Kelis dešimtmečius Vilniuje gyvenęs bei nepamirštamą miesto portretą sukūręs fotografas Janas Bułhakas knygoje „Šviesos estetika“ rašė: „Peizažas – kūrybingo žmogaus sielos būvis… Tik tada, kai pojūčiai pasiekia didžiausią įtampą, gimsta peizažas.“ Ši citata puikiai tinka fotomenininkui Stanislovui Žvirgždui (g. 1941), beje, kaip tik ir išvertusiam minėtą J. Bułhako knygą. Ir ne tik šią vieną, bet dar kelias, taip pat sudariusiam apie tris dešimtis leidinių, skirtų Lietuvos fotografijos istorijai, žymiausiems praeities ir šių dienų kūrėjams, parašiusiam gausybę straipsnių, kuriuose bandoma įminti fotomeno istorijos mįsles, iš užmaršties prikeliami Lietuvos fotografijos pradininkai, tradicijos tęsėjai bei novatoriai.

Tarp šios gausybės darbų S. Žvirgždas, pirmiausia, ir pats yra fotografas, didžiausią džiaugsmą atradęs gamtos bei miesto peizažuose, apie kuriuos šviesaus atminimo kino bei fotografijos kritikas, artimas S. Žvirgždo bičiulis, Skirmantas Valiulis yra parašęs, jog jie „atgaivina matymą ir jausmą, kad esmė gali glūdėti ir ten, kur lyg ir nėra nieko dramatiško.“ Beje, dramatizmo ir įtampos, neįtikėtinų žygių ir žygdarbių kaip tik ir netrūko S. Žvirgždo gyvenime.

Fotomenininką kalbina Gediminas Kajėnas.

Stanislovas Žvirgždas. Evgenios Levin nuotrauka

Gimėte 1941 metais Balbieriškyje. Kokie vaizdiniai Jums iškyla prisiminus savo vaikystę?

Mūsų šeima gyveno gan vargingai: Balbieriškyje, šalia bažnyčios, mano trys tetos ir trys dėdės nuomojosi vieną kambarį. Aš tarp jų buvau vienintelis vaikas. Iš pirmųjų mano prisiminimų yra išlikęs vaizdas, kaip per mūsų bažnytkaimio bruką darda raudonosios armijos gurguolės, o kareiviams iš paskos velkasi atsivynioję jų autai.

Kitas prisiminimas taip pat susijęs su karu: 1944 metų rudenį, kasant bulves, aš pirmą kartą mačiau lėktuvą. Jis praskrido pro pat mūsų galvas, mat Aukštajame Balbieriškyje, netoli dvaro, buvo padarytas nedidelis aerodromas. Aš baisiausiai išsigandau ir klykiau, kiek tik jėgos leido (juokiasi). Tą pačią dieną vos nepražuvau įkritęs į šalia bulvių lauko tekėjusią upelę. Gerai, kad kaip tik pro šalį ėjo vyrai, kurie pamatė plaukiančią kepurę, puolė traukti dar besikapanojančio manęs. O galėjau ir nebebūti…

1945 metų pavasarį visa mūsų šeima išvykome gyventi į Vilnių. To priežastimi tapo prasidėjęs pokario siaubas: tiesiai priešais mūsų kambario langą turgaus aikštėje buvo guldomi nužudytų partizanų kūnai. Nors buvau dar visiškai vaikas, šiuos vaizdus atsimenu labai gerai, ir tai prisidėjo prie vėlesnių mano apsisprendimų bei politinių nuostatų. Namiškiai negalėjo viso to pasyviai stebėti: juk tuos jaunuolius pažinojo, su jais draugavo… Siaubą kėlė demonstratyvios enkavedistų bei stribų patyčios iš žuvusiųjų kūnų. Apie šiuos įvykius šeimoje buvo daug kalbama: baisimasi sovietų valdžios teroru, puoselėta viltis, kad į pagalbą ateis amerikonai. Prisidėjo ir tai, kad Balbieriškyje nebuvo darbo, gyvenome pusbadžiu, todėl vienintelė išeitis buvo pasitraukti į sostinę, kur jau gyveno teta Danutė. Tačiau ir Vilniuje lengviau nebuvo…

Rudens pradžia. Pūčkoriai, Vilnius. 2007

Į Vilnių išvyko tik Jūsų šeima ar visi namiškiai?

Visi. Tiesa, labai greitai jauniausias dėdė Vitas sugrįžo į Balbieriškį ir tapo partizanu. Žuvo 1953 metais. Dėdė Kazys irgi grįžo atgal, dirbo kažkokiame ūkyje, bet po kurio laiko parvažiavo į Vilnių. Mes su mama iš pradžių apsistojome kelyje į Naująją Vilnią, Batoro plente. Netrukus ji gavo darbą Vasaros gatvėje, Psichoneurologinėje ligoninėje, o šalia jos – kambarėlį, kuriame ir gyvenome. 1946 metų rudenį pradėjo dirbti virtuvės vedėja Kairėnų dvare, kuriame tuomet veikė Psichoneurologinės ligoninės pagalbinis ūkis, tad mes ir gyvenome čia iki 1951-ųjų. Ligoninėje buvo laikomi ne visiškai durni pacientai – po karo buvo nemažai ir simuliuojančių ligą – tad jie dirbo įvairius dvaro darbus: laukuose, kalvėje, prie gyvulių ir kitus. Vėliau persikraustėme į „olandiško“ namo rūsį Dobužinskio gatvėje netoli M. K. Čiurlionio menų gimnazijos. Beveik po dešimtmečio iš šių namų išvažiavau į Mordovijos konclagerį.

Vienas pirmųjų mano atsiminimų iš Vilniaus yra susijęs su Trijų kryžių kalnu, kuris glaudžiai siejasi ir su tolimesne mano gyvenimo istorija. Tai turbūt buvo 1945 ar 1946 metų gegužės arba spalio šventės. Daug žmonių buvo susirinkę pažiūrėti nuo Gedimino kalno kareivių leidžiamų raketų. Tokie buvo to meto fejerverkai (juokiasi).

Gyvendami Kairėnuose retai išvykdavome į miesto centrą. Tuo metu tai buvo visiškas užmiestis, nuo Antakalnio žiedo iki dvaro reikėdavo eiti pėsčiomis siauru vežimų išvažinėtu keliuku. Mano pirmoji mokykla buvo Dvarčionyse, maždaug už 3 km nuo namų. Kasdien ir eidavau – kito pasirinkimo nebuvo. Maža to, pirmąją ir antrąją klasę baigiau lenkų kalba. Tik trečioje klasėje, kai Dvarčionyse buvo statoma keramikos gamykla ir čia suvežta daug rusų šeimų, mūsų mokykla iš lenkiškos tapo rusiška. Toks kalbų keitimas man nebuvo jokia problema, o naudą jaučiu iki šiol – dabar turiu tris „gimtąsias“ kalbas, kurios labai praverčia verčiant ar rašant straipsnius.

1951-aisiais persikraustėme į Vilnių ir Antakalnyje, šalia Trinitorių bažnyčios, baigiau jau lietuvišką pradinę mokyklą. O nuo penktos klasės pradėjau lankyti 16-ąją vidurinę Užupyje.

Vytauto bažnyčia. Zapyškis. 2015

Būtent čia susipažinote su legendiniu disidentu Vladu Šakaliu, su kuriuo pradėjote aktyvią antisovietinę veiklą?

Taip. Jau keletą metų bičiuliavausi su toje pačioje klasėje besimokiusiu Vitu Vosylium, su kuriuo daug kalbėdavomės apie istoriją ir politiką. Nuo penktos klasės jau žinojau, kad studijuosiu istoriją.

Vladas prie mūsų prisijungė devintoje klasėje atėjęs iš kitos mokyklos. Nuo pat pirmos dienos tapome gerais draugais. Mūsų bendri interesai buvo istorija ir knygos. Nors gyvenome gan skurdžiai, tačiau knygos mano šeimoje buvo šventas dalykas. Dar laisvoje Lietuvoje mama buvo dirbusi knygyne ir pati labai mėgo skaityti, nors tebaigė tris klases. Vėliau ji ir pati dažnai pirkdavo knygų, ir man niekada nedraudė to daryti… Su Vladu čia turėjome bendrų interesų.

Kitas ypač svarbus dalykas mums buvo kelionės. Ant aukšto buvau radęs vokiečių karininko planšetę su labai smulkiu topografiniu žemėlapiu, kuriame buvo pavaizduoti net ir didesni akmenys bei medžiai. Vėliau, kai už antisovietinę veiklą buvome suimti, šio žemėlapio pagrindu mums bandyta inkriminuoti ir šnipinėjimą.

Kaukų (Obelynės ) piliakalnis. Alytaus r,. 2015

Šiltuoju sezonu su Vladu reguliariai traukdavome į žygius: mūsų kuprinės buvo nuolatinėje parengtyje. Skaitėme keletą knygų apie išgyvenimą miške robinzoniškomis sąlygomis, todėl mums knietėjo tai išbandyti praktiškai. Ne kartą ir ne du, nors kuprinėse ir turėjome maisto, žygiuose valgėme tik tai, ką rasdavome, susižvejodavome ar pasigamindavome gamtoje. Ko tik mes neišbandėme… net miltus iš vandens lelijų šaknų darėmės (juokiasi).

Turėjome pasisiuvę nedidelę, tačiau lengvą, palapinę, kaip tik pritaikytą dviem žmonėms. Kadangi mano namuose nebuvo telefono, atostogų metu ar tiesiog savaitgaliais, kai nebūdavo ką veikti, paskambindavau Vladui iš gatvėje esančio automato ir be ilgų kalbų sutardavome susitikti traukinių stotyje. Čia sėsdavome į pirmą pasitaikiusį traukinį ir važiuodavome bet kuria kryptimi. Aišku, iš principo, be bilieto… (juokiasi) Taip pavažiavę keliasdešimt, kartais ir 50 kilometrų, išlipdavome ir eidavome ton pusėn, kur kojos nešdavo: kartais Vilniaus link, kartais tiesiog vietoj kokį ratą apsukdavome. Rodos, 1959 metais per kokį mėnesį pėsčiomis su Vladu apėjome beveik aplink visą Lietuvą.

Šios klajonės buvo labai įdomi patirtis, beje, 1980-aisiais, manau, padėjusi Vladui įveikti savo gyvenimo žygį – slapta kirsti SSSR–Suomijos sieną ir nusigauti į laisvus Vakarus.

Sudargo (Grynaičių) piliakalnis. 2016

O kaip tėvai reaguodavo į tokias spontaniškas Jūsų išvykas?

Kažkaip nesuko galvos, leido būti laisvai, nevaržomai. Pranešdavome, kad kelioms dienoms išvykstame, ir to pakakdavo – žinojo, kad kažkur esame. Galų gale, jie patys daug dirbo, tad neturėjo ir laiko mumis rūpintis ar labai prižiūrėti. Vladas gyveno tik su mama, aš – su mama ir patėviu. Tačiau abiejų mūsų gyvenimas buvo gan vargingas, tad kelionės – vienintelė įmanoma to meto pramoga, o kartu ir būdas save išbandyti, pažinti. Gaila, kad tuo metu dar neturėjau fotoaparato – būčiau ką nors įdomaus nufotografavęs…

Šių klajonių metu daug kalbėdavomės apie istoriją, politinę Lietuvos situaciją. Abu buvome perskaitę Šapokos „Lietuvos istoriją“, tad dalindavomės savo mintimis. Aš jam pasakojau apie partizanus ir jų kovas, tai, ką buvau matęs savo akim ir girdėjęs iš namiškių.

Vilniaus panorama nuo Užupio 2. 2004

Iš tokių kalbų ir gimė mintis steigti antisovietinę organizaciją?

Tai buvo Vlado mintis. Sakė: darykime ką nors… Kad tai gali būti pavojinga, tikrai nė vienas negalvojome. Nesakyčiau net, kad pagrindinis akstinas buvo patriotizmas. Ne. Tiesiog mes buvome maksimalistai, kuriems niežtėjo rankas kažką daryti… Juk turistauti galėjome tik šiltuoju sezonu – o ką veikti kitus pusę metų?.. (juokiasi) Tad pasikvietę Vitą Vosylių, 1958 metų rudenį surašėme organizacijos įstatus, naujų narių priėmimo tvarką, priesaiką, sugalvojome šifruotę ir taip trise įsteigėme organizaciją „Laisva Lietuva“. Man buvo septyniolika, Vladui ir Vitui po šešiolika.

Pirmas mūsų darbas buvo išplatinti atsišaukimus: ant linoleumo išraižėme tekstą, o paskui jį ant popieriaus lapelių atspaudėme tušu. Paties teksto turinio nebepamenu, tačiau paskutiniai žodžiai buvo: „Šalin sovietus. Laisvę Lietuvai“. Šiuos lapelius išmėtydavome įvairiose vietose mieste. Tokio paties turinio užrašus rašydavome ir ant Vilniaus sienų. Sykį tai padarėme net Vilniaus universiteto filologijos fakulteto kiemelyje. Tąkart vos neįkliuvom, mat iš ten buvo vienintelis išėjimas, o visi kiti – užrakinti. Tačiau šiaip ne taip pavyko pasprukti… Gal mes net buvome vieni pirmųjų Vilniaus grafitininkų… (juokiasi)

Netrukus prie mūsų prisijungė dar keli klasės draugai – Romualdas Ragaišis bei Algimantas Baltrušis. Kai 1961 metų pavasarį organizaciją susekė, mus visus penkis ir nuteisė. Per dvejus su puse veiklos metų mūsų būrys padidėjo iki 12–14 žmonių, ir visi jie buvo iš 16-os vidurinės mokyklos. Tiesa, dabar kai kur galima perskaityti, kad „Laisvą Lietuvą“ sudarė per 40 moksleivių. Nors aš buvau atsakingas už naujų narių priėmimą bei šifruotus jų sąrašus, tokių skaičių nepamenu.

Čepkelių raistas. Varėnos r. 2015

Koks buvo didžiausias Jūsų žygis?

Trispalvės iškėlimas ant Trijų kryžių kalno 1959 vasario 16 d. Nors mūsų byloje parašyta, kad vėliava buvo iškelta gegužės 1 d. proga, aišku, kad tai sąmoningas saugumiečių faktų falsifikavimas, nes kam gi mums būtų reikėję trispalvę kelti tokia niekine proga…

Šiai akcijai rengėmės gerokai iš anksto, mat pradžiai teko pasisiūti deramo dydžio trispalvę. Per Naujuosius metus nukabinome keletą sovietinės Lietuvos vėliavų, ant kurių buvo žalia ir raudona spalvos. Geltoną medžiagą nusipirkome parduotuvėje. Trispalvę sandėliuke šalia mano namų susisiuvome rankomis, prieš tai tiksliai išsiaiškinę būtinas proporcijas. Jos ilgis buvo apie 2 metrus, žodžiu, vėliava kaip reikiant… (juokiasi)

Įdomiausias etapas buvo pats trispalvės kabinimas. Žygyje dalyvavome trise – Vladas, Vitas ir aš. Kaip tik pasitaikė bjauri naktis – didžiulis vėjas su šlapdriba. Ėjome nuo mano namų per Stalo kalną. Tolumoje išgirdę kalbas – paskui pamatėme po lempa stovinčius saugumiečius, per rankas leidžiančius butelį – pasukome į šoną ir iki Trijų kryžių kalno nusigavome šlaitu. Ant paties kalno buvo ramu. Trispalvę planavome pakabinti ant aukšto metalinio stulpo, iškilusio Trijų kryžių vietoje; ant jo buvo kabinama sovietinė vėliava. Tačiau tąkart jos nebuvo, o trosai užrakinti, todėl mes nieko negalėjome padaryti… Maža to, dar ir vėjas buvo toks stiprus, kad stulpas siūbavo ir lipti į viršų buvo labai pavojinga. Tačiau Vitas su suskleista trispalve, pritvirtinta prie medinio pagrindo, įsiropštė ir tvirtai ją pririšo prie troso. Tada nusileido, truktelėjo virvelę ir vėliava išsiskleidė… Virvelę pririšę prie stulpo, partizaniniu būdu dar užrašėme: „Užminuota“… (juokiasi) Paskui nusileidome prie Vilnios, drauge paėjome iki Pilies tilto ir išsiskirstėme po namus.

Krūmas. 1999

Ar teko iš šalies girdėti kokių reakcijų į šį įvykį?

Nuostabiausia buvo man pačiam ryte dar išvysti trispalvę plevėsuojant ant kalno… Visų pirma, saugumiečiai nedrįso liesti troso – juk maža ką, gal tikrai užminuota. Antra – niekas negalėjo įlipti į stulpą, o ir privažiuoti su keltuvu ar kokiomis kopėčiomis buvo neįmanoma. Tad apie 10 val. ryto ji dar kalbėjo, ir aš tai mačiau savo akimis. Buvo labai smagu tai iš vienų, tai iš kitų pažįstamų išgirsti nuostabos reakcijas apie šį įvykį… Žmonės gan plačiai apie tai šnibždėjosi… Beje, su žygio draugais nė karto apie tai nekalbėjome…

Stebėtina, kad po šios akcijos Jūsų organizacija išsilaikė dar dvejus metus.

Ir mums patiems tai buvo paslaptis… Iki šiol nežinau, kas mus išdavė. Byloje apie tai nieko neužsiminta. Tikėtina, kad kažkas iš šalies.

Patį pirmąjį suėmė Vladą. Iškart po to paskambino jo mama ir pasakė, kad Vladą išsivedė. Aš iškart puoliau deginti visus mūsų organizacijos dokumentus. Mano namuose krata buvo vykdoma 1961 metų kovo 3 d. Tuomet iškart buvau suimtas ir pro pagrindinį įėjimą nuvestas į KGB rūmus pas tuometinį saugumo vadą Kazimierą Liaudį. Jis net apsiputojęs draskėsi ir šaukė, kad supūsiu Sibire… Paskui mane nuvedė į kamerą rūsyje ir prasidėjo tardymai, trukę apie pusę metų. Drauge buvo sulaikyti ir V. Vosylius, R. Ragaišis bei A. Baltrušis.

Po pusmečio įvykęs teismas buvo grynas farsas, tačiau mums inkriminavo realius mūsų veiksmus – lapelius, užrašus ant sienų, trispalvę. Tiesa, norėjo pripaišyti, kad siekėme nušauti kolūkio pirmininką. Nors jokio ginklo nerado, byloje man vis tiek įrašė nelegalų ginklo turėjimą. Visi gavome skirtingas bausmes Mordovijos lageryje. Juokėmės, kad tuomet įprastą 25 metų bausmę mums visiems padalino: Vladui ir Vitui po 6 metus, Algimantui – 5, o Romualdui Ragaišiui ir man – po 4.

Iš Vilniaus specialiu vagonu visus drauge išgabeno 1961 metų rugpjūtį. Apie porą savaičių, aplenkiant centrinius miestus, vežė iki tuometinio Gorkio, dabar Nižnij Novgorodo. Savaitę praleidus Gorkio griežtojo režimo sovietiniame kalėjime, išvežė iki Ruzajevkos, Potmos, o iš ten miškais iki Mordovijos 17-ojo lagerio. Vėliau šis lageris buvo panaikintas ir mus permetė į lagerį Nr. 7. Čia buvo apie 3 tūkst. politinių kalinių, maždaug 400 iš jų – lietuviai. Pagal dydį tai buvo antras, po rusų, tautinis kontingentas.

Žiemos rytas prie Nemuno. Žemoji Panemunė. akių r. 2015

Kokia tvarka buvo to meto lageryje?

Mes buvome jauni, kupini sveikatos, tad tikrai negalėjome skųstis. Tiesa, iš pradžių režimas buvo švelnesnis: per mėnesį galėjome gauti po vieną 10 kg siuntinį, rašyti laiškus namiškiams, apsipirkti konclagerio parduotuvėje. Tačiau po trijų mėnesių, Maskvos nurodymu, viskas žymiai sugriežtėjo.

Pagrindinis sovietų „auklėjimas“, kaip, beje, ir nacių, buvo per darbą. Pirmuosius mėnesius siuntė į laukus kasti bulvių, rinkti burokų ir panašiai. Paskui jau lageryje Nr. 7 lietuvių kompanija mane paėmė į savo brigadą, ir medžio apdirbimo kombinate kūrenau garvežį, kuris gamino garus, o kartu apšildė kombinatą. Nors darbas buvo labai sunkus – žiemą per pamainą į krosnį reikėdavo sumesti iki 8 tonų labai blogos kokybės anglies, tačiau tvarka gan normali: pamainą dirbi, dvi paros laisvos. O ir maistas kiek geresnis – gaudavome net praskiesto pieno, o ne įprastą lagerio racioną: papuvusią menkę, kukurūzų košę ar kopūstus. Tad per daug skųstis negalėjome – egzistavo lageryje ir laisvė…

Laisvė lageryje?..

Na, ją reikėjo susikurti… Lageryje iš rankų į rankas ėjo Šapokos istorija, kuri buvo įrišta į Stalino, o gal Lenino raštus, Antano Maceinos „Tautinis auklėjimas“ – į KPSS istoriją ir pan. Visos knygos buvo tik tokios… Prižiūrėtojai labai džiaugdavosi mūsų savišvieta. (juokiasi)

Lageris man daug davė: per tuos ketverius metus aš nė karto nepagalvojau, kad dabar mano gyvenimas sužlugdytas ir šioje santvarkoje nebeturiu ateities. Visi mes tai patyrėme vėliau, kai buvome paleisti į laisvę ir po kelis mėnesius ar net ilgiau negalėjome susirasti darbo. Tačiau lageryje aš brendau ir mokiausi. Pavyzdžiui, čia per kelis mėnesius į rusų kalbą išverčiau visą Šapokos „Lietuvos istoriją“, kurią surašiau ant laiškams skirto popieriaus. Vertimą rusų disidentams, su kuriais bičiuliavomės, atiduodavau po skyrių. Paskui išėjo gan didelis pluoštas, kuris keliavo iš rankų į rankas.

Šiaip lageryje domėjausi kitais dalykais. Kadangi pusmetį prieš suėmimą Vilniaus universitete buvau pasimokęs istorijos, mane labai traukė kalbotyra ir įvairūs hidronimai. Siekiau įrodyti – vėliau tai ir buvo padaryta, – kad pamaskvėje nemažai upių bei ežerų pavadinimų yra baltiškos kilmės. Dar ir dabar namuose turiu nedidelę šio rankraščio dalį su žemėlapiais, parsivežtais iš lagerio.

Slėnis, 2. 1991

Tad lagerio laikas jums neprailgo?

Visiškai. Čia aš nuo nulio pramokau anglų kalbą. Taip pat gerai rašyti lietuviškai, mat vaikščiojau į Albino Masaičio organizuojamus diktantus. Netrūko ten ir įvairiataučių profesorių, su kuriais gvildendavome daugiausia istorijos klausimus. Lageryje rusų kalba perskaičiau Solovjovo, Kliučevskio, Karamzino istorijos bei daugelį kitų knygų. Per ketverius metus universitete tikrai nebūčiau tiek išmokęs ir patyręs, kiek lageryje.

Vertingiausia buvo bendravimas su žmonėmis. Patys nuteistieji vedė retorikos, bendravimo, disputų paskaitas, mokė, kaip išklausyti žmogų, kaip jo nepertraukti, kaip argumentuotai kalbėti. Tai, beje, man labai daug pasitarnavo dirbant Fotomenininkų sąjungoje, o ir iki šiol praverčia dėstant paskaitas. Buvo ir nerašytų taisyklių, pavyzdžiui, neklausinėti apie asmeninį gyvenimą. Jei žmogus pats ima pasakoti – gerai, bet pirmam lįsti į dūšią – nedera. Šios pamokos laikausi iki šiol.

Alytaus piliakalnis. Alytus. 2015

O iš lagerio Jums leido sugrįžti į Lietuvą?

Kaip tik pasitaikė toks tarpas, kai apribojimas sugrįžti buvo panaikintas ir dar neįvestas naujai. Kaip žinia, daugeliui prieš mus ir po mūsų grįžusių iš lagerių buvo leidžiama apsistoti arba Latvijoje, arba Kaliningrado srityje, tik ne Lietuvoje. Mums pasisekė grįžti namo.

Prieš paleidžiant iš lagerio buvo išduotas pasas, kuriame trimis kalbomis – rusų ir dviem mordvių – erzių ir mokšų – buvo įrašyta: „Pažyma apie paleidimą į laisvę Nr…“ Tokią pažymą turėjau penkerius metus, kol pavyko gauti fiktyvią reabilitaciją. Iki tol, ieškant darbo ir vos parodžius dokumentą, visos durys iškart užsiverdavo: niekas nenorėjo gilintis, už ką sėdėjau. Tokią situaciją išgyvendavo daugelis į laisvę išėjusių politinių kalinių. Buvo manoma, kad jie yra recidyvistai, vadinasi, labai pavojingi. Toks požiūris į politinius kalinius, jų kompromitavimas buvo labai naudinga pačiai sistemai: taip buvo žeminami, su dulkėmis sumaišomi ir paniekinami žmonės, turintys savo požiūrį į pasaulį ir galvojantys savo galva.

Be kita ko, aš norėjau tęsti studijas universitete. Nuėjau pas rektorių Joną Kubilių, ir jis atvirai pasakė: „buvai geras studentas, mielai tave priimčiau, bet tu niekaip nepereisi mandatinės komisijos…“ Todėl teko dirbti įvairiausius darbus: buvau santechniku, pečkuriu, dirbau Kraujo perpylimo stotyje, prie kraujo konservavimo mašinos, elektriku Vilniaus elektros tinkluose, paskui dispečerinėje tarnyboje… Dvejiems metams net buvau išvažiavęs į Pasvalio rajoną, kur Jurgėnų kolūkyje, kol pirmininkas jo nepragėrė, dirbau vyriausiu elektromonteriu.

1969 metais grįžęs į Vilnių „Vakarinėse naujienose“ perskaičiau skelbimą, kad Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas ieško fotografo mokinių – ir aš ten iš karto nuėjau…

Žiema, 1. 1988

Sutapimas, kad kaip tik tais metais Maskvoje buvo atidaryta devynių Lietuvos fotografų paroda, nuo kurios skaičiuojamas Lietuvos fotografijos mokyklos gimimas… O iki tol ar buvote susidūręs su fotografija?

Pirmą fotoaparatą mokyklos baigimo proga 1960 metais man padovanojo dėdė. Tuomet ir pradėjau šį bei tą fotografuoti. Beje, jau tada labiausiai traukė peizažas. Bet tie darbai buvo visiškai mėgėjiški; niekas iš jų ir neišliko.

Lageryje taip pat buvo fotoaparatas. Aišku, nelegalus. Nepamenu kokiu būdu V. Vosyliui artimieji atsiuntė „Smeną“, kuria slapta fotografuodavome, o juosteles perduodavome iš Lietuvos aplankyti atvykusiems artimiesiems. Dar vienas fotoaparatas – „Liubitel“ – buvo pas Algirdą Endriukaitį. Gaila, nė vienos nuotraukos iš lagerio laikų neteko matyti.

Grįžęs į Lietuvą ėmiausi fotografijos nuosekliau. Beje, minėtame kolūkyje taip pat fotografavau, spausdinau nuotraukas ir jas kabinau sienlaikraštyje. Daugiausia tai buvo fotografijos iš kolūkio gyvenimo – fermos, gyvuliai arba oficialūs kolūkių delegacijų susitikimai, siekiant pasidalinti patirtimi, trumpai tariant, visiška girtuoklystė… (juokiasi) Už šį darbą pirmininkas man retsykiais sumokėdavo 100 rublių. Dar 150 gaudavau už pagrindinį elektromonterio darbą. Pagal dydį turėjau penktą algą visame kolūkyje – priklausiau elitui… (juokiasi)

Pavasario rytas, 1. 1988

O kaip baigėsi Jūsų siekis tapti fotografo pameistriu?

Kino-fotolaboratorijoje, veikusioje šalia Filharmonijos, mėgėjams buvo spausdinamos nuotraukos, taip pat priimami užsakymai nufotografuoti vestuves, laidotuves ar kokias kitas šeimų šventes. Būtent tam mokinių ir reikėjo. Per kuriozišką nesusipratimą mane priėmė fotografo mokiniu. Laboratorijos vedėjas buvo labai padorus žydas – Viktoras Frenkelis. O ir visi dešimt fotografų be išimties – taip pat žydai.

Pradžioje man patikėjo plauti ir džiovinti nuotraukas. Prie didintuvo neprileido dar ilgai, nors šį darbą jau buvau pramokęs. Pirmasis mano užsakymas buvo vienai mokslininkei nufotografuoti baltas žiurkes ir peles, mat nė vienas fotografas nesutiko to daryti. Man ir pačiam pradžioje tai buvo labai nemalonu, bet mokslininkė patikino, kad šie gyvūnai nesikandžioja ir net yra labai švelnūs. Taip tikrai ir buvo: galėjau jas laisvai imti į rankas. Šis darbas puikiai pavyko, ir nuo to karto man jau patikėdavo ir žmogiškų užsakymų… (juokiasi)

Praėjus kiek daugiau nei pusmečiui, po dar vienos kuriozinės situacijos, man buvo suteikta ketvirta kategorija, nors, paprastai, profesionaliam fotografui užtekdavo ir antros. Kiek vėliau metus dirbau spalvotos fotografijos ateljė, išmokau spausdinti spalvotas nuotraukas, ir už tai mano kategorija buvo pakelta net iki penktos. Galiausiai, kol dar gyvavo toks skaičiavimas, buvau vienas iš trijų fotografų, Lietuvoje turinčių aukščiausią kategoriją, kuri buvo įvardijama taip: „fotografo menininko aukščiausia kvalifikacija“. Čia jau reikėjo tiek fotografavime, tiek nuotraukų spausdinime, tiek retušavime, išmanyti viską nuo A iki Ž.

Kada pradėjote fotografuoti sau ir kas tai buvo?

Kai dirbau Buitiniame aptarnavime, manęs nelabai traukė reportažo žanras, nes nemėgstu minių, todėl labiau linkau prie ramios, tylios kraštovaizdžio fotografijos. Taip pat buvau išbandęs portretą ir net fotografiką. Būtent už tokią techniką, montažo būdu sukurtą dievdirbio Stanislovo Riaubos portretą, 1978 metais Minske vykusioje parodoje gavau pirmą savo apdovanojimą – sidabro medalį.

Tais metais padariau ir pirmą savo peizažą, kuris nulėmė tolesnį mano apsisprendimą dirbti būtent šia linkme. Tai buvo ankstyvą, rūko sklidiną ir labai šaltą rytą Neries ir Vilnios santakoje užfiksuotas žvejys. Kadangi fotografavau beveik su teleobjektyvu, o nuo šalčio mano rankos drebėjo, fotografija išėjo šiek tiek neryški. Tad spausdindamas nuotrauką pritaikiau rastrinį metodą ir Zambijoje vykusioje parodoje gavau aukso medalį.

1980 metais su panoraminiu fotoaparatu „Horizont“ vertikaliai pradėjau fotografuoti Vilniaus kiemus. Padariau nemažai kadrų, bet tikrai pavyko kokie penki. Keli jų buvo išvežti į parodą Estijoje ir net atspausdinti kataloge. Vis dėlto jau tuomet mane labiausiai domino peizažas.

Žvejai. Nida, 2014

Antanas Sutkus visą gyvenimą fotografavo Lietuvos žmones, o Jūs – Lietuvos peizažą?

Peizažas artimas mano dvasiai, natūrai. Tai kartu ir pratęsimas tų žygių, į kuriuos jaunystėje leisdavomės su Vladu Šakaliu. Tik tuomet neturėjome jokių fotoaparatų, viską fiksavome akimis…

Kai gyvenau Naujoje Vilniuje, turėjau apie 50 kilometrų maršrutą, tokį ratą, kuriuo gan dažnai nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro leisdavausi fotografuoti. Taip padariau ne vieną seriją. Beje, fotografijoje labai daug lemia atsitiktinumas, kažkas gal pasakytų – Dievo pirštas ar sėkmė. Ne kartą buvau atvestas į konkrečią vietą tuo laiku, kai dangus prasiskirdavo ir dovanodavo šviesą. Pavyzdžiui, sykį su žmona vaikščiojome nepaprastai gražiais Vilnios vingiais. Vienoje vietoje padariau rudeniško peizažo su vingiu kadrą. Jau ruošiamės eiti, tik staiga užėjo sniego audra. Po dešimties minučių snigti nustojo, o peizažas tapo visiškai baltas. Niekur nepajudėjus iš vietos man pasisekė padaryti dar vieną, jau visiškai kitokį, kadrą.

Fotografuojant yra būtina maksimali koncentracija, o aš niekur taip negaliu susikaupti, kaip tik gamtoje. Man patinka M. K. Čiurlionio mintis, kad norint kažką užfiksuoti, reikia jausti šviesą delnuose. Fotografuodamas gamtoje aš tą šviesą jaučiu. Nežinau, kaip tai galima apibūdinti… Kai pamatau gerą kadrą, viskas man tampa aišku… Ir aš visuomet galiu pasakyti, kada jį padariau. Grįžus iš žygių su fotoaparatu, žmona vis klausdavo, kiek kadrų pavyko. Nors išfotografuodavau apie 20 juostų, du-tris paprastai atsinešdavau.

Merkio santaka su Nemunu. Merkinė. 2014

Ar galima sakyti, kad peizažas tapo ir savo fotografinio kelio atradimu, juk tarp tokių grandų kaip Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Jums reikėjo atrasti savo vietą.

Taip, reikėjo surasti savo braižą, savo išskirtinumą. Nors meninės Lietuvos fotografijos pradininkus daugiausia domino žmogus, humanistinė fotografija, tačiau buvo ir fotografų – Jonas Kalvelis, Vaclovas Straukas, – kurie dirbo su peizažu. Beje, mane traukė ne tik gamta, tačiau ir miestovaizdžiai.

Peizažų ir apskritai kraštovaizdžio fotografas turi labai daug vaikščioti. Ir žiūrėti. Daug kartų aš ėjau tais pačiais takais, skirtingais metų laikais sąmoningai lankydamas jau fotografuotas vietas, kad pamatyčiau, kaip viskas atrodo kitokiomis aplinkybėmis, kitokioje šviesoje. Man susidaro įspūdis, kad pati gamta atsiveria ir žiūrinčiam parodo daugiau, nei įprasta. Kai dirbau Fotomenininkų draugijoje, paskui sąjungoje, penktadienį turėjau kūrybinę dieną, tad tris dienas per savaitę – penktadienį, šeštadienį, sekmadienį – ir fotografuodavau. Būdavo, nežiūrint koks sezonas, atsikeliu prieš aušrą, išeinu iš namų ir galvoju, kuriuo keliu šiandien eiti… O tuomet kažkas galvoje pašviečia ir eini į konkrečią vietą, kur tavęs laukia kadras… Štai taip fotografija man ir atsitinka.

Skirmantas Valiulis yra parašęs, kad Žvirgždui puikiai derėtų prilyginimas su romantišku XIX amžiumi…

Na, nesu jau toks senas… (juokiasi) Bet romantikos jausmas yra įsišaknijęs nuo vaikystės, taip pat nuo metų, praleistų Kairėnų dvare. Pastaroji patirtis labai pravertė verčiant Jano Bułhako „Vaikystės metų kraštą“ apie gyvenimą Ostašino dvare netoli Naugarduko. Man buvo labai lengva versti, nes žinojau visus dvaro darbus, pastatus, padargus, kaip kas atrodo ir kam naudojama, tartum pats būčiau gyvenęs tame J. Bułhako dvare.

Stipriai mane yra paveikęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – apie jį esu perskaitęs turbūt viską, kas yra išleista, esu puikiai susipažinęs su jo darbais. Man labai artimas jo vienišo žmogaus buvimas priešais gamtos didybę…

Kaip žanras peizažas išskirtinis ir tuo, kad jame nėra nei istorijos, nei pasakojimo, todėl čia svarbiausia yra įspūdis, emocija, kurią žiūrovui sužadina pats vaizdas. Tai daugiau intuityvus jausmas, kuris priverčia stabtelėti ir grožėtis prieš akis atsiveriančiu kraštovaizdžiu. Fotografas J. Kalvelis fotografavęs beveik vien tik mišką ir kopas, yra gražiai pasakęs, kad gamta yra savo grožio kūrėja, o fotografo darbas – tą grožį pamatyti ir parodyti kitiems. Ši mintis man labai gerai suprantama. Juk peizažas vienu metu yra ir gamtos, ir fotografo, ir žiūrovo būsena. Esu pastebėjęs, kad fotografijos koloritas labai priklauso nuo paties žmogaus emocijos tą akimirką, kai jis fotografuoja peizažą. Jei tau liūdna, niūru ar esi sukrėstas kasdienybės patirčių, tuomet fotografijose, kad ir ką bedarytum, lenda juodas koloritas. Tokių net periodų būna, ir viskas labai gerai matosi nuotraukose… O būna ir šviesių etapų – kai tavo paties dūšioje skaidru – tuomet ir fotografijose daug šviesos.

Malūnas prie Vištyčio. Vilkaviškio r. 2016

Bet turbūt kaip tik peizažo fotografija labiausiai linkusi į banalybę…

Taip, banalybės fotografijoje šiandien yra nepaprastai daug. Bėda ta, kad peizažo, o ir kituose fotografijos žanruose, dabar yra paprasčiausiai fiksuojama, o ne kuriama. Kūrybai pirmiausia reikia pajautos, gebėjimo perteikti tiek paties fotografo, tiek ir vaizdo nuotaiką. Jei to nėra, lieka tik banalus atvirukas be jokio noro ir pastangos pamatyti kažką daugiau.

Ne kartą ir man žmonės yra sakę, kad taip nufotografuoti peizažą yra paprasta. Tai aš ir sakau: eikite ir padarykite tai… Per savo darbo metus pamačiau, kad neužtenka vien būti tinkamoje vietoje, reikia sulaukti ir momento. Ir spėti laiku TAI „pagauti“.

Mane labai traukia fotografuoti rūkus. Tai tartum panirimas į kitokį, mistišką, pasakišką pasaulį. Įkvėpimo tam suteikė Federico Fellinio filmas „Amarkordas“, kuriame kaip tik vaizduojamas rūko perkeistas pasaulis, kai medžiai tampa pabaisomis, įprastos formos – nenuspėjamomis. Šis filmas man atvėrė akis, jog į įprastus dalykus galima pažvelgti ir kitaip. Beje, šį filmą mačiau dar anais laikais Kino nuomojimo kontoroje, kur valdžiai būdavo rengiami išskirtinių filmų seansai, kurie nepatekdavo į kino sales.

Ankstyvas pavasaris. Vilnius 2008

Esate žinomas ir kaip labai nuoseklus bei kruopštus Lietuvos fotografijos istorijos tyrinėtojas, parašęs gausybę straipsnių ir išleidęs ne vieną knygą. Nors sovietinė valdžia Jums ir neleido tęsti istorijos studijų, tačiau vis tiek susiradote savo nišą, kur sujungėte du savo pomėgius – istoriją ir fotografiją?

Istorija domėjausi visuomet: man buvo įdomu jungti detales į nuoseklų, bendrą vaizdą. Bet kad pats rašyčiau – tai išėjo netyčia. 1995 metais dirbant Fotomenininkų sąjungos pirmininku, Virgilijus Juodakis atnešė disertacijos pagrindu parengtą Lietuvos fotografijos istoriją nuo pradžios iki 1940 metų. Tekstas buvo parašytas sunkiai perskaitoma moksline kalba. Nekeisdamas istorinių faktų, kurių tuo metu nelabai ir žinojau, aš per du mėnesius perrašiau visą tekstą. Iš pradžių autorius buvo labai nepatenkintas tokiu mano, net universiteto nebaigusio, įžūlumu, bet paskui ramiai perskaitė ir sutiko su redagavimu. Po metų ši knyga buvo išleista. Tai buvo mano pirmasis prisilietimas prie to laikmečio Lietuvos fotografijos.

O rašyti paskatino S. Valiulis. Su juo daug darbų esame nuveikę, nemažai istorinių mįslių įminę. Nuo vaikystės turiu labai gerą atmintį: man užtenka vieną kartą pamatyti fotografiją ir aš atsimenu ir darbo autorių, ir datą, ir kas nufotografuota, ir net kur mačiau šią nuotrauką. Ši savybė mums labai pravertė drauge darbuojantis. Tuomet apskritai Lietuvos fotografijos istorija buvo mažai tyrinėta, tad radome praktiškai neartą dirvą. Su Skirmantu ėmėmės šio darbo pradėdami nuo J. Bułhako.

Beje, šiandien pastebiu, kad kai kurie mūsų menotyrininkai, neatsižvelgdami į chronologiją, yra linkę viską sumesti į krūvą ir tyrinėti negretindami faktų. Tokiu būdu, pavyzdžiui, gali susidaryti įspūdis, kad postmodernistinė fotografija, kurią sovietmečiu, skirtingu laiku, kūrė Vitas Luckus, Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, Vytautas Balčytis, Remigijus Pačėsa, Gintautas Trimakas, Alvydas Lukys, Gintaras Zinkevičius, buvo tapusi galingu judėjimu. Tačiau taip nebuvo. Jie visi atsirado palaipsniui vienas per kitą. Tik lygindamas ir gretindamas gali priartėti prie faktų. Todėl fotografijos istorija man ir įdomi, nes galiu matyti jos vystymosi raidą, gausybę įdomiausių ir primirštų darbų, galų gale, pirmavaizdžius ir kartotes, kurių šiandien mūsų fotografijoje tikrai netrūksta.

Nuo Kaukų (Obelynės ) piliakalnio. Alytaus r. 2015

O kaip Jūs, fotografijos istorikas, regite šiandieninę fotografiją? Ar čia daug naujo ir netikėto sukuriama? O gal daugiausia vaikštoma jau seniai pramintais takais?

Viskas jau nufotografuota, tačiau dar ne viskas padaryta ir, kaip sakė vienas Lietuvos kompozitorius, ne visi pinigai paimti… (juokiasi) Juk visos temos šimtmetį iki mūsų jau buvo sugalvotos ir išfotografuotos. Tačiau kaskart ateina nauji fotografai su savo matymu. Paimkime, pavyzdžiui, portreto žanrą. Juk tai darė ir S. F. Fleury, ir J. Bułhakas, ir J. Čechavičius, ir A. Marcinkevičius, ir A. Sutkus, ir R. Rakauskas, ir daugelis kitų. Bet Algimantas Aleksandravičius padarė savaip. Jis rado savo stilių, fotografavimo būdą, požiūrį į portretą, ir tai pačiam žanrui suteikė kažką naujo. Jo portretai – tai mažos teatro mizanscenos, kuriose, tiesa, žiūrovui matyti tik veiksmo kulminacija. Tačiau kiekvienas, dalyvavę šio menininko fotosesijose, galėjo pajusti tą kūrybinį šėlsmą, kurio apimtas Algimantas dirba.

Fotografams praverstų ir labiau pasidomėti tuo, kas jau yra. Būna, rodo savo darbus kaip kažką naujo, neatrasto, o aš matau, kad tai jau seniai pasaulyje, o gal net ir Lietuvoje buvo padaryta. Man ir pačiam pasitaiko: nufotografuoju gerą kadrą ir kelias dienas kaip įsimylėjęs vaikštau – atrodo, nieko panašaus dar nebuvau padaręs. O tuomet parodau žmonai ir ji sugrąžina mane į tikrovę – „juk tokį kadrą jau seniai turi…“

Fotografui būtina atitolti nuo savo darbų, palikti juos ramybėje kelioms savaitėms, o tada pažiūrėti be emocijų, be prisirišimo, kad tai tavo padaryta. Tuomet pamatai viską naujomis akimis. Būna, pavyzdžiui, galvoji, šlamštas, ir užmeti archyve. Paskui, po kokių metų, gal kelių, atrandi ir matai – geras darbas, tik blogai sukadruotas… Vadinasi, viską intuityviai gerai pamatei, tik kad tai suvoktum, prireikė šiek tiek laiko… Bet vien nufotografuoti neužtenka: pačią esmę būtina išgryninti, atskleisti, nuvalant tai, kas ją slepia…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *