Dabar tokie laikai, kai sprendimus turime priimti greitai. Todėl esame įpratę kalbėti tik apie tai, kas nesiseka ir koks tolesnis veiksmų planas. Šnekėtis apie jausmus darbe nėra nei laiko, nei noro. Lyderystės ir asmeninio tobulėjimo trenerė Orinta Žvirgždinė tvirtina, kad kalbos apie jausmus tikrai nėra betikslis laiko švaistymas. Jei nesusikalbame, gerų verslo rezultatų pasiekti neįmanoma. Nes pagrindinė konfliktų priežastis dažnai yra ta, kad laikomės savo tiesos ir nesame linkę klausytis kito žmogaus. Kodėl nesame linkę išklausyti, o dažniau įrodinėjame esą teisūs?

„Versle turime nuostatą, kad jei tu kažko nežinai, tai esi nekompetentingas. Vadovai tai išvis turi žinoti atsakymus į visus klausimus. O jei aš žinau, tai laikausi savo tiesos ir neklausau kito“,  Orinta aiškina apie mūsų nuostatų poveikį. Viskas pasikeičia suvokus, kad jei žmogus jaučiasi neišgirstas, jis ir mūsų nesiklausys. Pasak jos, jei rūpi kito žmogaus argumentai ir jausmai, tai yra kaip tik profesionalumo požymis. Pasak lyderystės trenerės, nuoširdžiai pasikalbėjus gali atsirasti netgi geresnis sprendimas, kuris tinka abiems.

Tačiau čia reikia žinoti svarbų dalyką – neužtenka klausytis tik ausimis. Pasak Orintos, klausymą galima išskirti į dvi rūšis: mums įprastą, arba empatinį, arba  aktyvų klausymą. Įprastai klausydamiesi, ką sako kitas, mes vis tiek galvojame apie save. Esame susitelkę į tai, kaip reaguoti mums – pasakyti savo nuomonę, ar patarti, ką daryti. Empatinis, arba aktyvus klausymas yra skirtingas – tada užmirštame save su visais protingais patarimais. Klausomės ir stengiamės suprasti, kaip jaučiasi kitas žmogus ir kodėl jis toje situacijoje taip jaučiasi.

„Išjungti norą duoti patarimus yra sunku, nes mes esame įpratę kalbėti arba patarti“,  tvirtina O. Žvirgždinė. Pavyzdžiui, jei kitas žmogus jaučiasi blogai – supyko, tai mes norime pataisyti situaciją. Kodėl? Pyktyje mums yra sunku būti. Ir atrodo, kad patarsime – pavyzdžiui, nueit ir pakalbėti su savo vadovu, tai tam žmogui palengvės. Bet nuo to žmogaus pyktis ar neviltis viduje nepasikeis. Tokiose situacijose reikėtų „įjungti“ klausymą ir pamiršti save. Juk tie sprendimai, kurie galioja man, visiškai negalioja kitam žmogui.

Tam, kad žmogus susitvarkytų su savo situacija ir jausmais, jis turi rasti jam tinkamą sprendimą. Jei pašnekovas sako: „Ne, man tas netinka. Aš jau tai dariau, nesuveikė“, tai jau pirmas ženklas, kad aš ne klausau, o patarinėju ir vertinu.

Kaip elgtis, jei noriu mokytis klausytis empatiškai? Visų pirma, klausti, kaip žmogus jaučiasi toje situacijoje. Tada išgirsime atsakymą, pavyzdžiui, tokį: „Aš pykstu šioje situacijoje, nes buvo priimtas toks ir toks sprendimas, kuriam aš nepritariu“. Ir tikrasis klausymasis yra tada, kai aš nepuolu patarinėti, o toliau tyrinėju, kas vyksta. Galiu užduoti daug klausimų apie žmogaus situaciją ir tai padės suprasti, kodėl žmogus taip jaučiasi.

O ką daryti žmogui, kuris supranta emocijų svarbą ir norėtų apie tai kalbėtis, bet šalia yra kolegos ar viršininkas, kurie nenori nieko girdėti apie jausmus? Pasak O. Žvirgždinės, tam, kad įvyktų konstruktyvus pokalbis ir žmonės susišnekėtų, turi būti abipusis nusiteikimas. Jei kitas žmogus nenorės girdėti, sunku ką nors padaryti. Tačiau visada galima turime teisę pasakyti, kokio elgesio iš kito žmogaus norėtume. Pavyzdžiui, jei kas nors kalba pakeltu tonu, galime pasakyti: „Pakalbėkime, kada emocijos aprims“. Tačiau ne kaltinant kitą, o tiesiog įvardijant savo jausmus.

Vis dėlto lyderystės ekspertė pabrėžia, kad mes renkamės žmones, su kuriais bendraujame ir aplinką, kurioje dirbame. Jei susikalbėti nepavyksta, tada derėtų pagalvoti, ar tikrai dirbate svajonių kolektyve. Galbūt pakeitus aplinką sektųsi lengviau.

Parengė Ginta Gaivenytė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *