donelaičio „Metų“ leidėjas.

Liudvikas Rėza (Rhesa) gimė 1776 m. sausio 9 d. Karvaičiuose, Kuršių nerijoje, pakrantės sargo bei užeigos savininko Jono ir Šarlotės Kotrynos (g. Šneiderytės) Rėzų gausioje šeimoje. Anksti liko našlaitis: būdamas vos dvejų, neteko motinos, o nesulaukęs nė penkerių – ir tėvo, netrukus mirė ir pamotė. Rėzų vaikus ėmėsi globoti giminės bei kaimynai, mažąjį Liudviką priglaudė Naglių kaimo žvejys Rademacheris, o apie 1783 m. – tolimas tėvo giminaitis, Rasytės pašto viršininkas Biomas (Boehm). Rasytėje Liudvikas Rėza pradėjo lankyti kaimo mokyklą, kurioje atsiskleidė jo gabumai. Nuo 1785 m. toliau mokėsi Kaukėnų parapijinėje mokykloje. Kaukėnuose devynmetį Liudviką priglaudė kitų giminaičių – precentoriaus, būsimo kunigo bei lietuviškos raštijos kūrėjo, Kristijono Dovydo Viticho (Christian David Wittich, 1751–1824), vedusio Rėzos pusseserę iš tėvo pusės Kotryną, šeima.

Kristijono Dovydo Viticho rūpesčiu po konfirmacijos Liudvikas Rėza mokslus tęsė Karaliaučiuje – nuo 1791 m. mokėsi Lyvenikės lotyniškoje mokykloje, kurią sėkmingai baigė 1794 m. ir 1795 m. pavasarį pradėjo teologijos studijas Karaliaučiaus universitete. Nuo trečio kurso pats ėmė dėstyti – Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminare mokė savo kolegas lietuvių kalbos.

Liudviko Rėzos redaguotos lietuviškos Biblijos 1816 m. leidimo antraštinis lapas

1799 m. baigęs Karaliaučiaus universitetą, Liudvikas Rėza devynis mėnesius dirbo namų mokytoju, o 1800 m. buvo pašauktas tarnauti kariuomenės pamokslininku Karaliaučiaus Frydrichsburgo įgulos bažnyčioje ir tų pačių metų rugpjūčio 17 d. Potsdame vyriausiojo Prūsijos kariuomenės kapeliono Johano Gotfrydo Klečkės (Kletschke, 1748–1805) įšventintas kunigu. Rūpindamasis lietuvininkų karių sielovada, nuo 1807 m. kunigas Liudvikas Rėza Karaliaučiaus įgulos bažnyčioje reguliariai laikė pamaldas lietuvių kalba. 1811 m. buvo paaukštintas brigados kapelionu.

Greta kariuomenės pamokslininko tarnybos Liudvikas Rėza tęsė akademinę veiklą Karaliaučiaus universitete. 1807 m. balandžio 17 d. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Šventų knygų moralinis aiškinimas pagal Kantą“ ir tapo privatdocentu. Už 1810 m. paskelbtą studiją lotynų kalba „Apie pirmuosius lietuviams skleidžiamos krikščionybės žingsnius“ Liudvikui Rėzai buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis.

1809 m., po Prūsijos pralaimėjimo Prancūzijai, Karaliaučiaus universiteto kuratorijoje imta svarstyti apie finansavimo Lietuvių kalbos seminarui nutraukimą. Liudvikas Rėza energingai pasipriešino tokiems planams ir tų pačių metų kovo 20 d. kreipėsi į Berlyno Vidaus reikalų ministerijos Švietimo skyrių, kuriam tuo metu vadovavo Vilhelmas fon Humboltas, argumentuodamas seminaro svarba Prūsijos lietuviškajai bažnyčiai ir mokyklai. 1810 m. sausio 6 d. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III pasirašė įsakymą, kuriuo privatdocentas Liudvikas Rėza paskirtas Karaliaučiaus universiteto ekstraordinariniu teologijos profesoriumi bei pertvarkyto Lietuvių kalbos seminaro direktoriumi ir dėstytoju. 1811 m. Liudvikas Rėza vokiečių kalba parašė pirmąją Lietuvių kalbos seminaro istoriją (lietuviškai išleista 2003 m.). Apie trisdešimt metų vadovaudamas seminarui, Liudvikas Rėza kėlė lietuvių kalbos reikšmę mokslui ir tautos moralei, gynė jos teises viešajame gyvenime, rūpinosi, kad Mažosios Lietuvos mokyklose būtų mokoma lietuviškai. (Karaliaučiaus seminaro pavyzdžiu 1822 m. mėginta Lietuvių kalbos katedrą įsteigti Vilniaus universitete, tačiau Didžiąją Lietuvą okupavusios carinės Rusijos valdžia leidimo nedavė).

1810 m. Liudviko Rėzos iniciatyva Karaliaučiuje buvo įsteigta Lietuviškos Biblijos draugija, kuri rūpinosi Šventojo Rašto leidyba bei platinimu lietuviškose bendruomenėse. 1811 m. Liudvikas Rėza buvo išrinktas Karaliaučiaus karališkosios vokiečių draugijos tikruoju nariu, jos posėdžiuose perskaitė pranešimų prūsistikos ir lituanistikos temomis. Tų pačių metų balandį viešai diskusijai pateikė du darbus Biblijos hermeneutikos temomis, pavadintus disertacijomis. Pabrėždamas savo lietuvišką kilmę ir asmeninį santykį su lietuvybe, vieną jų pirmą kartą pasirašė Gedimino vardu: Ludovicus Gedeminus Rhesa.

1812 m. kilus Napoleono karui su Rusija, Liudvikas Rėza turėjo nutraukti akademinę veiklą ir kaip karo kapelionas lydėjo Prūsijos kariuomenę šiai kaunantis su Rusija, o vėliau su Prancūzija. Patirtį pastarajame karo etape, kurio metu teko lankytis įvairiose Vokietijos žemėse, Prancūzijoje bei Anglijoje, Liudvikas Rėza aprašė 1814 m. Berlyne vokiškai išleistame dienoraštyje „Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius…“ (lietuviškai išėjo 2000 m.).

1815 m. pradžioje, užmezgęs ryšius su Londone įkurta Britų ir užsienio kraštų Biblijos draugija, Liudvikas Rėza grįžo į Karaliaučių, tęsė veiklą dar prieš karą sudarytoje Biblijos naujo vertimo į lietuvių kalbą redakcinėje komisijoje, kuri savo darbą sėkmingai baigė 1816 m. pradžioje. 1816 m. Karaliaučiuje išspausdintas pirmasis Liudviko Rėzos redaguotas naujas lietuviškos Biblijos leidimas. Tais pačiais metais vokiečių kalba išėjo ir Liudviko Rėzos „Lietuviškos Biblijos istorija“ – pirmoji išsami XVI–XIX a. religinės lietuvių prozos istorija ir istoriografija, aprėpianti lietuvišką biblinę raštiją abipus sienos – Prūsijoje ir „lenkiškoje Lietuvos dalyje“. Liudvikas Rėza „Lietuviškos Biblijos istoriją“ laikė kukliu šiaurės tautų religijos istorijos papildymu.

1816 m. Liudvikas Rėza pasitraukė iš tiesioginės dvasininko tarnystės ir atsidėjo darbui universitete bei kitai akademinei veiklai. Suredagavęs 1818 m. pirmasis paskelbė kunigo Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ su pratarme bei vertimu į vokiečių kalbą.

1819 m. balandžio 15 d. apgynęs teologijos mokslų daktaro disertaciją „Apie trijų pirmųjų Naujojo Testamento Evangelijų šaltinį ir kilmę“, Liudvikas Rėza tapo Karaliaučiaus universiteto ordinariniu teologijos profesoriumi. 1822 m. buvo kviečiamas profesoriauti Dorpato (Tartu) universitete, tačiau pasiūlymo atsisakė. 1828 m. tapo Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakulteto primarijum (pirmuoju profesorium).

Tarp daugybės Liudviko Rėzos darbų minėtinas 1825 m. Karaliaučiuje išleistas pirmasis lietuviškų dainų rinkinys „Dainos, oder Littauische Volkslieder“ bei tais pačiais metais išėjęs gimtajam kraštui skirtų vokiškų eilėraščių rinkinys „Prutena“ (pirmoji jo dalis buvo išleista dar 1809 m.). 1825 m. pasirodė ir Liudviko Rėzos parengtas lietuviškas Prūsijos bažnyčios naujosios agendos leidimas.

1829 m. Liudvikas Rėza buvo išrinktas Prūsijos bažnytinės konsistorijos nariu. Jos pavedimu parengė ir 1834 m. išleido dviejų dalių presbiteriologiją – enciklopedinio-biobibliografinio pobūdžio leidinį apie nuo Reformacijos laikų Rytų ir Vakarų Prūsijoje tarnavusius evangelikų dvasininkus.

1819–1840 m., su pertraukomis, Liudvikas Rėza buvo Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakulteto dekanas, o 1820–1831 m., su pertraukomis, – Karaliaučiaus universiteto vicerektorius (faktinis universiteto vadovas, nes rektoriumi titulavosi pats karalius). Pelnė tris valstybinius karaliaus apdovanojimus: 1814 m. – medalį už pasižymėjimą kare, 1818 m.  – aukso medalį už nuopelnus, 1840 m. – IV laipsnio Raudonojo Erelio ordiną už ilgametę akademinę ir kūrybinę veiklą.

Pašlijus sveikatai, Liudvikas Rėza mirė Karaliaučiuje 1840 m. rugpjūčio 30 d. 7-ą valandą vakaro, eidamas šešiasdešimt ketvirtuosius metus. Iškilmingai palaidotas rugsėjo 14 d. Knypavos kapinėse prie Brandenburgo vartų. Antkapyje buvo iškaltas moto: „Tikėk, dirbk dorai aukštesniam gėriui“. Pietiniame šone pavaizduota atversta Biblija ir užrašas gotišku šriftu lietuvių kalba: „Tai esti visas Šventas Raštas“. Šiauriniame surašyti kitų trijų žymiausių Liudviko Rėzos parengtų knygų pavadinimai: Dainos, Donaleitis Jahreszeiten, Prutena. Kapavietė ir pačios kapinės buvo sunaikintos po 1945 m., kraštą užėmus Sovietų Sąjungai.

Kadangi buvo nevedęs, beveik visą savo turtą Liudvikas Rėza testamentu užrašė Karaliaučiaus universiteto studentų bendrabučiui statyti, testatoriaus garbei šis pavadintas Rhesanium. Gausi Liudviko Rėzos asmeninė biblioteka buvo parduota aukcione 1841 m.

Minint Liudviko Rėzos gimimo 200-ąsias metines, ant Skirpsto kopos Pervalkoje, netoli jo gimtojo smėlio užpustyto Karvaičių kaimo vietos, 1975 m. buvo pastatyta tautodailininko Eduardo Jonušo sukurta medinė Liudviko Rėzos skulptūra (atnaujinta 2010 m.). 1994 m. Juodkrantėje Liudviko Rėzos atminimą įamžino Arūno Sakalausko iškalta akmens skulptūra.

2005 m. Liudviko Rėzos paminklas pastatytas Kaliningrade, čia įrengtas jo vardo skveras – penkių didžiųjų Lietuvos miestų ir LR kultūros ministerijos dovana 750 metų Karaliaučiaus įkūrimo proga (skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištopavičius).

Liudviko Rėzos vardu buvo pavadinta 2007–2014 m. Juodkrantėje veikusi Jūrų kadetų mokykla. Nuo 2007 m. Juodkrantėje veikia Liudviko Rėzos kultūros centras. 2008 m. Neringos savivaldybės taryba įsteigė Martyno Liudviko Rėzos vardo premiją, skiriamą už Kuršių nerijai reikšmingą veiklą mokslo, švietimo, etninės kultūros ir kultūros paveldo puoselėjimo, leidybos, klasikinių bei šiuolaikinių menų, literatūros, liaudies meno srityse bei už iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją. Premija teikiama kasmet sausio mėnesį, minint Liudviko Rėzos gimimo dieną, Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje.

2009 m. švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, simboliniame Vienybės medyje Vilniuje tarp šimto iškiliausių Lietuvos asmenų įrašytas ir Martyno Liudviko Rėzos vardas.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Vilniuje nuo 2009 m. rengia Rėzos „Raštų“ seriją (sudarytoja dr. Liucija Citavičiūtė), nuo 2011 m. jau išleisti penki tomai.

2016-ieji, minint Liudviko Rėzos gimimo 240-ąsias metines, Lietuvoje buvo paskelbti Liudviko Rėzos metais.

Pagrindinėje nuotraukoje – Liudviko Rėzos portretas, tapytas nežinomo XIX a. dailininko

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *