„Į Vilnių atvykome pavakare. Stotis buvo tokia pat, kaip ir šiandien, tik be požeminių perėjų, be nepraeinamos užtvaros. Nebuvo ir 20 grašių perono mokesčio, ir elektrinio apšvietimo, kurį tada atstojo dujinės ir žibalinės lempos. Prie išėjimo iš bagažo ir kasų salės į verandą stovėjo vora ponų su auksiniais galionais papuoštomis kepurėmis, vilkinčių ilgas livrėjas, surdutus ir apsiaustus. Jie skardžiais balsais, pagarbiai ir iškilmingai plyšojo: Niškovskio viešbutis, Hano, Poznianskio, Viešbutis Europa. Paskutinysis iš paminėtųjų buvo labiausiai pagarsėjęs viešbutis. Tėvas pasirinko Poznianskio viešbučio dignitorių ir netrukus mes jau sėdėjome jo karietoje ir laukėme atnešant bagažą. Jau temo, tad gatvėse mažai ką įžiūrėjau. Tik aušros vartai, po kurių skliautais pravažiavome, man paliko nepakartojamą įspūdį. Man imponavo įvažiavimas į miestą pro vartus, gatvėje klūpančios figūros ir kepurių nukėlimas prieš paveikslą.“
Šitokiais žodžiais savo pirmą įspūdį 1867 metais pirmą kartą atvykus į Vilnių aprašo Liudvikas Čarkovskis – aktyvus savo meto visuomenės veikėjas, medikas, bibliografas, kraštotyrininkas, vienas Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų. Jo atsiminimų knyga „Vilnius 1867–1875 metais“ ką tik pirmą kartą pasirodė lietuvių kalba, nors nuo jos pirmojo leidimo lenkiškai praėjo jau beveik 90 metų.
Knyga unikali tuo, kad čia pasakojama apie gyvenimą mieste po 1863-ųjų metų sukilimo, kada carinė Rusija siekė kuo labiau miestą surusinti ir paversti jį imperine provincija. Autoriaus pasakojime netrūksta to meto rusinimo politikos ženklų, gausių pasivaikščiojimų po miestą bei jo apylinkes, smagių jaunuolių gyvenimo nuotykių, kasdienybės istorijų. Tad apie šią knygą pokalbis su jos vertėju, fotomenininku, fotografijos bei Vilniaus istorijos tyrinėtoju Stanislovu Žvirgždu, kurį kalbina Gediminas Kajėnas.
