1941 metų rugsėjo 13 dieną Balbieriškyje gimė būsimasis Lietuvos fotografas, fotografijos istorikas, vertėjas, ilgametis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Stanislovas Žvirgždas. Nors jo paties fotografijų knygų pasirodė vos kelios, tačiau S. Žvirgždas sudarė apie tris dešimtis leidinių, skirtų Lietuvos fotografijos istorijai, žymiausiems praeities ir šių dienų kūrėjams, parašė gausybę straipsnių, kuriuose bandoma įminti fotomeno istorijos mįsles, iš užmaršties prikeliami Lietuvos fotografijos pradininkai, tradicijos tesėjai bei novatoriai.

Tarp šios gausybės darbų S. Žvirgždas, pirmiausia, ir pats yra fotografas, didžiausią džiaugsmą atradęs gamtos bei miesto peizažuose, apie kuriuos šviesaus atminimo kino bei fotografijos kritikas, artimas S. Žvirgždo bičiulis, Skirmantas Valiulis yra parašęs, jog jie „atgaivina matymą ir jausmą, kad esmė gali glūdėti ir ten, kur lyg ir nėra nieko dramatiško.“ Beje, dramatizmo ir įtampos, neįtikėtinų žygių ir žygdarbių kaip tik ir netrūko S. Žvirgždo gyvenime.

1945 metais, bėgdami nuo stribų siautėjimo Balbieriškyje, su mama bei keliais giminaičiais persikraustė į Vilnių. Čia pradžioje mokėsi lenkų, paskui rusų mokyklose, puikiai išmoko šias dvi kalbas, o tai vėliau labai padėjo verčiant knygas. Antakalnyje baigęs pradinę lietuvišką mokyklą pradėjo lankyti 16-ąją mokyklą Užupyje, kur besimokydamas devintoje klasėje kartu su klasės draugais Vitu Vosylium bei Vladu Šakaliu įkūrė pogrindinę organizaciją „Laisva Lietuva“ veikusią trejus metus iki 1961 metų. Ant Vilniaus senamiesčio sienų jaunuoliai palikdavo antisovietinius užrašus, gamino atsišaukimus. Didžiausias jų žygis buvo trispalvės iškėlimas ant Trijų kryžių kalno 1959 metų vasario 16 dieną.

Tačiau 1961 metų pavasarį organizacija buvo išaiškinta, o 5 jos nariai įkalinti. Po maždaug pusmetį trukusių tardymų jaunuoliai buvo nuteisti lagerio bausmei Mordovijos lageryje. Tuomet dvidešimtmetis S. Žvirgždas gavo 4 metus. Tačiau, kaip pats prisipažįsta, lagerio laikas neprailgo, o buvo labai turiningas: slapta į rusų kalbą išvertė K. Šapokos „Lietuvos istoriją“, lankė pogrindines „paskaitas“ pas Rusijos bei Lietuvos disidentus, skaitė knygas, mokėsi.

1965 metais grįžęs į Lietuvą dirbo įvairius darbus, kol 1969 metais pradėjo dirbti fotografo laborantu Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Būtent čia S. Žvirgždas gavo svarbiausias technines fotografijos kūrimo, taip pat ryškinimo bei spausdinimo pamokas. Pirmą savo apdovanojimą – sidabro medalį – už dievdirbio Stanislovo Riaubos portretą, gavo 1978 metais Minske vykusioje parodoje. Vėliau tų apdovanojimų pasipylė gausybė ir didžioji dalis buvo skirta už S. Žvirgždo įamžintus peizažus.

Kūrybinės fotografijos scenoje Stanislovas Žvirgždas debiutavo 1973 m., maždaug dešimtmečiu vėliau nei jo bendraamžiai Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjai. Kaip ir daugelis kolegų, Žvirgždas pradėjo nuo reportažinės fotografijos, tačiau jau kūrybinio kelio pradžioje jį domino ir peizažo žanras. Vėliau peizažas tapo svarbiausia Žvirgždo kūrybos sritimi, joje ryškiausiai atsiskleidžia ir fotografo autorinis braižas, ir kūrybinis nuoseklumas. Jau daugiau nei keturis dešimtmečius fiksuodamas Lietuvos gamtos vaizdus ir Vilniaus panoramas fotografas sukūrė svarbiausias savo darbų serijas: Lietuviški peizažai (1973), Vilnia (1975–1997), Vilnijos peizažai (1998), Vilniaus panoramos (1997).

Autorių išgarsinusiuose peizažuose galima atpažinti dvejopą estetiką ir istorinės fotografijos raidos įtakas. Viena vertus, didelė dalis Žvirgždo peizažų primena XIX a. meninėje fotografijoje vyravusį tarptautinį piktorializmo stilių (tapybą imituojantis fotografijos stilius, ypač populiarus XIX a. pab.–XX a. pr.), kurį Lietuvoje jau XX a. pradžioje populiarino jo mėgstamas Vilniaus fotografas Janas Bulhakas. Kita vertus, autoriui būdingos ir ypač aukštos kokybės, detalios, didelio ryškumo gylio peizažo fotografijos. Anot fotografijos kritiko Skirmanto Valiulio, Žvirgždas dar jaunystėje, pradėjęs dirbti fotoateljė, greitai perprato fotografijos technologiją ir šiandien išlieka vienu geriausiu jos žinovų Lietuvoje.

Apie šį savo pamėgtą žanrą menininkas yra sakęs: „Kaip žanras peizažas išskirtinis ir tuo, kad jame nėra nei istorijos, nei pasakojimo, todėl čia svarbiausia yra įspūdis, emocija, kurią žiūrovui sužadina pats vaizdas. Tai daugiau intuityvus jausmas, kuris priverčia stabtelėti ir grožėtis prieš akis atsiveriančiu kraštovaizdžiu.“

Šalia kūrybinės praktikos, taip pat svarbi S. Žvirgždo kaip fotografijos kritiko ir istoriko veikla. Jis yra daugelio fotografinių leidinių sudarytojas, Bulhako ir apie Lietuvos fotografiją rašiusio rusų kritiko Levo Aninskio knygų vertėjas, straipsnių ir jų rinkinių apie Lietuvos fotografijos istoriją autorius ir bendraautoris (su Valiuliu). S. Žviržgdas yra naujausios šiuo metu Liudviko Čarkovskio knygos „Vilnius 1867–1875. Atsiminimai“ vertėjas.

Per savo kūrybinį kelią fotomenininkas apdovanotas Lietuvos Respublikos nacionalinė kultūros ir meno, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Meno kūrėjų asociacijos, Vyriausybės meno, Kultūros ministerijos premijomis, taip pat jam įteiktas ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *