Tęsiame dr. Valdo Mackelos (1972–2017) straipsnių ciklą apie Giesmių giesmę. Tekstas parengtas pagal šio teologo paskaitas, skaitytas Basųjų karmeličių bendruomenei Paštuvoje. Šį kartą, komentuodamas penktąją Giesmių giesmės eilutę, V. Mackela kalba apie… grožį. Apie mylimąją, kuri yra graži dėl to, kad yra mylima, ir Mylimojo žvilgsnį, kuris turi galią kiekviename iš mūsų atkurti pirminį grožį.

Ankstesnes teksto dalis skaitykite: 1, 2, 3, 4, 5

Esu juodbruvė, bet graži,
o Jeruzalės dukros!
Kaip Kedaro palapinės,
kaip Salmos palapinių dangos.
Nežiūrėkite iš aukšto į mane,
kad aš tamsiaveidė, –
saulė mane įdegino.

(Gg 1, 5–6 a)

Nakties, išbandymų ir tremties spalva

Po Giesmių giesmės prologo pirmiausia pasigirsta tremtyje esančios mylimosios skundas, ilgintis To, kurį ji myli: „Esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukros!“ (Gg 1, 5 a). Lietuviškame vertime randamas „juodbruvė“ kitose kalbose skamba kaip „juoda“ ar „tamsiaodė“ (angl. dark / black, lot. nigra, hebr. shachor). Kodėl minima juoda spalva? Iš tiesų, nėra pasakyta, ar juoda žymi veido ar plaukų spalvą, ar mylimoji yra tiesiog murzina. Lietuvišką vertimą „esu juodbruvė, bet graži“ galima suprasti – „esu ne blondinė, bet graži“, tačiau juoda spalva taip pat nusako ir žemą kilmę.

Įdomu, kad nepaisant to, jog Biblija parašyta tamsiaodžių kraštuose, joje grožio idealas – balta ir rausva spalvos. Gana retai pasitaiko, kad Biblijoje autorius idealizuotų juodą spalvą. Jeremijo raudoje, kalbant apie Jeruzalės jaunuolius, sakoma: „Jos nazirai buvo tyresni už sniegą, baltesni už pieną; jų kūnai rausvesni už koralą, kaip safyro spalvos. Nūnai jų veidas juodesnis už suodžius, gatvėse jų nebeatpažinsi. Jų oda, dengianti kaulus, susiraukšlėjusi, išdžiūvusi kaip medis (Rd 4, 7–8). Čia labai aiškiai matoma antitezė: Biblijoje balta spalva yra grožio spalva, o Jeremijo raudos knygoje, kai norima nusakyti izraelitų vargą, sakoma, kad žmogus pajuodo. Mes panašiai sakome: „Ko vaikštai pajuodęs? Kas nutiko?“ Paprastai toks juodumas žymi kokį nors sukrėtimą, nelaimę, sielvartą ir skausmą.

Būvimas juodai – tai pasekmė skausmo, kuris džiovina, vargina ir temdo mylimosios veidą. Ji yra juoda, ir tai yra nakties, išbandymų, tremties spalva. Mylimoji veikiausiai išgyvena sielos naktį, o drauge ir kūno naktį, nes tai matyti ir išorėje. Jobas beveik tuo pat metu (Jobo ir Giesmių giesmės knygos parašytos panašiu laiku) skundžiasi: „Juoduoja ir pleišėja mano oda, nuo karščio apdegė mano kaulai“ (Job 30, 30). Juoda spalva apibūdinama sudžiūvusi, susiraukšlėjusi, pasenusi oda.

Vidinis sielvartas yra ne vienintelė priežastis, kodėl mylimosios oda yra pajuodusi. Giesmių giesmės mylimoji nėra mergina, kuri gyvena tėvo namuose ir rūpinasi savo gražia išvaizda. Juoda spalva taip pat rodo ir dulkes, nusėdusias ant odos: mylimoji nėra balta, graži, nes yra tremtinė. Ji turėjo palikti savo šalį, keliauti į vergovę ir tremties saulė nudegino jos veidą, tremtis, žinoma, visuomet yra susijusi su dykuma arba su sunkiu darbu laukuose.

Nors tremties vargai patamsino mylimosios veidą, jie nesunaikino jos grožio. Draugės, lydinčios ją – Jeruzalės dukros, yra kviečiamos pripažinti, kad mylimoji netapo negražia ir bjauria. Pačios mylimosios žodžiai skamba lyg iššūkis: „esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukros“ (Gg 1, 5 a). Žinant, jog pagal biblinę sampratą juoda yra negražu, žema, „esu juoda, bet graži“ skamba kaip paradoksas. Panašiai, jei sakytume: „aš esu luošas, bet gražus“, arba „sužalotas, bet sveikas“. Toks paradoksas artimas sielos ir Bažnyčios paradoksui: „aš esu nusidėjęs, bet šventas“, „esu miręs, bet gyvas“ ir panašiai.

Šioje eilutėje galima matyti, kad esminio grožio negalėjo paliesti skausmas ir sielvartas. Juodumas yra išorinis, tačiau grožis yra vidinis, ir to vidinio grožio negali užstoti išorinė tamsa. Panašiai galima kalbėti apie Kristų – Jo dieviškos šlovės negalėjo užstoti žmogiškumas, netgi tuomet, kai Jis buvo plakamas, kankinamas, subjaurotas, nukankintas ant Kryžiaus. Žiūrėdami į Kryžių, į nukryžiuotą Jėzų, mes vis tiek matome Dievo šlovę, o žodžiai „šlovė“ ir „grožis“ Biblijoje yra labai artimai susiję.

Graži, nes mylima

Tai, kad mylimoji yra graži, Mylimasis netrukus pripažins sakydamas: „Visa tu graži, mano meile, jokios neturi dėmės“ (Gg 4, 7). Jai nieko nereikia daryti, jai užtenka būti, nes savo buvimu, savo prigimtimi mylimoji yra graži. Jos tamsus veidas negali nepatikti Mylimajam, tai nėra kliūtis mylėti ir būti mylimai.

Panašu, kad tas, kuris žvelgia į mylimąją ir sako tuos žodžius – Mylimasis – mato daug giliau negu išorė. Jis net nemato išorinės tamsos, tai nėra kliūtis ją mylėti ir jai būti mylimai. Mylimoji yra graži todėl, kad myli ir yra mylima, ji yra graži, todėl kad Mylimasis į ją žvelgia.

Mylimoji žino, kad yra juoda, tamsi, bet drąsiai parodo savo veidą Mylimajam, ir jo žvilgsnis ją perkeičia. Šiuose žodžiuose matyti drąsa. Mylimoji nepagaudinėja savęs, sakydama: „esu graži, dėl to esu mylima“; arba „esu balta, dėl to graži“. Ji sako: „esu juoda, bet graži“. Mylimoji nesistengia savęs įsivaizduoti kitokios negu yra. Ji labai atvirai pripažįsta, kokia yra, nesistengia būti kitokia, ir tai ją padaro gražią, tai ją perkeičia.

Čia svarbiausias dalykas – atviros akys ir blaivumas bei nuoširdumas, leidžiantis pripažinti, koks esu iš tikrųjų, kad ir koks negražus, juodas ar subjaurotas būčiau. Tik pripažindamas, koks esu iš tiesų, galiu būti gražus. Jeigu bandysiu kaip nors slėpti, maskuoti, tai, kas esu, aš niekada nebūsiu gražus, nes niekada nebūsiu savimi. Tikrasis kelias į žmogaus sielos grožį veda per buvimą savimi. Jei stengsiuosi atrodyti šventai kaip kažkas kitas, bet nebūsiu savimi, nebūsiu gražus. Tokiu atveju, tebūsiu nevykusi kopija, klonas. Dievas kiekvienam žmogui suteikė labai unikalų grožį ir priimdami save, matydami save tokius, kokie esame, galim atgauti tą pirminį grožį, kuris yra į mus įdėtas. Tuomet, kai stengiamės ne būti savimi, bet pagerinti save, prarandame tą grožį ir Dievo šlovę, kurią Jis yra į mus įdėjęs.

Mylimojo žvilgsnis visada perkeičia, jei tik išdrįstu atvirai žvelgti į jį, kad ir koks subjaurotas būčiau. Grigalius Nysietis komentare Giesmių giesmei sako: „Mes galime susigrąžinti savo prarastą tikrąjį grožį, jei grįžtame pas Grožį, nuo kurio kažkada esame atsiskyrę“ (In Canticum Canticorum). Nėra kažkokios priežasties, dėl kurios žmogus turėtų būti mylimas. Pvz., esi mylimas, nes esi gražus, ar esi mylima, nes esi graži? Šiuo atveju yra visiškai priešingai – „esi graži, dėl to, kad esi mylima“. Ne grožis verčia mylėti, bet meilė daro žmogų gražų.

Susigrąžinti prarastą grožį

Mums, vakariečiams, nėra labai įprastas grožio sąvokos vartojimas teologijoje, esame labiau įpratę sakyti, kad Dievas yra tiesa, Dievas yra gėris, ir labai dažnai pamirštame, kad Dievas taip pat yra ir grožis. Šv. Augustinas – vienintelis, kuris sakė: „O groži, toks tolimas ir artimas, kaip vėlai aš Tave pažinau“. Vis dėlto Rytų teologijoje grožis yra labai svarbus. Gal todėl, kad graikams žodžiai „gėris“ ir „grožis“ yra beveik tapatūs. Dar iki krikščionybės Senovės Graikijoje buvo kalokagatijos idealas (kalos – gražus, agahos – geras). Graikams gražus ir geras iš esmės reiškia tą patį. Nes iš tikrųjų gražus negali būti negeras, ir iš tikrųjų geras būtinai turi būti gražus.

Taigi, mes savo prarastą grožį, savo šlovę, kurią Dievas įdėjo į mus, įspausdamas savo paveikslą ir panašumą, prarandame per savo klaidžiojimus, prarandame nebūdami savimi, nebūdami Dievo akivaizdoje. Tik sugrįžę į Dievo šlovę, į Jo akivaizdą, galime vėl atrasti savo pirminę šlovę, pirminį sielų grožį.

Šią temą meistriškai išplėtoja šv. Kryžiaus Jonas. Perfrazuodamas Giesmių giesmės eilutę, jis į mylimosios lūpas įdeda tokius Mylimajam skirtus žodžius: „Daugiau neniekink manęs. Jei tau mano išvaizda ir atrodo tamsi, tu gali žvelgti į mane, nes savo žvilgsniu Tu man teiki malonę ir grožį. Nes prieš pažvelgdamas į mane, Tu matei manyje nuodėmės bjaurumą, mano prigimties netobulumą ir žemumą… Tačiau pažvelgęs į mane, Tu paėmei iš manęs mano tamsią ir bjaurią išvaizdą, kuri neleido man būti tavo akivaizdoje, dabar Tu gali žvelgti į mane vėl ir vėl, nes Tu ne tik išbalinai mano odą savo pirmuoju žvilgsniu, bet padarei mane gražesnę ir vertesnę nei buvau tuomet, kai Tu matei mane anksčiau, tada, kai buvau graži visoje malonėje“ (Canliqui spirituel).

Labai įdomu, kad sakoma „dabar gali žvelgti į mane vėl“, tai reiškia, jog yra ne vienas, o keli žvilgsniai. Pirmasis žvilgsnis yra tas, kuris išbalina odą: „pirmuoju žvilgsniu Tu išbalinai mano odą, padarei mane gražesnę ir vertesnę negu aš buvau, kai anksčiau mane matei, kai aš buvau graži visoje malonėje.“ Pirmasis žvilgsnis yra sukūrimo žvilgsnis, kada Dievas sukuria žmogų, sukuria mūsų sielas ir mato, kad „tai gera“. Arba – gera ir gražu, nes hebrajiškas žodis tof (tov) gali reikšti ir tą, ir tą. Antrasis žvilgsnis – kai žmogus nusideda ir Dievas ieško Adomo, ieško tos krūmuose pasislėpusios sielos, kuri sako: „man gėda, nes sužinojau, kas yra bloga ir kas yra gera, ir bijau pasirodyti Tavo akivaizdoje“ (plg. Pr 3, 10). Tačiau Dievas pažvelgia ir aprengia mus. Pradžios knygoje, kad žmogus nebūtų nuogas, iš pradžių jam buvo duotas figos lapas, paskui – kailis, kad nebūtų šalta. Taip Dievas pridengė mūsų nuogumą. Per Kristų Jis aprengia mus savo šlove, ir tai simbolizuoja krikšto marškiniai – balti drabužiai, kurie reiškia, kad mes atgauname savo šlovę, savo baltumą, savo pirminį grožį.

Pasak šv. Kryžiaus Jono, yra dar vienas žvilgsnis, jau po to, kai esame išbalinti. Siela „Dvasinėje giesmėje“ sako: „Tu gali į mane žvelgti vėl ir teikti dar daugiau, negu aš turėjau.“ Pasak šv. Augustino, beata culpa – „palaiminta kaltė, kuri mums davė tokį Išganytoją“. Per Kristų mes gauname daugiau, negu turėjo Adomas. Dievas per Kristų ne tik atstato tai, kas buvo mūsų prigimtyje, mūsų pirminę šlovę, Jis teikia daugiau. Šv. Kryžiaus Jonas sako, kad tai yra „garbės garbė“ – mes gauname vis daugiau malonės ir daugiau grožio. O žodžiai „grožis“ ir „malonė“ yra susiję. Dovanotas grožis. Dievas teikia malonę, Dievas teikia grožį, Dievas teikia šlovę.

Jeruzalės dukros!

Giesmių giesmės mylimoji kreipiasi į Jeruzalės dukras, sakydama: „Esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukros!“ Tai reiškia: „Nesistebėkite, Jeruzalės dukterys, kad Karalius man toks maloningas, kad įvedė mane į savo šlovės kambarius, nes, nors aš esu juoda ir nesu verta Jo malonės, bet vis viena esu graži, nes Jis pažvelgė į mane, Jis pamilo mane.“ Tas kreipinys prasmingas dėl to, kad Jeruzalės dukros gali nesuprasti, kodėl šitą juodą merginą Karalius taip myli, nors išoriškai, regis, nėra jokios priežasties, dėl ko ji būtų išskirtinė. Tačiau mylimoji tarytum paaiškina: „Išskirtinė aš esu ne savo nuopelnais, bet malone, kurią gavau. Aš esu graži dėl to, kad Jis yra maloningas, aš esu graži dėl to, kad Jis mane pamilo. Dieve, Tu gali žvelgti į mane, nors aš nesu tokia, kokia pirmą kartą buvau Tavo akivaizdoj, bet Tavo žvilgsnis mane padaro tokią ir dar gražesnę.“ Koks galingas perkeičiantis yra Mylimojo žvilgsnis! Kaip labai svarbu yra likti jo akivaizdoje!

Mylimoji moko, kad negalima niekinti ir bjaurėtis savimi, nes vienintelis teisingas žvilgsnis į save – žvelgti Mylimojo akimis, jo mylinčiu ir perkeičiančiu žvilgsniu. Jeigu žvelgiame į save veidrodyje, mes save matom vienaip, jeigu į save pažvelgiame mylinčio Dievo akimis, save pamatome iš tikrųjų: ir tikrą savo skurdą, ir tikrą savo garbę. Savyje pamatome labai daug tamsos, bet drauge matome ir tikrą šviesą, kuri yra mumyse. Dėl to negalima savęs niekinti, kad ir kokie mes būtume. Blogiausias dalykas, ką galima padaryti – tai nemylėti savęs tokių, kokie esame, nes vienintelis teisingas žvilgsnis yra Dievo. Dėl to apaštalas Paulius sako: aš netgi pats savęs neteisiu, aš nesu sau teisėjas, nesu sau vertintojas, aš nesijaučiu kaltas, bet nesu išteisintas, nes vienintelis teisėjas, vienintelis vertintojas yra Viešpats (plg. 1 Kor 4, 3–4). Net jeigu matau labai daug tamsos savyje ir pats negaliu su tuo tvarkytis, galiu tai parodyti Dievui, ir to užtenka.

Grįžtant prie eilutės „Esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukros!“, svarbu paminėti, kad Jeruzalės dukros, kaip antikinės tragedijos choras, čia ir visoje Giesmėje padeda mylimajai atskleisti širdies gelmes. Kaip ištikimos palydovės, jos sielvartauja drauge su mylimąja, drauge su ja ieško Mylimojo, drąsina ją, nors kartais ir atrodo, kad jos juokiasi. Mylimojo atžvilgiu choras elgiasi visiškai kitaip. Mylimajam kalbant arba klausiant, choras niekada neatkartoja ir neatskleidžia jo jausmų, nes Giesmių giesmės Mylimojo siela niekada nesvyruoja ir niekada nesikeičia. Jis visada yra toks pats.

Jeruzalės dukros kiekviename Giesmių giesmės epizode yra labai svarbios. Į jas Mylimoji kreipiasi kelis kartus: „Ziono dukros, išeikite ir pasižiūrėkite į karalių Saliamoną, į vainiką, motinos jam uždėtą per vestuves – jo širdies džiaugsmo dieną (Gg 3, 11); „Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros! Jeigu sutiksite mano mylimąjį, pasakykite jam, kad aš sergu iš meilės“ (Gg 5, 8); „Jo žodžiai gryna saldybė, ir visas jis – malonumas! O Jeruzalės dukros, toks yra mano mylimasis, toks yra mano numylėtinis!“ (Gg 5, 16). Tris kartus į Jeruzalės dukras kreipiasi Mylimasis, ir jis kreipiasi beveik visada vienodai: „Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros, gazelėmis ar laukų stirnomis: nebudinkite, nežadinkite meilės, kol ji pati neprabus!“ (Gg 2,7, plg. Gg 3, 5; 8, 4).

Jeruzalės dukrų choras net septynis kartus kalba ar gieda karaliui Saliamonui (1, 8; 3, 6–11; 5, 9; 6, 1; 6, 10; 7, 1; 7, 2). Pavyzdžiui, „Kur nuėjo tavo mylimasis, o visų moterų gražiausioji? Kuriuo keliu pasuko tavo mylimasis, kad galėtume jo ieškoti kartu su tavimi?“ (Gg 6, 1). Taip pat choras kviečia šokti: „Sukis, sukis mergaite iš Šulamo, sukis, sukis, kad galėtume į tave pažiūrėti“ (Gg 7, 1), ir giria mylimosios grožį.

Be Jeruzalės dukrų yra ir kiti veikėjai, juos galima vadinti sargais arba panaktiniais. Panaktiniai yra minimi, į juos kreipiamasi, tačiau jie nebylūs. Skirtingai nei sargai, kuriuos nebyliai dukart sutiksime Giesmių giesmėje, Jeruzalės dukros, nors jų balse kartais galima jausti ironiją bei abejonę, visuomet yra užjaučiančios. Sargų reakcija lieka nesuprantama („Užtikau panaktinius, apeinančius miestą. „Ar nematėte to, kurį myli mano širdis?“ Gg 3, 3) ar net priešiška („Užtiko mane panaktiniai, apeidami miestą; jie sumušė ir sužeidė mane, – tie sienų panaktiniai atėmė man skraistę!“ Gg 5, 7).

Taigi, Mylimasis, mylimoji ir Jeruzalės dukros – vieninteliai balsai, kuriuos girdime Giesmių giesmėje. Kas gi tos Jeruzalės dukros? Galima sakyti, kad Jeruzalės dukros yra pasaulio tautos. Tai tos pačios prologe minimos mergaitės, kurios myli Sužadėtinį. Pagonių tautos nuolatos minimos Šventajame Rašte, bet pagrindinis veiksmas vyksta tarp Izraelio ir Dievo. Visas Šventasis Raštas yra Izraelio ir jo Dievo bendravimo istorija, tačiau kažkur aplinkui visada „makaluojasi“ ir kitos tautos: jebusiečiai, maobitai, edomiečiai, egiptiečiai, babiloniečiai, asirai… Kodėl jos yra Jeruzalės dukros? Todėl, Šventajame Rašte yra pasakyta, kad visos tautos bus laikomos tarsi čia gimusios (plg. Ps 87, 5). Per Kristų ir kitos tautos tampa Jeruzalės dukromis.

Origenas teigia, kad Jeruzalės dukros yra Sinagoga, iš aukšto žiūrinti į iš pagonių tautų susibūrusią krikščionių Bažnyčią, kuri yra juoda, nes jai gali priklausyti visų tautų ar rasių žmonės. Jis sako, kad Bažnyčia yra juoda, nes į ją įsilieja pagonys, kurie gyveno pagoniškai, tačiau visi jie išbalinti Kristaus kraujyje. Kiti Bažnyčios Tėvai, pavyzdžiui, Teodoras Mopsuestietis, sako, kad karalius Saliamonas vedė faraono dukterį, kurią Jeruzalės aristokratija, t. y. Jeruzalės dukros, priėmė nenoriai.

Jėzus savo kentėjimo dienomis taip pat yra tarp negailestingų kareivių ir verkiančių Jeruzalės dukrų: „Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“ (Lk 23, 28). Nors Jeruzalės dukros Giesmių giesmėje tyli, galime suprasti, kad jos, panašiai kaip Jėzaus Kryžiaus kelyje, yra tos, kurios gailisi, užjaučia ir bando guosti sielvartaujančią mylimąją. Tačiau Jeruzalės dukros be reikalo ją apverkia, nes nors ir juoda, ji yra mylima ir todėl graži. Norėdama pabrėžti tai, kad yra ir juoda, ir graži, mylimoji lygina save su Kedaro palapinėmis ir Salmos palapinių dangomis.

„Kaip Kedaro palapinės, kaip Salmos palapinių dangos“ (Gg 1, 5 b)

Kedaras ir Salma yra du miestai šiaurės Arabijoje. Kodėl yra pasirinkti būtent šie miestai? Gal tai poetinis pasirinkimas? Dėl to, kad jų sąskambis gražus? Žodis kedar reiškia „juodas“ ir „tamsus“. Šis žodis labai tinka apibūdinti iš juodos ožkų vilnos padarytas dykumos klajoklių palapines. Be to, šios palapinės labai greitai pajuoduoja nuo dulkių. Kedar dar gali reikšti Saulės ar mėnulio užtemimą, taip pat gali reikšti audrą, susikrimtimą arba liūdesį. Užtemusi saulė gali būti ir Giesmių giesmės mylimosios įvaizdis. Pranašas Izaijas sako: „Teskelbia dykuma bei jos miestai ir žmonės Kedaro kaimuose“ (Iz 42, 11). Žmonės Kedaro kaimuose – tie, kurie gyvena dykumoje.

Kai Mylimoji sulygina savo veido spalvą su Kedaro palapinių spalva, ji primena, kad ir pati yra klajojanti kaip dykumos klajokliai, neturinti pastovios gyvenamosios vietos, o jos veidą nuolat degina saulė. Toks gyvenimas nėra lengvas, todėl psalmininkas rauda: „Vargas man, kad esu ateivis Mešeche ir turiu gyventi tarp Kedaro palapinių!“ (Ps 120, 5).

Labai karštą dieną dykumoje, norint pasidaryti šešėlį, ne statomos palapinės, o ant ramsčių kabinamos užuolaidos. Priešingai nei palapinės, tokia priedanga yra balta. Tad mylimoji žino, kad ji yra ne tik juoda kaip Kedaro palapinės, bet ir šviesi bei balta, kaip saulėje spindinti Salmos pavėsinė. Mylimosios veide atsispindi nakties ir dienos spalvos, džiaugsmas ir liūdesys. Tad žodžiai „Kedaro palapinės“ ir „Salmos pavėsinės“ reiškia: juoda ir balta, tamsu ir šviesu, diena ir naktis.

Kedaro palapinės Origenui primena Izraelio buvimą dykumoje, kada tauta keturiasdešimt metų klajojo Išėjimo metu, o baltoji Salmos (Salmah) padangtė primena Šventyklos puošmenas Saliamono (Shlomo) valdymo laikais. Žodžiai Salmah ir Shlomo hebrajiškai skamba panašiai. Salmah ir Shlomo paralelė veda mus šventyklos link. Galima sakyti, kad mylimoji lygina save su dykumoje klajojančia tauta ir tauta, kuri jau yra įėjusi į Pažadėtąją žemę. Saliamono šventykloje taip pat buvo uždanga, kuri skyrė Šventąją vietą nuo Šventų Švenčiausiosios. Galima sakyti, kad Saliamono užuolaidos yra Šventyklos perdanga ar uždanga, vieta, kuri buvo gražiausia visoje šventovėje. Vargas ir šlovė, padangtė ir šventykla.

Galima sakyti, kad žodžiuose Salmah ir Shlomo telpa visas Izraelio – nelaimingos klajojančios benamės dukros ir laimingos mylimosios dukros – likimas. Mes esame tie, kurie patiriame išmėginimus, ir drauge tauta, kuri yra apdovanota šlove; mes esame lyg mylimoji, juoda it Kedaro palapinės ir spindinti lyg Salmos padangtės.

Mylimosios ir Mylimojo grožis

Kita vertus, Mylimoji nėra jau tokia juodbruvė, kokia ji prisistato iš pradžių. Ji yra veikiau įdegusi, jos oda yra ruda, auksinė, tai nusako mažybinis apibūdinimas sheharhoreth (nuo hebrajiško žodžio shahor, reiškiančio juodą arba tamsiai rudą), kurį ji pavartoja kitoje eilutėje: „nežiūrėkite iš aukšto į mane, kad aš tamsiaveidė“ (Gg 1, 6 a).

Dar visai neseniai įdegis buvo laikomas blogu ženklu. XX a. poniutės tepdavosi kremu, kuris apsaugo nuo strazdanų, nuo įdegio, nes balta spalva buvo aristokratiška spalva, o įdegusios būdavo tik laukų darbininkės. Tad iš išvaizdos buvo galima pasakyti, ar ši yra rūmų ponia, gyvenanti prieblandoje, niekuomet nematanti saulės šviesos ir visad vaikštanti su lietsargiu nuo saulės, ar čia – mergina iš laukų, įdegusiu veidu.

Taip mylimoji paaiškina, kodėl ji yra tamsiaodė, juodbruvė. Ji gimė kaip kilni ir laisva mergina, iš prigimties apdovanota gražiu ir šviesiu veidu, tačiau vėliau atsidūrė vergovėje. Sunkiai dirbant nelaisvėje, saulė nudegino jos odą. Dabar mylimoji išgyvena dėl savo nudegusios odos.

O Mylimojo grožis visoje poemoje nekelia abejonių, nors ir neįprasta kalbėti apie vyro grožį. Visi epitetai, vartojami, norint nusakyti Mylimojo grožį, būtų nesuprantami, jei nesuvoktume, kad čia kalbama ne apie žmogišką sužadėtinį ar mylimąjį, o apie Dievą.

Tai, ką Mylimoji šiose eilutėse sako apie save, galima priskirti ne tik individuliai sielai, kaip anksčiau cituotoje ištraukoje iš šv. Kryžiaus Jono „Dvasinės giesmės“, bet Bažnyčios Tėvai šiuos žodžius priskiria visai Bažnyčiai, naujajam Izraeliui, tikrajai Kristaus nuotakai. Origenas sako, kad Bažnyčia kilusi iš tautų, iš pagoniškojo pasaulio, todėl yra juoda, tačiau priėmusi kūnu tapusį Žodį, ji tampa akinančiai graži. „Aš esu juodbruvė iš tiesų, nes esu žemos kilmės, bet aš tapau graži per atgailą ir tikėjimą, nes į save aš priėmiau Dievo Sūnų, Žodį, tapusį kūnu, aš tapau artima tam, kuris yra šlovės spindesys ir šventumo švytėjimas. Taip aš tapau graži“ (In Canticum Canticorum).

Verta atkreipti dėmesį į sinonimus, kuriuos vartoja Origenas. Grožis yra šventumo spindesys ir šventumo švytėjimas. Grožis susijęs ir su šlove, kuri spindi: pats žodis „šlovė“ reiškia „spindėti“, o „šventumas“ reiškia „švytėti“. Kažkada teko gilintis į lietuviško žodžio „šventas“ semantiką, kilmę. Pats įdomiausias paaiškinimas, kurį teko rasti, kad šis žodis kažkada buvo vartojamas, norint nusakyti šviesos atspindį vandenyje. Taigi, ir mylimosios šventumas yra vandenyje atsispindintis saulės švytėjimas, šventumas, kuris kyla iš Kito šaltinio.

Šv. Ambraziejus pateikia labai panašų aiškinimą. Jei Origenas, visų pirma, pabrėžia mūsų žmogiškumo perkeitimą per Žodžio įsikūnijimą, šv. Ambraziejus mato mūsų tapimą Dievo vaikais per krikštą. Per krikštą tampame nuvalyti, balti, aprengti baltais krikšto maudynių ir naujo gimimo drabužiais. Kalbėdamas apie Giesmių giesmės mylimąją kaip apie Bažnyčią, šv. Ambraziejus sako: „Juoda dėl žmogiškosios prigimties trapumo, tačiau graži dėl malonės, juoda todėl, kad ji yra sudaryta iš nusidėjėlių, graži dėl tikėjimo sakramento. Matydamos jos drabužius, Jeruzalės dukros priblokštos sušunka: kas yra ta, visa spindinti baltumu? Kaip toji juodbruvė staiga tapo visa balta?“ (Apie sakramentus). Šv. Ambraziejaus atsakymas – per tikėjimą, per krikštą, per atsivertimą, per atgailą.

Kristus pasiėmė jos tamsumą

Šv. Bernardo nuomone, mylimoji, sakydama „esu juodbruvė, bet graži“, vienu metu išreiškia ir solidarumą su nuodėmingu pasauliu, bet drauge priklausymą Mylimajam. Esame žmonės, tad priklausome pasauliu, bet drauge mes priklausome Dievui, tad esame pašventinti, esame šventi. Šiais žodžiais yra nusakoma Bažnyčios situacija pasaulyje – ji yra vienybėje ir su Dievu, ir su žmonija (Sermons sur le Cantique des Canliques). Galima sakyti, kad pati Bažnyčia yra juoda, nes gyvena Kedaro palapinėse tarp karingų klajoklių, klajoja skurde ir varge. Ji ilgą laiką praleido tremtyje ir patyrė gyvenimo sunkumų, ir tai paliko pėdsakus jos kūne – įdegimą, raukšles ir kt. Tačiau Kristus pasiėmė jos tamsumą, Jis grąžino savo Nuotakai pirmykštį spindesį. Kristus pats apsisiautė tamsa, prisiimdamas tarno išvaizdą, tapdamas panašus į mus, prisiimdamas žmogišką prigimtį (plg. Fil 2, 6–7). Jis, kurio grožis pranoksta bet kokį žmogišką grožį, paslėpė jį savo kančioje, buvo subjaurotas savo agonijoje ant Kryžiaus, jis pasinėrė į mirties tamsą tam, kad sugrąžintų šviesą žmonių vaikams.

Mylimoji nėra graži dėl paprasto Mylimojo žvilgsnio, ji graži dėl labai didelės aukos. Jis išsižadėjo visos savo šlovės ir grožio tam, kad įsigytų tyrą ir grožiu spindinčią nuotaką: „kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 27). Mylimosios baltumas, matomas Salmos palapinių dangose, yra ne Saliamono, bet prisikėlusio Kristaus drabužių švytėjimas.

Šv. Pranciškus Salezas sako, kad Mylimoji yra juoda ne dėl savo kančių ar vargo, bet dėl to, kad sielvartauja dėl kenčiančio Jėzaus. Ji yra graži, nes suvokia, kad šia kančia Mylimasis parodo meilę jai: „Aš esu juoda dėl skausmo iš atjautos, sielvartaudama dėl Mylimojo aš praradau spalvą, nes kaip, ištikimai mylėdama, galėčiau likti abejinga Tam, kuris myli mane labiau už savo gyvenimą. Kaip skausmas ir sielvartas galėjo nepakeisti mano išvaizdos? Klajoklių palapinės visada dulkėtos ir susiraukšlėję, taip ir aš skausmo veikiama esu padengta liūdesio ir sužalota skausmo. Tačiau žinodama, kad Mylimojo kančia yra iš meilės, pati esu persmelkiama šios meilės. Ar ištikima mylinti siela gali nebūti laiminga žinodama, kad yra taip mylima savo dangiškojo Sužadėtinio? Todėl meilės grožis atsikleidžia kančios bjaurastyje ir jį pranoksta“ (Mistinis Giesmių giesmės aiškinimas).

Po Jėzaus Kryžiumi galima matyti Jo motiną Mariją, kuri žvelgia į Kristaus kančią. Titulas „nigra sed farmosa“ (lot. „juoda, bet graži“) buvo pradėtas taikyti Švč. Mergelei Marijai, turint omenyje Simeono pranašystę apie jos sielą perversiantį kalaviją, apie būsimus sielvartus. Juoda spalva yra kenčiančios Dievo Motinos veido spalva: ji yra juoda dėl skausmo ir sielvarto, kai mato kenčiantį savo Sūnų.

Matant kenčiantį Kristų, gali apimti dvejopi jausmai: siaubas ir skausmas dėl neteisybės ir praradimo – kenčia tas, kurį labiausiai mylime, o drauge suvokiame, kad ši kančia nėra šiaip sau nelaimingas atsitikimas ar neišvengiamas blogis, bet savanoriškai prisiimta auka iš meilės. Siela tokioje situacijoje jaučiasi siaubingai sukrėsta ir kartu be galo laiminga, nes vienu metu mato kančią ir suvokia, kad ta kančia yra dėl manęs, už mane, man. Tai yra pats didžiausias, koks tik gali būti, meilės parodymas.

Šv. Grigalius Nysietis, komentuodamas šias Giesmių giesmės eilutes, į mylimosios lūpas įdėjo tokius žodžius: „Nenustebk, kad aš esu juoda dėl savo nuodėmių ir dėl savo darbų esu tamsi, bet mane pamilo [Mylimasis] ir jis padarė mane gražią savo meile, savo grožiu perkeisdamas mano bjaurastį. Jis sau prisiėmė mano nuodėmių dėmes ir suteikė man savo tyrumą bei dovanojo man savo grožį. Jis padarė mane patrauklią, nors aš buvau bjauri iš pradžių, bet ir tada jis mane mylėjo“ (In Cantuum Canticorum). Todėl mylimosios žodžiai ragina sielas nenusivilti, kai jos žvelgia į savo praėjusį gyvenimą. Jos turėtų žvelgti į ją, tai yra mylimąją, ir matyti, kaip dabarties malonė ir šlovė gali uždengti praeitį.

Net jei gyvenai Kedaro palapinėse, kur viešpatauja tamsos kunigaikštis, gali tapti lyg Saliamono padangtė, jei Ramybės Karalius apsigyvens tavyje. Taip svetimieji tampa piliečiais, babiloniečiai – Jeruzalės gyventojais, paleistuvės – mergelėmis, etiopai – baltaodžiais, Tyras – miestas jūroje – aukštumų miestu. Kristaus perkeičianti galia yra nuostabi, nes tai, kas yra žema, tampa išaukštinta. Kristus gali ne tik pakeisti žmogų, bet perkeisti jį taip, kad žmogus tampa visiškai kitoks, nei buvo.

Parengė Dalia Mackelienė ir Elena Faustina Andrulytė SF

Tekstas publikuotas žurnale „Kelionė“, 2019 Nr. 3

Pagrindinės nuotraukos autorius Ignas Stanys

Bus daugiau

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *