„Tikėjimas man yra gyvenimo pagrindas, ant jo statau viską“, – taip Liucija Kvašytė (g. 1991) atsako tiems, kurie stebisi, jog ji, dizainerė, yra tikintis žmogus. Menininkė sutinka, kad jaunystės ir kūno kultas, prabangos sureikšminimas – neatskiriama mados pasaulio dalis – kartais atrodo nesuderinami su tikėjimo gyvenimu. Tačiau devynių vaikų šeimoje augusi dizainerė geba plaukti prieš srovę, o kurdama siekia kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu. Pavyzdžiui, kaip gyventi darnoje su gamta ir kitais žmonėmis.

Ką reiškia augti gausioje šeimoje? Man sunku suprasti, nes esu vienturtė…

Čia jau turėtum man papasakoti, ką reiškia būti vienturte. Aš šeimoje buvau antras vaikas. Ką reiškia būti pagranduke, neprisimenu. Buvau trejų, kai gimė brolis Jonas. Nuolat būti tarp brolių ir sesių man buvo įprasta. Mes, trys vyriausieji, auginome mažesnius. Paskui, kai išėjome iš tėvų namų, mažesniuosius ėmė globoti kiti trys vyriausieji. Visada vieni kitus palaikėme.

Mokykloje taip pat visada turėjau savo šaiką, nes visi drauge ir mokėmės. Jei mokykloje kiti vaikai kurį nors apstumdavo, eidavom kovoti. Buvome kaip komanda. Toks augimas kartu suteikė saugumo jausmą.

Kolekcija „Kelionė. , 83- ,13“, 2014. Luko Keiziko nuotrauka

Tokia bendrystė ateina iš tikėjimo? O gal gausi šeima ir yra todėl, kad tėveliai tikintys?

Neabejoju, kad būtent taip ir yra. Man buvo didelė dovana augti toje gausybėje. Tai mane labai apšlifavo. Esu komunikabili, gerai moku spręsti konfliktus, nesu didelė materialistė, dažnai galvoju apie kitą. Ir vienturčiai gali to išmokti, tačiau man buvo daug lengviau. Tėvų gyvenimo būdas ir principai tapo man pavyzdžiu. Jie man parodė, kad tikėjimas ir kaip juo gyvename, yra ne tik teisingas, bet net būtinas.

Kaip Tavo šeimoje reiškėsi tikėjimas? Kartu melsdavotės?

Taip, mes melsdavomės kartu, o sekmadieniais eidavome į šv. Mišias. Gyvenome Antakalnyje, prie miško, kartais aplinkiniu keliu miškais keliaudavome ir į bažnyčią. Tai būdavo dienos žygis – šnekėdavomės, juokaudavome. Kartais eidavome į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, dažnai – ir į Arkikatedrą. Įstrigo Arkikatedros durų vaizdas – jos buvo senos, medinės ir su daug stiklų. Paskui Antakalnyje įsikūrė broliai joanitai – iš pradžių jie apsigyveno patalpose už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o vėliau persikėlė į buvusį trinitorių vienuolyną.

Pirmajai Komunijai mane ruošė joanitas tėvas Elijas. Dabar švęsti sekmadienį kartu su joanitų bendruomene yra šeimos tradicija. Po šv. Mišių važiuojame pas tėvus pietauti. Jei geras oras, einame pasivaikščioti ar žaidžiame žaidimus. Ši diena išlieka tokia jau ne vienus metus. Draugai, kurie prisijungia prie mūsų šeimos sekmadienio šventimo, kartais sako: „Pas jus čia sustojęs laikas.“ Mums, šeimos nariams, sunku tai pastebėti, nes esame prie to pripratę. Tačiau iš kitų girdėdama ir pati ėmiau matyti, kad tikrai niekas nesikeičia – visi iš visų kraštų suvažiuoja, net brolis atvyksta iš Klaipėdos. Ir visada mūsų sekmadienis toks, koks ir buvo.

Paauglystėje buvai maištinga?

Taip. Daug kovojau dėl teisybės. Mokiausi gerai, tačiau mokykloje man nepatiko. Atrodė, kad mokytojai per daug kišasi, kur nereikia. Jiems nuolat užkliūdavo mano apranga. O mane tai kaip tik skatino dar labiau parodyti, kaip aš prieštarauju ir nesutinku. Dabar, kai atsigręžiu atgal, man pačiai tai atrodo juokinga. Kai ėmiau studijuoti Dailės akademijoje, mano aprangos stilius tapo labai paprastas – visą energiją nukreipiau į kūrybą. Tačiau kol mokiausi mokykloje ir neturėjau erdvės saviraiškai, siūdavausi keistus drabužius. Prie juodo palto prisisiuvau antpečius – būna tokie paradiniai, su kutosais. Mokytojai ėmė mane vadinti prancūze revoliucioniere. Nesupratau, kaip tai susiję. Kartais ant galvos užsidėdavau katiliuką. Arba tiesiog apsirengdavau išvirkščiais rūbais. Daug laiko praleisdavau prie veidrodžio, derindama drabužius. Eiti išsiplikinus, išsipaišius ar skirtingais batraiščiais paauglystėje man buvo būtinybė. Mokytojai į tai žvelgdavo kaip į išsidirbinėjimą ir nuolat prikaišiojo. O aš tuo dėmesiu mėgavausi. Paskui su draugėmis net sugalvojome penktadieniais rengtis pagal kokią nors temą.

Kolekcija „Kelionė. , 83- ,13“, 2014. Luko Keiziko nuotrauka

Kai įstojai į Vilniaus dailės akademiją, nebeliko prieš ką maištauti ir dėl to ėmei rengtis paprastai?

Pamačiau, kad ten visi tokie patys, kaip aš. Niekas nenori gyventi priespaudoje, o siekia kurti. Taip visos mano kovos „nutūpė“ į darbus. Mano kūryba pasidarė spalvota, marga ir ekscentriška, o aš pati – šešėlinė.

Manau, kad žmogui labai svarbu priklausyti kokiai nors grupei. Nebūtinai ji turi būti tiksliai apibrėžta. Tačiau man svarbu, kad aplink būtų žmonių, kurie kūrybiški, kreizovi, tada tarp jų jaučiuosi sava.

Pasakojai, kad nuo vaikystės augai kartu su joanitais. Tačiau į bažnyčią gal neidavai su antpečiais?

Eidavau. Nuo vaikystės tėvai aiškindavo, kad eidami į šv. Mišias turime pasipuošti. Anksčiau kaimuose moterėlės basos klampodavo po purvus iki bažnyčios, o prieangyje apsiaudavo švarius batelius. Viena vertus, Dievui nerūpi, kaip mes atrodome. Kita vertus, jei tikėjimas man yra svarbus, tuomet tai turiu rodyti visu kūnu.

Mano mama yra estetė. Ji mums, vaikams, siūdavo meniškus, gobeleninius rūbus, visokias kepuraites su našlaitėmis. Mūsų apranga buvo panaši į istorinius kostiumus. Iš čia ir man kilo noras eksperimentuoti su drabužiais. Negi eidami į bažnyčią turime susikaustyti, nes tikėjimas nedera su gražia išvaizda? Ne. Man tuomet atrodė, kad eidama į bažnyčią, turiu atrodyti kuo gražiausiai. O gražu man tuomet buvo rengtis spalvotai ir pasidažyti lūpas.

Kolekcija „Kelionė. , 83- ,13“, 2014. Luko Keiziko nuotrauka

Neįsivaizdavai savęs su ilgu sijonu ir apsigobusios skara, kaip anksčiau buvo įprasta moterims eiti į bažnyčią?

Taip, vilnonius languotus sijonus iki grindų tarp draugų vadiname „katalikų apranga“. Apsimuturiavimas, kad tik nebūtų iškirptės. Ir kad nebūtų spalvos. Man atrodo, kad liudyti tikėjimą netikintiems yra labai svarbu. Tačiau tuomet mums, katalikams, kaip tik svarbu pozicionuoti save taip, kad mus suprastų ir likusi visuomenė, kuri galbūt yra netikinti ir gal netgi priešiška tikinčiam žmogui. Kaip galime šviesti tikėjimu ir evangelizuoti kitus, jei esame juodi ir apsimuturiavę?

Magistrantūros darbe buvau išsikėlusi tikslą – parodyti, kad tikintieji turi būti atviresni visuomenei, o to galima pasimokyti iš pankų, kurie savo laikais nepaisė jokių visuomenės normų ir priešinosi kapitalizmui. Tai jie demonstravo ir savo sudarkytais rūbais. Juose radau panašumo su jau nuo amžiaus pasenusiais, sudūlėjusiais liturginiais drabužiais, kuriuos sovietmečiu adė ir kitaip tvarkė kaimo moterėlės, tokiu būdu išreikšdamos savo meilę Dievui. Taip gimė vyriška kolekcija, kurioje jungiasi liturginio rūbo prabanga ir pankiško drabužio skurdas, jautrūs rankų darbo siuvinėjimai ant arnoto ir grubūs užrašai ant odinių pankų striukių.

Ar paauglystėje jauteisi graži?

Aš nesijaučiau baisi, bet ir nesijaučiau esanti gražuolė. Mačiau, kokie standartai vyrauja aplinkoj, kokios merginos populiarios. Tačiau manęs tai visai nejaudino. Man atrodė, kad esu įdomi. Ir dabar toks supratimas liko.

Kaip matai grožio fenomeną? Ar tai irgi mada?

Kolekcija „God save the punks“, 2016. Pauliaus Gasiūno nuotrauka

Taip, grožyje egzistuoja tam tikros mados. Buvo metas, kai buvo madingas skandinaviškas tipas – šviesūs, išbalę veidai. Buvo ir laikotarpis, kai visos ėjo į soliariumą ir gražu buvo būti oranžinei kaip morkai. Grožio standartai turi periodus. Kita vertus, mes šeimoj buvom skatinami nesitaikyt su masėmis. Dėl to man niekada neatrodė, kad norėčiau būti ta aukšta blondinė putliomis lūpomis ir su didele krūtine. Beje, šiuo metu didelė krūtinė nėra madinga – tai susiję su moterų emancipacija, jos nebenori būti vertinamos kaip objektas. Tačiau aš nenoriu būti įkinkyta į šiuos dalykus ir niekada nenorėčiau kinkyti kitų moterų.

Man kaip tik gražus žmogus, kuriame pasireiškia klaida. Jei kreiva nosis, atsikišusios ausys, didelė veido asimetrija ar neproporcingai didelė galva, man tai kaip tik yra gražu. Tačiau jei mes, dizaineriai, kuriame rūbus mados pramonei, turime laikytis tam tikrų matmenų sistemos, kad žmonės nepasimestų stebėdami kolekcijas ar pirkdami drabužius.

Kaip Tu pati jautiesi būdama mados kultūros dalimi? Pavyzdžiui, anksčiau Tavo minėti pankai iš maišto dvasios savo džinsus iki skylių nutrindavo plytomis, o dabar tokia apranga yra tapusi madinga. Juk racionaliai pagalvojus, gamyklos samdo žmones tam, kad jie plėšytų gerus drabužius ir juos parduotų brangiau už tvarkingus. Tai visiškas absurdas, tiesa? Susidaro įspūdis, kad mados industrijoje nėra nieko „švento“ ir ją labiau tiktų apibūdinti kaip „tuštybę“.

Kolekcija „God save the punks“, 2016. Pauliaus Gasiūno nuotrauka

Man patiko tavo pasakymas „gerų drabužių plėšymas“. Kas yra geras drabužis? Šiandien rūbas kaip mados objektas yra praradęs funkcionalumą. Pavyzdžiui, oversized rūbai gali atrodyti visiška nesąmonė, į daugelį jų telpa ne po vieną, o po du ar tris žmones. Arba tavo minėta mada plėšyti drabužius. Rūbas kaip niekad formuoja žmogaus identitetą, tai gali būti ir teigiamas, ir neigiamas dalykas. Šiuo atveju mada būtų tai, kas siekia suniveliuoti, paklusti standartams, o stilius – išlavintas skonis, platesnio konteksto pajautimas, savo kūno ir asmenybės supratimas.

Dėvėjimo maniera – tai itin aktualus modernios mados aspektas, kuriuo sekdami žmonės skuba gyventi, todėl renkasi jau mados pramonės susendintus, nudėvėtus drabužius, žeme besivelkančias rankoves, paraitotas kelnes ar nukirptus džinsus. Tai automatiškai keičia žmogaus laikyseną – ne tik fizinę bet ir socialinę. Turtingieji nori atrodyti kaip nuskurę paaugliai patiltėje, o paaugliai – kaip turčiai. Mokant naudotis mados teikiamomis galimybėmis atsiveria šimtai būdų manipuliacijai. Gal todėl aš mėgstu kiekvieną savo kuriamo objekto vizualinę išraišką pateisinti per konceptą, lygiai kaip pankai rūbų dekonstrukciją pasitelkė, norėdami atkreipti visuomenės dėmesį į socialines to meto problemas.

Rodos, nėra nieko laikinesnio už madą – kiekvienam sezonui ruošiamos naujos kolekcijos, kurias vėliau seka išpardavimai, o tai, kas buvo madinga prieš metus, šiandien jau yra pasenę. Tokiu būdu rūbų industrija bando įdiegti požiūrį, kad ne žmogus puošia drabužį, o drabužis – žmogų. Bet Tu savo darbą pradedi nuo žmogaus ir jo vidinio poreikio, nuostatos?

Kolekcija „God save the punks“, 2016. Pauliaus Gasiūno nuotrauka

Kurdama kolekciją niekada negalvoju apie vartotoją, nes mano kuriami drabužiai vienetiniai, taigi, neturi atitikti komercinių reikalavimų. Jais kalbu apie tuo metu man aktualias temas, o tai geriausiai pavyksta išreikšti pasirenkant tam tikrą personažą – bakalaurinės kolekcijos atveju tai buvo mano tėtis, vaizduojamas per alpinisto įvaizdį, magistrantūroje – pankas, skatinantis nesitaikstyti su valdžios primetamomis normomis, o naujausioje – skautas, tyliai ir kukliai kuriantis pasaulio taiką.

Drabužio personifikavimas, siejamas su tam tikromis moralinėmis nuostatomis, aplinka ir tikslais, žiūrovui padeda tapatintis ir priimti per rūbą rodomas vertybes. Drabužis kaip objektas, mano manymu, yra viena labiausiai tinkamų meno formų, leidžiančių dėvėtojui išreikšti savo poziciją, galbūt todėl visos politinės ar socialinės grupuotės turėjo bendrus aprangos nuostatus, vienijančius juos ir padedančius jaustis komandos nariu, kovojančiu dėl bendro tikslo.

Į šiandieninę madą ir jos tendencijas galima žiūrėti skeptiškai, bandyti jų vengti ar jas niekinti, tačiau noromis nenoromis tenka pripažinti, jog mada atspindi visuomenę, kurioje gyvename.

Kaip rinkdavaisi modelius savo kūriniams pristatyti? Gal kviesdavaisi pažįstamus ar tiesiog ieškojai modelių gatvėje?

Iš pradžių kūriau tik vyrams, nes su vaikinais bendrauti buvo paprasčiau. Jie tiek neįsijaučia esantys gražūs. Modeliui paaiškinu savo idėją ir prašau, kad jis išpildytų personažą. Su moterimis sunkiau, nes jos nori atrodyti gražios. O mano kolekcijos personažai dažnai – ne apie grožį. Bet pastarąjį kartą kūriau skautų įkvėptą kolekciją, kuri buvo mišri, nes skautiškas mokymas yra skirtas ir berniukams, ir mergaitėms.

Ilgą laiką į fotosesijas ėmiau tik draugus ar žmones, kuriuos sutikdavau gatvėje ir kurie pasirodydavo įdomūs. Svarbiausia man yra charakteriai. O mados pramonėje yra kitaip – siekiama visus modelius padaryti vienodus, kad žvilgsnis kryptų ne į žmogų, o į drabužį.

Kolekcija „Be prepared“, 2017. Kęstučio Žilionio nuotrauka

Kaip modeliu tapo Tavo tėtis?

Tėtį pakviečiau būti modeliu, nes kolekcija buvo apie alpinistus. Jaunystėje tėtis su draugais buvo visus Kaukazo kalnus išmaišęs. Kol kūriau kolekciją, mes su juo daug kalbėjomės. Dėliojome prisiminimus ir žiūrėjome archyvus, o paskui paprašiau, kad jisai pozuotų. Sutiko, nes to reikėjo man. Šiaip jis niekada nelįstų ne į savo sritį, nes jaučia, kur yra profesionalas, o į kitus dalykus nesivelia.

Paskui su kolekcija važiavau į Londoną. Tuo metu kaip tik prasidėjo mada rinktis brandžius žmones įvaizdinėms mados fotosesijoms. Net keturiasdešimtmečiai vyrai būdavo tyčia pasendinami – jiems baltai nudažomi plaukai, ūsai. Pamačiusi nuotraukose mano tėtį, vienos modelių agentūros vadovė nuo manęs tiesiog neatstojo – maldavo duoti jo kontaktus, pasakojo, kaip atsiskraidins į Londoną ir patogiai apgyvendins. Sakiau jai: „Supraskit, jis dirba savo darbą ir yra tuo patenkintas. Jam nereikia būti pripažintam kaip modeliui.“ Jai buvo sunku tai suprasti, nes mados industrijoje esantys žmonės tokį pripažinimą kartais laiko gyvenimo siekiamybe. Jie pamiršta, kad yra ir kitų žmonių, kurie gyvena įdomius, o gal net daug pilnavertiškesnius gyvenimus. Ta moteris net įsižeidė, kad nepalaikiau jos idėjos. Bet aš per daug gerai pažįstu savo tėtį, kad tuščiai nepuoselėčiau jos vilčių.

Kaip jauteisi per tėčio fotosesiją? Atsivėrė nauja plotmė jūsų santykiuose?

Fotografavome šitame pačiame bute, kur ir dabar kalbamės. Jam ši aplinka labai pažįstama, nes kol jį paėmė į armiją, pats čia gyveno su tėvais ir sese. Baiminausi, kad tėtis gali nejaukiai jaustis, nes toks darbas jam neįprastas. Bet viskas praėjo labai natūraliai. Pati dalyvavau fotosesijoje, o fotografavo geras mano bičiulis Lukas Keizikas. Beje, fotografavo juostiniu fotoaparatu ir mano tėčiui tai buvo labai įdomu, nes jis pats anksčiau fotografuodavo.

Sutikdamas fotografuotis tėtis parodė, kad mane palaiko. Tai buvo dviejų menininkų – tėvo ir dukters – bendras darbas, todėl tikrai pajutau veriantis kitokio mūsų santykio plotmę.

Tiesa, mano broliai taip pat yra buvę mano modeliais. Pavyzdžiui, mažasis broliukas Povilas fotografavosi skautų kolekcijai. Tačiau vaikai to visiškai nesureikšmina.

Kolekcija „Be prepared“, 2017. Kęstučio Žilionio nuotrauka

Alpinistai, skautai… Kodėl kolekcijos susijusios su tokiomis veiklomis?

Kai darau kolekciją, pirmas dalykas yra personažas. Bakalauro baigimo kolekcija apie alpinistus gimė Islandijoje. Ten atlikau stažuotę. Tuo pat metu su tėvais bendravau per skype programėlę. Pasakodavau, kaip man sekasi Islandijoje, ir dažnai pokalbiai sukdavosi apie gamtą ir kalnus. Tėtis tada prisiminė savo keliones po Altajų ir ėmė apie tai pasakoti. Buvau į Islandiją pasiėmusi ir savo tėčio „Zenitą“, su kuriuo jis anksčiau fotografuodavo kalnuose. Taip ėmėme lyginti mūsų išgyvenimus kalnuose, kurie turėjo ir panašumų, ir skirtumų. Štai kodėl kolekciją ir pavadinome „Kelionė. 83‘ – ‘13“. Laike mus sujungė fotoaparatas – kolekcijai naudojome ir mano, ir tėčio darytas nuotraukas. Vieni audiniai – sintetiniai, blizgūs, ryškūs, kiti – lyg atkeliavę iš senovės: skaros, nutrijos kailis. Tokie segmentai tartum vaizduoja mano jaunąją kartą ir tėčio kartą. Tai yra mūsų bendrumo ir skirtingumo paieškos.

O skautai… Mano šeimoj visi skautauja, išskyrus mane, tačiau savo „duoklę“ atidaviau per kūrybą. Skautų mokymas moraliai man atrodo labai teisingas. Kolekcijai pasirinkau penkis žodžius, kurie man atrodo svarbūs skautų mokyme: tikėjimas, pareiga, tiesa, ištikimybė, drąsa. Tie žodžiai buvo prisiūti prie drabužių toje vietoje, kur kareivių uniformose paprastai žymimas kario vardas, pavardė ir laipsnis. Šią kolekciją pristačiau „Mados infekcijoje“. Tačiau modeliai podiumu pereina per dešimtį minučių ir žiūrovai mato juos iš toli. Svarsčiau, kaip žiūrovai galėtų labiau įsigilinti į šią temą. Taip nusprendžiau surengti parodą, kuri sutapo su skautų Lietuvoje šimtmečiu. Eksponavau rūbus, įkvėptus skautiškos aprangos. Kadangi mažiausių skautų – „vilkiukų“ – mokymas paremtas Kiplingo „Džiunglių knyga“, prisiminiau jo draugą tigrą ir tuo raštu marginau kolekcijos modelius, perteikdama skautui būtiną drąsą. Taip pat atsirado skautų simbolio – lelijos – motyvas, bet dėl Mauglio ji tapo tigrine. Skautus matau kaip ryžtingus žmones, kurių ideologija galėtų formuoti mūsų visuomenę.

Man kyla klausimas – o Tavo sukurtus drabužius galima dėvėti?

Taip, jie yra patogūs. Ir tai nėra toks avangardas, kai rūbai daromi iš agroplėvelės. Juos tikrai galima dėvėti, bet tam reikia turėti noro, o gal ir drąsos. Tačiau priežastis, kodėl paprastai tokių drabužių nepamatysi gatvėje, yra tai, kad jie nėra masiškai „štampuojami“, o ne kiekvienas žmogus drįsta kreiptis į dizainerį ir nusipirkti drabužį iš kolekcijos.

Kodėl aš neturiu savo brand‘o, prekės ženklo? Nes noriu pažinti tą žmogų, kuriam kuriu, suprasti jog drabužis jam nėra vienkartinė užgaida. Man svarbu, kad išliktų rūbo konceptualumas. Kita vertus, daugelis drabužių yra rankų darbo ir kitaip jų net nepagaminsi. Ir dar – aš noriu madą priartint prie žmogaus. Noriu, kad žmogus užsinorėtų būtent tokio drabužio, kad taupytų jam, o ne tik impulsyviai įsigytų pirkinį išpardavime.

Kolekcija „Be prepared“, 2017. Kęstučio Žilionio nuotrauka

O ar pavyksta iš tokių kolekcijų kūrimo pragyventi?

Dar dirbu kaip stilistė reklamose, kino filmuose bei spektaklių pastatymuose. Turiu asmeninių užsakymų. Stilizuoju fotosesijas, dėstau. Aš nesu svajotoja, jeigu kažko noriu, tą ir darau. Pavyzdžiui, norėjau studijuoti doktorantūroj, tad įstojau ir dabar stengiuosi gerai mokytis.

Dažnai spręsdama, ar imtis kokio nors darbo, pirmiausia pasveriu ne finansinį aspektą, o savo asmeninį laiką. Man labai svarbu, kad laiko, kurį galėčiau skirti artimiesiems, neiššvaistyčiau dirbdama su projektais, per kuriuos nieko naujo neišmoksiu. Todėl pirmiausia galvoju, ar kurdama aš augsiu kaip asmenybė. Stengiuosi atsisakyti tų dalykų, kurie mane ves į didesnį išsiblaškymą ar atitolins nuo savęs pačios. Kai esu tikra dėl darbo prasmės, tada ir dirbti galiu ramiai.

Paaiškink, kaip atsiranda mados fenomenas. Kaip sprendžiama, kas bus madinga tam tikrą sezoną? Pavyzdžiui, kaip atsiranda sezono spalvų paletė?

Dažnai žaidžiama žmogaus emocijomis. Pavyzdžiui, kai viskas pilka, norisi ryškesnių spalvų. O pavasarį ir vasarą, kai mūsų aplinka natūraliai yra spalvinga, drabužiai gali būti ir labiau neutralūs.

Jei labai madinga balta ar natūrali audinio spalva, jei nėra raudonos ir kitų ryškių spalvų, taip gali būti ir todėl, kad tekstilės pramonėje krizė. Kuo spalva intensyvesnė, tuo daugiau reikia pigmento – dažyti audinius yra brangu. Kartais paprasčiau iškomunikuoti, kad šviesios spalvos dabar yra madingos, o žmonės vis tiek pirks, nes jiems svarbu, kad tai pasakė mados ekspertai.

Taip yra ne tik su spalvomis. Tendencijų prognozavimo kompanijos nustato, kas yra madinga, o pagal tai visi kiti kuria. Tokiu būdu atsiranda aiškinimai, kad, tarkim, madingas sijonas iki vidurio blauzdų. Dizaineriai, pasirinkdami kurti pagal tų kompanijų suformuotas tendencijas, žino, kad jie parduos tokius drabužius, nes visi nori rengtis taip, kai rengiasi „žvaigždės“.

Todėl tu arba eini su visais, arba ieškai savo kelio. Nemanau, kad aš nuversiu korporacijas. Tačiau mano doktorantūros darbo tema yra apie antivartotojiškumą madoje.

Kolekcija „Be prepared“, 2017. Kęstučio Žilionio nuotrauka

Seniai pastebėta, kad mados gyvenimas sukasi ratu ir tai, kas kažkada buvo populiaru ir užmiršta, galiausiai vėl sugrįžta. Kaip Tu įvardytum tokį mados fenomeną? Ir kaip tai dera su nuolatiniu mūsų laikmečio žmogaus ieškojimu kažko naujo, nematyto, neragauto, neišbandyto?

Aš manau, kad tai galioja ne tik madoje, tiesiog mada yra vizualiai paveiki sritis, kuri aiškiai iliustruoja besikartojančius siluetus, derinius, raštus, spalvas ir panašiai. Pavyzdžiui, dabar grįžo septyniasdešimtųjų įvaizdis, ir man, negyvenusiai tais laikais, bet iš archyvų, muzikos pasaulio, kino filmų ir muziejų ekspozicijų nutuokiančiai, apie ką tai buvo ir kaip tai atrodė, yra įdomu savo aprangoje naudoti tam tikras detales ar akcentus, būdingus tam laikmečiui. Manau, per drabužį žmogus ieško savo tapatybės ir mėgsta ją keisti kaip kojines. Tai tam tikra kūrybiškumo išraiška ir nežinau, ar reiktų į tai žiūrėti paranojiškai, juk žmogaus charakteris ar elgesys nesikeičia pasikeitus rūbus.

Kita vertus, jei žmogus pernelyg užsisuka paieškose ir negeba savęs identifikuoti, tai gali būti suprasta kaip asmenybės krizė. Manau, svarbiausia atsirinkti tas detales ir motyvus, kurie neužgožia žmogaus, o su kuriais ir kuriuose jis jaučiasi organiškai.

Dabar populiarios antrų rankų parduotuvės. Rūbai atrodo praradę savo vertę ir vis mažiau žmonių už juos nori mokėti. Nebaugina, kad liksi be pragyvenimo šaltinio?

Man kaip tik atrodo, kad per kuo daugiau rankų rūbas pereina, tuo didesnė yra jo vertė. Labai gerai, kad yra tokių parduotuvių – tai atsvara šiandieninei pramonei su visa jos tuštybe, žmonių darbo ir gamtos išteklių švaistymu. Kaip tik sakyčiau, kad iš „antrų rankų“ parduotuvių reikėtų daugiau pirkti, taip pat – mainytis rūbais su draugais. Tokiu būdu mes neskatiname pramonės daugiau gaminti. Kuo mažiau vartosime, tuo labiau atsigręšime į save ir pamatysime, kad svarbus ne kūno grožis, o asmenybė.

Štai čia atsiranda ir skirtumas tarp to, kas yra madinga ir kas stilinga. Jeigu rengsiesi stilingai, būsi unikalesnis. Tačiau, kad suprastum, ko išties tau reikia, reikalingas savęs pažinimas. Ne sutapti su masėmis, ne savo apranga siekti pripažinimo, ne įsilieti į ratą tų, kurie yra madingi…

Kolekcijos „Be prepared“ paroda skautų šimtmečiui Lietuvoje paminėti, 2018. Tomo Povilionio nuotrauka

Kokie yra Tavo vartojimo įpročiai? Neimi parduotuvėse plastikinių maišelių?

Į parduotuvę nešuosi medžiaginį maišelį. Neperku vandens buteliukuose – piluosi jį į gertuvę. Nuostabu, kad gyvename Vilniuje, kur vandenį galima gerti tiesiog iš čiaupo.

Man svarbu, kad žmonės suprastų, jog tvarumas, rūšiavimas ir didelio vartojimo atsisakymas yra būtinas, visų pirma, mums patiems. Pavyzdžiui, kodėl geriau nepirkti „H&M“ ar „Zaros“ parduotuvėje? Ar todėl, kad jie išnaudoja žmones Azijos šalyse, kurie dirba už mažus pinigus? Ar todėl, kad teršia aplinką drabužiais, daugiausiai siuvamais iš sintetinių audinių, kurie neperdirbami ir ilgai dūla sąvartynuose? Manau, jog pagrindinė priežastis yra mūsų pačių išlaisvėjimas – jei, vykstant išpardavimui, mes sugebame ramiai praeiti pro parduotuvę. O jeigu ką nors nusprendžiame pirkti, tai renkamės tikrai kokybišką ir ilgai tarnaujantį daiktą. Gyvenimas labai palengvėja, kai nusprendi mažiau vartoti.

Po dešimties metų darbo mados pramonėje kai kurie dalykai pradeda labai erzinti. Pradeda kilti klausimų, kodėl taip yra. Tarkim, dabar madinga nenaudoti natūralaus kailio. Visi rėkia, kad gyvūnai žudomi. Aišku, jeigu galima apsieiti be kailinių, tai puiku. Fotografijose iš 1919 metų matyti, kad moterys vaikščiojo su tokiais kailiniais, kur net rankovės buvo su šinšilų snukučiais. Dabar į tai koktu žiūrėti. Tačiau jei šiandien močiutė nešioja kailinius, kuriuos paveldėjo per kelias kartas, negi būtų geriau juos išmesti ir nusipirkti sintetinę striukę? Jei aš iš močiutės gaučiau kailinius, būtinai juos dėvėčiau, nes absurdiška pirkti naują daiktą todėl, kad kailis šiandien yra nebeetiška…

Be to, natūralus kailis per metus suyra be pėdsako, o sintetinis lieka sąvartyne net iki tūkstančio metų. Nors tikime, kad atsisakydami kailio, padedame gamtai, tačiau jai kenkiame net skalbdami sintetinius rūbus. Juose yra tokių mikropluoštų, kurie per visas vandens sistemas neperfiltruojami ir patenka į vandenynus. Tad siekdami nežudyti lapių, mes žudome žuvis. Štai kodėl labai svarbu suprasti pasaulį kaip vientisą sistemą.

Kolekcija „Be prepared“, 2017. Kęstučio Žilionio nuotrauka

Kaip suprantu, ragini kritiškai mąstyti net ir renkantis drabužį?

Taip. Manau, kad šiandien mes per daug norime pritapti prie kitų, pavyzdžiui, norime būti etiški. Tačiau sveikiau pažiūrėti iš savo perspektyvos. Pažiūrėti iš savo pusės, nesistengiant pasigauti trumpalaikio mados vėjo, o kaip tik atsisakyti galbūt labai mėgstamų produktų ar gamintojų, nes jie daro didelę žalą.

Tačiau svarbiausia man yra atsigręžt į žmogų. Norint patekti į Valdo Ozarinsko parodą, reikėjo ant batų užsidėti tokius celofaninius maišelius – kaip ligoninėje. Kiti kartu su manimi ėję žmonės ėmė piktintis – kaip neekologiška, čia juk plastikas, pasinaudosime ir teks išmesti. O parodos kuratorė mums pasakė: „Jei V. Ozarinskas būtų gyvas, jums pasakytų, kad reikia taupyti valytojų energiją ir laiką, o ne rūpintis, kad sunaudojame daugiau plastiko.“

Taip, mes turime rūpintis gamta, nes patys esame gamtos dalis. Kita vertus, nepamirškime, kad žmogus yra Dievo kūrinys, turintis dvasią. O ir protu naudotis būtų išmintinga. Tad nereikia tarp perdirbamų atliekų ir etikečių pamesti žmogaus. Žmogus yra pirma. Tarp teisingumo ir teisimo – labai siaura riba, todėl kiekvienas turim patys apsispręst ir, visų pirma, patys sau būti kritiški – tuomet nebus pykčio.

Kalbino Ginta Gaivenytė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *