Pianistė Eglė Andrejevaitė (g. 1982) sako, kad nėra „tinkamo“ amžiaus, nuo kada galima pradėti mokytis groti fortepijonu. „Išmokti groti gali kiekvienas. Labiausiai reikia drąsos pradėti“, – pokalbio metu ne kartą pabrėžia koncertuojanti atlikėja, fortepijono meno suaugusiuosius mokanti jau aštuonerius metus.

Savo jaukioje fortepijono studijoje Vilniuje pasitinkanti E. Andrejevaitė atskleidžia, kad studijos pavadinimas „TonArt“ reiškia tonaciją, garsų eilę. Pagrindinė pavadinime slypinti žinutė: ieškoti savo garso ir savo garsų eilės. „Kalbėdamas su kitu žmogumi gali kalbėti garsiai ar tyliai, veržliai ar ramiai, net intymiai. O galbūt kurti savitą garsą? Man prasmingiausia klausytis, ar garsas toks, kokį girdžiu, skamba ne tik išorėje, bet ir viduje“, – pradedant pokalbį sako pianistė, kurios pirmosios Lietuvoje tik suaugusiems skirtos fortepijono studijos duris vis drąsiau praveria skirtingų išsilavinimų, profesijų, pomėgių žmonės. Suaugusieji, kartais ieškantys lėtesnio laiko sau, o kartais – tiesiog norintys atgaivinti primirštus įgūdžius.

Kalbino Raminta Keršytė. Pokalbis publikuotas žurnale „Kelionė“, 2019 nr. 3

Kaip atėjote iki suaugusių mokymo groti?

Aš groju nuo vaikystės. Po studijų apsisprendžiau rinktis atlikėjos kelią. Ruošiantis koncertams svarbu neskaičiuoti laiko savarankiškam darbui. Po 7 metus trukusio darbo muzikos mokykloje supratau, kad negaliu suderinti atlikėjiškos veiklos ir mokytojos darbo sistemoje, tai yra mokykloje. Apsisprendžiau, išėjau iš darbo ir pradėjau groti bei planuoti savo dieną pagal pagrindinį – asmeninio grojimo – kriterijų.

Kartais likdavo laisvo laiko, tad keletą kartų sutikau pamokyti groti pažįstamus, kurie norėjo išmokti natas arba jas pagroti. Pabandžiau, ir mane nustebino, kad suaugę žmonės, neturintys jokios patirties, gali atkartoti garsus ir džiaugtis tuo, kad groja.

Muzikos mokymasis dažnai vertinamas vien tik kaip sunkus, disciplinos reikalaujantis užsiėmimas, tačiau jame yra labai daug džiaugsmo. Aš pati neseniai grįžau prie prancūzų kalbos mokymosi ir supratau, kad po valandos trukmės pamokos – nors joje turiu labai susikaupti, reikia nemenkų valios pastangų – jaučiuosi laiminga išmokusi naujų dalykų. Pamoka suteikia gerą prasmingai praleisto laiko jausmą.

Nuo sprendimo priėmimo palikti buvusius darbus prabėgo aštuoneri metai. Tiek metų du kartus per savaitę patiriu džiaugsmo ir malonumo groti jausmą, kurį išgyvena daugybė žmonių. Tai labai „užkabina“.

Daugybė dalykų, apie kuriuos kalbate, priklauso nuo mokytojo. Kaip mokiniui suprasti, kad būtent su šiuo mokytoju jis atras mokymosi groti džiaugsmą?

Mano atradimas yra tai, kad mokytojų tarpusavio skirtumai yra pliusas, o ne minusas. Ne tuo pačiu, o būtent skirtingu keliu eidami susitinkame „ten pat“. Aš norėčiau, kad kuo skirtingesni žmonės atrastų grojimo fortepijonu džiaugsmą.

Mūsų studijos komandoje be manęs dirba dar keturi skirtingi mokytojai: nuo M. K. Čiurlionio menų mokykloje dirbančios pianistės iki Lietuvoje gyvenančio italų pianisto, kuris yra kitos kultūros bei patirties žmogus. Mus vienija tai, kad esame klasikinio fortepijono atlikėjai, turime aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, taikome panašius pamokos struktūros bei ilgos trukmės mokymosi proceso principus.

Suaugusieji, mokytojas ir mokinys, susitinka prie fortepijono kaip du partneriai, kurie keičiasi žiniomis ir patirtimis: aš – muzikinėmis, besimokantis – kasdienėmis profesinėmis bei žmogiškų tarpusavio santykių patirtimis. Mums reikia susiderinti: visų pirma, mokymosi kalbą, žodyną, suprasti individualaus charakterio reikšmę mokymosi stiliui. Tai beveik negali įvykti tarp eksperto (suaugusiojo) ir mokinio (vaiko), nes vaikai taip gerai savęs nepažįsta. Suaugęs žmogus iš esmės yra susiformavęs ir dažnai geba žodžiais pasakyti, kaip jis supranta vieną ar kitą terminą ar panašiai. Reikia tai „įskaityti“.

Manau, svarbiausia sąlyga suaugusiam žmogui – psichologinis suderinamumas su mokytoju ir pasitikėjimas juo. Tada atsiranda partnerystės pojūtis, prasidedantis nuo elementarių detalių, kad ir ieškant abipusiai patogaus pamokos laiko. Man nuostabu, kai suprantu, kad daugelis mokinių planuoja savo dienos darbus pagal grojimo pamoką. Suprantat, koks prioritetas tenka mokymuisi? Partnerystė, mokinio ir mokytojo įsitraukimas į procesą, supratimas, kad mokau suaugusį, įvairių patirčių turintį žmogų, kuris gali ir turi suprasti muzikos ir grojimo praktiką, – abiem atneša mokymosi džiaugsmą ir pilnatvę.

Turiu pavyzdį, kai du šeimos nariai mokėsi groti su mokytoju, o trečias – peržiūrinėdamas Youtube vaizdo įrašus. Po kalėdinio namų muzikavimo koncerto į mūsų studiją atėjo ir trečiasis. Sakėsi pastebėjęs, kad jie kitaip groja. Manau, kad mokytojas padeda greičiau susiorientuoti, kokybiškiau mokytis. Galima sakyti, kad muzika – tarsi vandenynas, kuriame norint nenuskęsti reikia gero laivo ir jo kapitono.

Evgenios Levin nuotrauka

Kaip vyksta pirmoji pamoka, mokiniui pirmąkart prisėdus prie fortepijono, kaip keliaujate mokymosi keliu su tais, kurie niekad nebandė groti?

Mėgstu juokauti, kad pirmo susitikimo metu vyksta apsižiūrėjimas. Atėjęs žmogus (į)vertina savo mokytoją, ar jam aišku, kas vyksta pamokoje, ar maloni aplinka. Būtent dėl pastarosios priežasties, trejus metus ieškojau patalpų, kurios skatintų mokymąsi. Šiandien esame erdvėje, kuri yra atokiau nuo gatvės, šviesi, būtent tokia, kokią rekomenduoja profesionalai.

Taigi pradžioje įvertinami vieta, žmogus ir tai, kaip mokinys su mokytoju susikalba. Žmonės bijo savo noro pradėti groti, nes tai nėra įprasta. Būna, dvejus metus groja ir niekam nesako, kad jau tiek laiko lanko, arba į studiją vaikšto per pietų pertraukas, o aplinkiniai galvoja, kad šiaip eina į paskaitas. Taip dažnai elgiamasi dėl to, kad bijoma sulaukti nepageidaujamos reakcijos.

Mano užduotis – nuo pirmos pamokos mokyti profesionalių dalykų: kaip sėdėti prie fortepijono, taip pat nugaros, rankų, kojų padėties. Mokydama suaugusiuosius keičiu savo žodyną: privalau išversti muzikantams profesionalams įprastus terminus, pavyzdžiui, „frazė“, „motyvas“, „lento tempas“ ir panašius. Arba kaip išmokyti, kas yra „diezas“? Tai ženklas, vizualiai panašus į mobiliame telefone esančias „groteles“. Aš nebijau kartais naudoti žodį „grotelės“, kartais „diezas“. Man svarbu, kad žmogaus smegenys, pamačiusios „diezą“, įprastų reaguoti veiksmu – paaukštinti natą pustoniu. Jeigu kartočiau „diezas, diezas, diezas“ – taip paprasčiausiai prarasčiau 15 sekundžių, nes besimokančiojo smegenys dar neįpratusios jo atpažinti ir tik vėliau „prisimena“ jo reikšmę.

Pavyzdžiui, fortepijono klavišai juodi ir balti – taip yra dėl vizualikos ir atpažįstamumo. Žmogus tai įsimena, nukopijuodamas tartum fotografiją. Iškart prisėdus groti pastebi, kad juodi klavišai yra po du ir po tris. Kodėl ne visi balti – todėl, kad nebeliktų atpažįstamumo. Mūsų akys matytų tokią pat spalvą ir neatpažintų. Svarbiausia, kad mokinys suprastų, kad matytų lygiai tokį pat vaizdą, kaip ir mokytojas. Mokytojui profesionalui tereikia panaudoti turimą suaugusio žmogaus patirtį ir ją tinkamai nukreipti. Per pirmą pamoką, beje, žmogus jau bando groti, susipažįsta su instrumentu, jo veikimo principu keliomis klavišų kombinacijomis, taip pat ir su savimi, sėdinčiu prieš instrumentą.

Dar kitas pavyzdys – žmogus geriausiai pažįsta penkis savo pirštus, o natos irgi užrašomos penklinėje. Daug svarbių penketukų lydi muzikoje, o visa aplinka – tarsi priminimai ir asociacijos. Todėl mokytojo pareiga – nukreipti tai tinkama linkme, išmokyti suaugusį mokinį pastebėti dėsningumus, panašumus muzikoje ir kasdienėje jo aplinkoje.

Kokie žmonės ateina mokytis? Kokie yra jų motyvai pradėti būtent dabar?

Atsitiktinių žmonių beveik nėra. Dažniausiai pasitaikantis motyvas – visada buvęs noras tai išbandyti. Nuojauta, kad tikrai noriu su amžiumi tik stiprėja, atsiranda daugiau motyvacijos bei drąsos. Neseniai atėjo moteris, kuri feisbuko paskyroje parašė mums žinutę: „man 49-eri, ar aš dar galiu pradėti groti?“ Vienareikšmiškai taip! Po to sužinojau, kad jau pusę metų mane „seka“ socialiniame tinkle, o dabar susiklostė palankios gyvenimo aplinkybės ir štai – ji jau mokosi.

Šiuo metu studijoje groja apie dešimt žmonių, kuriems daugiau nei penkiasdešimt metų. Dalis žmonių ateina vienai, dviem pamokoms – nori pabandyti, ar patiks. Kita dalis ateina tikslingai, tarkime, poros, norinčios kartu kokybiškai praleisti laiką. Galima eiti į kavinę, o galima eiti groti, taigi tada grojimas tarnauja kaip bendrystės, buvimo kartu kūryba.

Didžioji dalis žmonių ateina išpildyti senos svajonės. Kitiems tai malonus būdas skatinti smegenų darbą. Dar kitiems, pavyzdžiui, intensyviai dirbantiems advokatams, tai – galimybė pakeisti veiklą. Kasdienybėje turintys racionaliai ir logiškai mąstyti nori nors trumpam pabėgti į garso, pojūčio, emocijos pasaulį. Būna, ateina ir sako: „tai mano dienos saldainis“ arba „prašau nedarykit pamokos labai anksti, kad būtų ko laukti“.

Manau, tik balansas tarp darbo ir pomėgių, tarp greito ir lėto laiko sukuria tokį gyvenimą, kuriame jaučiamės laimingi.

Ar niekad negroję mokiniai susidoroja su scenos baime, ar noriai dalyvauja koncertuose, o gal kaip tik yra tokių, kur taip ir neišdrįsta?

Apibendrinant galima pasakyti, kad yra daugiau norinčių groti scenoje nei nenorinčių, tačiau tai nėra taisyklė. Viešas pasirodymas grojančiam pirmiausia yra savęs patikrinimas, kiek išmokta. Pakeitus aplinką, keičiasi būsena ir tampa akivaizdu, ar naujoje būsenoje, kitoje aplinkoje jis geba pakartoti tai, ko mokėsi. Taip save išbandyti nori ne visi. Tačiau ne visiems to ir reikia.

Žvelgiant iš mokytojo pozicijos, groti viešai labai naudinga. Tik praktinis bandymas duoda atsakymus, ką tikrai moku, o ko visai nesuprantu ar užmiršau. Visi, kurie groja mūsų studijoje ir žengia į sceną, gauna vidines užduotis, kurias turi atlikti. Kita dalis grojančiųjų nori pasidalinti tuo, ką daro, su savo artimaisiais, šeima ir draugais. Atsiranda net palaikymo komandos. Be to, reikalingas ir padrąsinimas iš kitų grojančiųjų ir taip pat žengiančių į sceną. Jaudulio išgyvenimu scenoje gali pasidalinti tik tie, kurie joje buvo.

2018 m. su savo mokiniais surengėte pirmąjį viešą koncertą. Atrodo, pasiūla didžiulė, klausytojai turi iš ko rinktis, bet kodėl jie eina į neprofesionalaus atlikėjo koncertą?

Manau, yra bent keletas priežasčių. Viena jų – išgirsti, ką gali išmokti suaugęs žmogus, pamatyti „gyvus pavyzdžius“, išgirsti tikras žmonių mokymosi istorijas. Ne vienas permąsto: „Galbūt ir aš norėčiau būti tarp jų.“

Kita priežastis – tokiame koncerte galima išgirsti vertų dėmesio muzikinių interpretacijų, mat čia yra tikrai gerai grojančių, dar iš muzikos mokyklos laikų turinčių gerus techninius pagrindus. Tarp studijoje grojančių žmonių turime keletą labai įdomių muzikantų, kurie tuo nesiverčia, dirba kitus darbus, bet jiems prisėdus prie instrumento iškart suklūsti.

Beje, neseniai buvau Paliesiaus dvare, Ignalinos rajone, atlikėjo Lucas Debargue koncerte, kuris groti pradėjo nuo vienuolikos, nors įprasta pradėti šešerių. Visos teorijos sakytų, kad mokytis pavėluota, o jis – pasaulinio garso atlikėjas.

Yra įvairių kelių, kaip gyventi muzikoje. Lygiai kaip ir žmonių su didele motyvacija, prigimtiniais duomenimis ir galimybėmis groti.

Vienas iš Jūsų surengtų koncertų buvo skirtas reabilitacijos ir slaugos centro globotiniams. Papasakokite apie idėją dovanoti koncertus.

Kai žmogaus judėjimas ribotas, laiko, jėgų bei pagalbos atvykti į koncertą reikia žymiai daugiau, todėl dažnai tokiems žmonėms lieka tik muzikos klausymas namie, per radiją ar televiziją.

Šis koncertas reabilitacijos centre tapo abipuse dovana – ir klausytojams, ir atlikėjams. Mintis jį surengti kilo man ir vienam iš mokinių.

Dažniausiai koncertai vyksta konkrečioje erdvėje, kur yra instrumentas: žmonės ateina klausytis. Bet gyva muzika laukiama įvairiose erdvėse, ne tik specialiai tam pritaikytose. Tad mes pasiėmėme pianiną ir atvykome į reabilitacijos centrą.

Mus labai šiltai priėmė, o po koncerto apipylė padėkomis. Vienas iš atlikėjų man parašė tokį atsiliepimą: „grįžus namo, jaučiau palaimą“. Žmonės nori ir dovanoti, ir gauti nematerialias dovanas – toks abipusis dovanojimas yra bendros laimės veiksmas.

Esate ir mokytoja, ir atlikėja – kuris vaidmuo šiuo metu užima didesnę vietą Jūsų gyvenime?

Nieko negalėčiau išmokyti, jei nesimokyčiau pati. Pagrindinis mano tobulėjimas vyksta tik atlikėjos gyvenime. Kažin, ar galėčiau mokyti, jei pati daug negročiau. Žinoma, šiuo metu esu man naujame amplua: antruosius metus pradėjusioje skaičiuoti studijoje tenka daug organizacinių darbų, todėl mažiau koncertuoju viešai. Bet jau šiais metais numatyta pora naujų koncertinių programų. Kita vertus, veiklų derinimas verčia mane pasitempti, daugiau strategiškai planuoti, o tai padeda per tą patį laiką nuveikti žymiai daugiau.

Kokia ateities vizija, kokios mintys lanko po pirmųjų fortepijono studijos veiklos metų?

Mano svajonė, kad studijoje grojantys žmonės bendrautų, dalintųsi žiniomis ir savo patirtimis. Vienas solistas, be komandos, negali nuveikti didelių darbų. Patalpos, kurios dabar yra „TonArt“ namai, mokiniai, kurie skleidžia žinią apie studiją – daug sričių, kuriose sulaukiau pagalbos. Didelė parama, palaikymas iš žmonių, kurie ir moko, ir mokosi.

Būna, kad per aptarimą po dešimties pamokų mokiniai dėkoja. Tačiau kaip aš mokyčiau, jei nebūtų ko mokyti? Partnerystės, bendruomeniškumo jausmas – pats svarbiausias. Nėra vieno svarbesnio – mokytojo ar mokinio. Jų susitikimas – visa esmė. Susitikimas ir atneša įdomiausius posūkius mano, kaip atlikėjos ir mokytojos, gyvenime.

Susitikti reikia ir norėti, ir išdrįsti. Mintis gali būti baisi iki nesusitikimo. Susitikus paaiškėja, kad visai nėra taip baisu, kaip galvojau iki tol.

Ko palinkėtumėte nedrįstantiems pradėti mokytis groti?

Vertinti tai kaip susitikimą su muzika ir norėti gerai joje jaustis. Be to, grojimas fortepijonu – ne tik geras jausmas, bet ir labai naudinga: mokslininkų įrodyta, kad grodamas žmogus vienu metu geba suderinti net iki dešimties skirtingų veiksmų.

Mokytis visą gyvenimą tampa ne tik norma, bet ir būtinybe. Aš laiminga, kad tokie mūsų mąstymo ir elgsenos pokyčiai vyksta ne tik Niujorke, Londone ar Paryžiuje, bet ir Vilniuje, Biržuose, Veisiejuose ar bet kur kitur Lietuvoje.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *