„Vertinant psichologiškai, kiekvienas esame pajėgus galvoti apie savižudybę – tai žmogiškos psichikos galimybių atspindys. Supratimas, kad egzistencinės krizės atveju tokios mintys gali aplankyti ne vieną, sumažina stigmą ir daro mus jautresnius kitam žmogui“ – teigia psichologė, Vilniaus universiteto lektorė Jurgita Rimkevičienė. Pasak pašnekovės, mūsų visuomenėje iki šiol gyvuoja klaidingas įsivaizdavimas, jog lietuviai – savižudžių tauta. Šis stereotipas atskleidžia ne kokį „slaptą“ lietuvių geną, o tiesiog nedovanotinai pateisina mūsų neveiklumą bei bejėgiškumą savižudybių prevencijoje. Ir nors nuo 2012 metų savižudybių skaičius Lietuvoje nuosekliai mažėja, iki šiol vis dar neturime valstybinės strategijos, kuri užtikrintų sisteminės ir pagarbios pagalbos būtinybę žmonėms, kurie savo gyvenime jaučiasi įsprausti į kampą ir gyvena be jokios vilties, kad kažkas gali pasikeisti.
Šiame pokalbyje J. Rimkevičienė pateikia istorinį savižudybių Lietuvoje kontekstą, pradėdama nuo tarpukario iki šių dienų, pokalbis apima požiūrio į savižudybę kaitą per tris nepriklausomybės dešimtmečius, darbus, kurie nuveikti bei analizuoja, ką dar būtina padaryti, kad situacija šioje srityje imtų ženkliai gerėti.
Parengė Gediminas Kajėnas ir Evgenia Levin
