„Palaimintas esi, piligrime, jei Kelias atveria tavo akis tam, kas nematoma“, – sakoma viename iš palaiminimų, skirtų Šv. Jokūbo kelio piligrimams. Tyla, vėjas, regis, nesibaigiantys laukai, netylančios paukščių giesmės ir tyki malda kelyje… kažkokiu slėpiningu būdu tai valo ir grynina širdį. Atveria kaži ką, ko akims nematyti. Ir kartą paragavęs piligrimystės skonio, negali neiti“ – šitokiais žodžiais skaitytojus į naują Kelionę palydi ses. Faustina Andrulytė. Niekados žurnalo „Kelionė“ nevartę žmonės, vien dėl pavadinimo jį priskiria prie kelionių žurnalų, galvodami, kad čia publikuojami pasakojimai apie kokius egzotinius kraštus ir turizmą. Tačiau kelionė – labai plati sąvoka, kurios negali apriboti nei korona virusas, nei karantinas. Kelionė – tai kasdienybė, o kartu ir visas gyvenimas, kuriame telpa ir piligriminis žygis, ir sėdėjimas kameroje iki gyvos galvos, ir visa tai, kas tarp šiųdviejų gyvenimų, ir gerokai daugiau nei tik tai.

„Apibendrintas ir kuriai nors ideologijai priskirtas Dievas nėra joks Dievas. Tik dėl kasdienių susitikimų su gyvuoju Viešpačiu, kurie dažnai nėra nei lengvi, nei patogūs, mes galime vadintis krikščionimis. Tikėjimas gyvuoju, tikruoju Dievu yra sunkus ir nemažai reikalaujantis. O tikėjimas Dievo idėja gali tapti formalumu blogiausia šio žodžio prasme. Šis gyvojo Dievo ir Dievo idėjos atskyrimas yra mūsų dienas ištikusios tikėjimo krizės esmė. Profaniškame pasaulyje nėra vietos tikrajam Dievui. Tačiau idėja apie Dievą puikiai dera su pasaulietine pasaulėžiūra.“ – taip savo tekste „Būti šio pasaulio gyvybe“ teigia dvasininkas Stephen Freeman. Ko netenkame, atskirdami tikėjimą ir praktiką, mintį ir veiksmą, galų gale, tikėjimą paverdami asmeniniu kiekvieno žmogaus reikalu arba „privačia morale“?

Kun. Kazimieras Milaševičius OSB savo tekste „Iš vėžių išmušanti Pradžia. Neįtikėtinas Dievo pasiūlymas“ toliau analizuoja Sukūrimo istoriją, atsivertęs Pradžios knygą. Pasak autoriaus, „Hebrajų kalboje sąvoka „pradžia“ apima sumanymo, prasmės ir baigties kategorijas. Pirmi Biblijos žodžiai mums sako, jog pasaulis turi pradžią, o kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą, taigi, pasaulis nėra amžinas. Pasaulis, kuris turi pradžią ir pabaigą, turi ir savo istoriją. Mes ją vadiname šventa, nes tai – Dievo ir žmogaus meilės istorija.“

Vienas pagrindinių šio žurnalo numerio leitmotyvų – piligrimystė. „Kelias kviečia išsigelbėti“, – taip sako režisierius Jokūbas Vilius Tūras (g. 1971). Išgirdęs ir į šį kvietimą atsiliepęs, prieš dešimtmetį jis leidosi į daugiau nei pusmetį trukusį piligriminį žygį pėsčiomis iki šv. Jokūbo kapo Ispanijoje, pradėdamas kelionę nuo… savo namų Žirmūnuose, Vilniuje. Šios piligrimystės patirtys ne tik sugulė kino juostoje „Sapnuoju, kad einu“ (2012) bei taip pat pavadintoje knygoje, bet ir paties Jokūbo gyvenime paliko neišdildomą žymę. Pasak jo, kuo toliau, tuo ši kelionė jam darosi brangesnė. Kalbantis apie piligrimystę, pamažu veriasi ir įvairiopos gyvenimo kelionės patirtys, apimančios skaudų savinaikos laikotarpį ir prisikėlimo šviesumas.

Šią tema pratęsia ir pokalbis su piligriminių kelionių gide, šio žurnalo skaitytojams puikiai pažįstama autore, pastaruosius dvidešimt metų Ispanijoje gyvenančia knygų vertėja, publiciste, hum. mokslų daktare Jūrate Micevičiūte. Apie tai, kur ir ko ieškodami šiandien žmonės keliauja, ar būtinai kelionė į šventą vietą savaime yra piligriminė, kada žmonės pradėjo tokius žygius ir kaip keitėsi jų kryptys, kaip reikėtų pasiruošti piligriminei kelionei ir kokius klausimus verta iškelti prieš žengiant pirmąjį žingsnį…

O kadangi piligrimystės samprata egzistuoja daugelyje pasaulio religijų, šį kartą bus ir pažintis su islame išskirtinę reikšmę turinčiu hadžupiligrimyste į Meką. Kiekvienas pilnametystės sulaukęs musulmonas bent kartą gyvenime turi ryžtis išbandymui – piligrimystei prie tikrųjų savo tikėjimo ištakų. Ši kelionė kartu yra priminimas, kas yra tikrasis istorijos Viešpats ir kokia yra kiekvieno žmogaus gyvenimo kryptis.

Kaip jau minėta, šis žurnalo numeris pilnas paradoksų. Dar viena svarbi, dažniausiai nutylima tema – nuteistieji ir jų gyvenimai. Ar per tris Nepriklausomybės dešimtmečius jau subrendome rūpintis kaliniais? Ar egzistuoja gyvenimas po nusikaltimo? Apie tai pokalbis su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentu Gintautu Sakalausku. Pasak pašnekovo, „Rūpinimasis kaliniais labai gerai atskleidžia visuomenės išsivystymo, brandos, atjautos ir požiūrio į žmogų lygį. Tai – mūsų žmogiškumą matuojantis lakmuso popierėlis. Ir kol situacija įkalinimo sistemoje rūpės tik patiems nuteistiesiems, jų artimiesiems, išskirtinai žmogaus teisių padėtimi besirūpinančioms organizacijoms, tol ir kitose srityse nebus tvirto įsitikinimo, kad rūpinamės kiekvienu mūsų bendruomenės nariu ir mums iš esmės svarbios yra jo teisės, orumas, nesvarbu, ką jis būtų padaręs. Juk kiekvienam, atsidūrusiam tokioje nedėkingoje situacijoje, kito žmogaus rūpesčio ir dėmesio reikia gerokai daugiau.“ Ši tema pratęsiama ir tekste „Kryžiaus kelias iš kalėjimo tylos“, kuriame publikuojami keturiolikos asmenų, susijusių su Paduvos kalėjimu Italijoje, Kristaus Kančios apmąstymai, remiantis jų pačių gyvenimo istorija. Būtent į tokį kryžiaus kelio apmąstymą šiemet pakvietė Popiežius Pranciškus, ragindamas įsiklausyti į penkių kalinių, šeimos, tapusios nužudymo auka, iki gyvos galvos nuteistojo dukters, kalinių ugdytojos, teismo pareigūno, kalinio motinos, katecheto, vienuolio savanorio, kalėjimo prižiūrėtojo ir kunigo, kuris buvo apkaltintas, bet po aštuonerių metų galiausiai išteisintas, liudijimus. Ir dar vienas pokalbis: šešerius metus, nuo 2013-ųjų, fotografas Gediminas Sadauskas kūrė fotografijų seriją „Lukiškių skersgatvis Nr. 6“, kurioje fiksavo iki gyvos galvos nuteistųjų gyvenimo kasdienybę už spygliuotų Lukiškių kalėjimo sienų. Unikali ši serija ne savo tematika, mat nuteistuosius jau gerokai anksčiau yra fotografavęs ne vienas Lietuvos fotografas. Išskirtinis čia yra laikas – G. Sadauskas įamžino paskutinius daugiau nei šimtmetį veikusio Lukiškių kalėjimo gyventojus. Pokalbis iliustruotas keliolika fotografo nuotraukų.

Šių metų rugpjūtį buvo minimas kardinolo Vincento Sladkevičiaus šimtmetis. Jis buvo Kaišiadorių vyskupo, palaimintojo Teofiliaus Matulionio įpėdinis, Romos popiežiaus šv. Jono Pauliaus II bendraamžis, dėl sovietinės valdžios draudimo negalėjęs eiti tiesioginių ganytojo pareigų, 23-ejus metus praleidęs tremtyje Šiaurės Lietuvoje, tapęs vienu didžiausiu XX a. dvasinių autoritetų, asmenybe, padariusia didelę įtaką tiek Lietuvos dvasininkijai, tiek ir visai visuomenei. Šimtmečio proga skelbiame tekstą „Dangų turime pradėti žemėje“, parengtą pagal įvairių metų kardinolo V. Sladkevičiaus pamokslus, pasisakymus bei atsiminimus.

Rubrikoje „Šeima“ – tekstas „Nerimas būti tėvais: kodėl siekiame tobulybės?“ apie tai, kaip būti tėvais, neprarandant tikėjimo savimi.

Rubrikoje „Sielogyda“ – net trys tekstai. „Man svarbiau padėti žmogui, nei jam patikti“ – teigia šiemet 80-ies metų jubiliejų paminėjęs gydytojas psichiatras psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. Kuo šis gydytojas ypatingas? Skirtingai nei didelė dalis šiuolaikinių psichoterapeutų ir psichiatrų, A. Alekseičikas nebando žmogaus įgrūsti į sociobiologinio modelio schemą, pačius pacientus jis skatina į save žvelgti kur kas plačiau, nei vien į stimulų, reakcijų ir instinktų girliandą. Santykio su Dievu gydytojas nebando palikti anapus terapijos, bet yra įsitikinęs, kad pamatiniai egzistenciniai pasirinkimai yra neatsiejami nuo gydymosi proceso. Būtent gydymąsi, o ne gydymą akcentuoja A. Alekseičikas ir teigia, kad gydytojas tėra patyręs bendrakeleivis, pagalbininkas, tačiau svarbiausią pokyčio darbą turi atlikti pats nuo ligos kenčiantis žmogus. Šiais metais lietuvių kalba pasirodė Jean-Philippe Calame – Evangelikų reformatų bažnyčios pastoriaus, dvasinio palydėtojo – knyga „Atpažinti sandoros Dievą. Susitikti prisikėlusį Kristų: dvasinis palydėjimas, vidinis gijimas, žmogaus augimas“. Joje autorius kalba apie krikščionišką dvasinį palydėjimą žmonėms, turintiems gilių vidinių sužeidimų, taip pat apie pagalbą priimant lemiamus gyvenimo sprendimus ar ieškant dvasinio tobulėjimo. Skaitytojams siūlome šio dvasininko mintis apie atleidimą, kuriomis jis pasidalijo su Lietuvos vienuoliais, šiais metais lankydamasis mūsų šalyje. Žinomas amerikiečių rašytojas Mark Manson savo tekste „Pažeidžiamumas – kelias į geresnius santykius“ dalijasi įžvalgomis apie pažeidžiamumo dovanas bei galią.

Šiandien vis dar bandome suprasti, kas mums buvo sovietmetis. Mokomės priimti to meto žmonių pasirinkimus, jų vaidmenį tuometinėje santvarkoje. Įvardyti baimės ir lojalumo, konformizmo ir išdavimo, galiausiai, kančios ir pasipriešinimo kainą. Vis dėlto, viešojoje erdvėje šis laikotarpis iki šiol daugiausia vertinamas iš supriešinimo pozicijų. Pasak istoriko, Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto darbuotojo dr. Valdemaro Klumbio, tokia nuostata bei valstybės politika niekaip neprisideda prie sąžiningo požiūrio į šį laikotarpį, atminčių dialogo kultūros, kurioje susitinka skirtingas sovietmečio patirtis turintys žmonės, puoselėjimo. Dėl šios priežasties esame susidarę ir labai klaidingą dabarties visuomenės – vieningos ir patriotiškos – įvaizdį. Tačiau būtent tai mums ir neleidžia atvirai pažvelgti į savo pačių praeitį, kasdienius apsisprendimus, pastebėti ir išgirsti tylinčiuosius, kurių atsiminimai gerokai prasilenkia su viešai kultivuojamu monolitiniu sovietmečio paveikslu. Pokalbis su istoriku V. Klumbiu pavadintas „Mes vis dar gyvename apgulties sąlygomis“.

Rubrikoje „Į gilumą“ tęsiame šviesios atminties teologo Valdo Mackelos įžvalgas apie Giesmių giesmę. Šį kartą atidus Giesmių giesmės skaitymas mus sugrąžins prie Perėjimo per Raudonąją jūrą ir kvies įsižiūrėti į bangų keterose pasirodančius žirgus.

Globalios pandemijos metu buvome priversti ieškoti alternatyvių būdų bendrauti, dirbti ir mokytis. Virtualios platformos, kaip kad Zoom, labai staigiai įsiveržė į daugelio mūsų gyvenimus ir tapo nepamainoma kasdienybės dalimi, ypač visuotinio karantino metu. Tačiau Londono Švč. M. Marijos bažnyčios rektorius, žurnalistas Giles Fraser’is iškelia svarbų klausimą – ar tikrai virtualus bendravimas yra visavertis tiesioginio bendravimo, fiziškai jaučiant vienas kitą, pakaitalas? Ar tikrai, perkėlus visus ryšius į virtualią erdvę ir nutrynus ribą tarp viešumo ir privatumo, neprarandame kažko itin svarbaus? Jo mintys tekste „Virtualus bendravimas – tamsioji technologijų pusė“. Na, o Zigmas Vitkus savo tekste „Kai aš buvau indėnas“ kalba apie jauno žmogaus patirtį sovietmečiu gamintis lankus, tomahaukus, plaustus, kaišytis plunksnomis ir žaisti indėnais. Kuo ši patirtis unikali ir išskirtinė bei kokios šių žaidimų pamokos išliko aktualios autoriui iki pat šių dienų.

Rubrikoje „Tikėjimas ir menas“ tęsiame br. Jokūbo Marijos Goštauto OP įžvalgas apie ikonografijos tradiciją Bažnyčios gyvenime bei teologinę ikonų reikšmę.

Kun. Kęstutis Dvareckas toliau supažindina skaitytojus su 12-os žingsnių programa, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų. Šį kartą – septintasis žingsnis „Nuolankiai prašėme Dievo pašalinti mūsų būdo trūkumus.“

„Karų tikslai, iš aukščiau žvelgiant, niekada nebūna vien nacionaliniai, vien politiniai ar ekonominiai – visi visada jie kėsinasi į tą patį grobį – žmonių sielas. Nes bet kuriame kare žmogus yra ne veikiančioji, o tik veikiamoji jėga.“ – taip savo esė „Apie karą“ rašo poetas Rimvydas Stankevičius. Septynerius metus įvairiose pasaulio šalyse humanitarine darbuotoja dirbusi Jovita Sandaitė pasakoja apie gyvenimą Palestinoje, kur savo kailiu patiria rūsčią palestiniečių tikrovę, kurioje kaip išganymo laukiama vandens iš krano…

Ir pabaigai – brolio Dino La Fabos malda „Niekur neatėjau“, kuri prasideda tokiais žodžiais: „Jei išvaikščiojau visus kelius, perėjau kalnus ir slėnius nuo pat Rytų lig Vakarų, bet neatradau laisvės būti savimi, tai aš niekur neatėjau…“

Daugiau apie žurnalą ČIA.

Įsigyti šį žurnalą galite mūsų el. knygyne ČIA arba pardavimo vietose Lietuvoje ČIA

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *