Tęsiame kunigo Kęstučio Dvarecko ir dr. Andriaus Navicko parengtą tekstų ciklą „Priklausomybės kaukės“. Jo tikslas – padėti skaitytojams giliau pažinti priklausomybių ligos fenomeną, vaisingiausias „grįžimo atgal į gyvenimą“ strategijas.

Priklausomo žmogaus sveikimas – tai savęs atkūrimas ir mokymasis gyventi atsakingai iš naujo. Labai svarbu suvokti, kad reabilitacijos-sveikimo laikotarpis – tai nėra paprasčiausias poilsis ar „praeities ištrynimas“. Kiek supaprastinant, tai naujos operacinės sistemos įdiegimas, mokantis naujų reakcijų, įgūdžių, naujo gyvenimo būdo.

Kol sveikstantis žmogus yra panašių į save bendruomenėje, jis ar ji gyvena tarsi „šiltnamyje“, kur visi mokomi produktyvių reakcijų, yra pašalinti visi „trigeriai“, specialistai bet kada gali pasiūlyti pagalbą. Tačiau anksčiau ar vėliau tokios „šiltnamio“ sąlygos turi baigtis ir vėl tenka integruotis į visavertį gyvenimą visuomenėje, kuri nėra nei labai „sveika“, nei palaikanti. Kuo ilgiau tęsėsi aktyvi priklausomybės fazė, tuo sunkiau atkurti socialinius įgūdžius, išmokti prašyti pagalbos, sveikai pasitikėti kitais žmonėmis, atsakingai elgtis.

Allenas Bergas pastebi, kad „dauguma sveikstančių alkoholikų ir narkomanų įsitikinę, jog yra labai jautrūs žmonės, nes santykiuosi jaučiasi pažeidžiami ir lengvai įskaudinami. Tačiau tiesa kitokia, tikroji to priežastis – ne ypatingas jautrumas, bet veikiau perdėtas emocinis prisirišimas ir nerealistiški lūkesčiai. Emocinis prisirišimas – tai leidimas kitam žmogui primesti savo tikrovės sampratą. Tai paverčia santykius reaktyviais. Priklausomas žmogus stengiasi įtikti kitiems, atspindėti kitų lūkesčius ir kartu kelia nerealistinius lūkesčius ir reikalavimus aplinkinių atžvilgiu. Reikalauja daugiau nei šie gali ar nori šiuo metu duoti. Tokio emocinio prisirišimo nederėtų painioti nei su meile, nei su brandžiu bendrystės poreikio tenkinimu.

Dažna sveikstančio priklausomo žmogaus klaida, atkuriant santykius su kitais žmonėmis – bandymas perkelti atsakomybę už sveikimą kitiems žmonėms. Bergas sako: „Gerai, kai aplinkiniai yra geranoriški ir padeda sveikti, tačiau į tai derėtų žvelgti kaip į dovaną, o ne kaip į kitų žmonių pareigą. Niekas neprivalo sveikstančiam žmogui padėti. Negalima reikalauti, kad visi pultų pasitikėti tuo, kuris daug kartų piktnaudžiavo pasitikėjimu. Priklausomas žmogus privalo įsisąmoninti, kad sveiksta dėl savęs ir turi atsisakyti liguisto noro, kad kiti elgtųsi taip, kaip jam norisi.“ Vienas iš svarbių sveikimo tikslų – sugebėti išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir nuosekliai eiti užsibrėžto tikslo link, net ir tam nepalankioje aplinkoje, atlaikant visas, net ir nebrandžias, skaudžias aplinkinių reakcijas.

Kita reintegracijos (kaip deformacijų socialiniame lygmenyje šalinimo) užduotis – padėti orientuotis pasikeitusiame pasaulyje. Per laiką nuo priklausomybės pradžios daug kas pasaulyje pasikeitė ir tenka naujai mokytis įvairių viešo gyvenimo praktikų. Pavyzdžiui, kaip mokėti mokesčius, kaip nusipirkti bilietą viešajame transporte, kaip naudotis patobulėjusiomis komunikacijos priemonėmis ir t.t.

Tačiau sunkiausiu reintegracijos išbandymu paprastai būna buvusio elgesio padariniai ir sugriuvusio aplinkinių pasitikėjimo atkūrimas. Į visuomenę priklausomas žmogus sugrįžta ne nuo naujo balto lapo, bet nuo lapo su didelėmis dėmėmis, kurias reikia išvalyti (tai skolos, padarytos skriaudos, sugriauti santykiai). Kita vertus, kaip taikliai pastebi Allenas Bergas, jei priklausomas žmogus su tokia pat energija ir kūrybiškumu sieks pasveikti ir tapti visaverčiu visuomenės nariu, su kokia anksčiau ieškojo kvaišalo ar kompulsyvios praktikos, neabejotinai viskas pasiseks.

Tiesa, turime pripažinti, kad daugumai sveikstančių priklausomų žmonių tenka mažiausiai du sudėtingi iššūkiai. Pirma, „stigmatizacija“. Vis dar didelė visuomenės dalis nesuvokia, kad priklausomybė yra liga ir į norintį sugrįžti į visavertį gyvenimą priklausomą žmogų žvelgia nepatikliai. Tuo labiau, kad dažnai toks potencialus darbuotojas turi nemažai „skeletų spintoje“. Aktyvios priklausomybės fazėje dažnas yra pasielgęs labai neatsakingai, pridaręs nemalonumų ir kitiems, o atkurti reputaciją labai sudėtinga. Dažniausiai tenka darbo ieškoti kitose srityse, kur buvę „nuotykiai“ mažiau žinomi.

Dar vienas sudėtingas iššūkis – antstoliai. Ypač narkomanai turi polinkį prisiimti kuo daugiau „greitųjų kreditų“ ir, grįžtant atgal į visuomenę, iš karto į gyvenimą pasibeldžia antstoliai – kartais, net keliolika jų iškart. Deja, tenka pripažinti, kad antstoliai neretai naudojasi tuo, kad sveikstantys priklausomi asmenys nėra teisės aktų žinovai, nenori kelti konflikto ir juos spaudžia net daugiau, nei leidžia įstatymai.

Lietuvoje vis dar išlieka tik kelios reintegracijos bendruomenės, o dažniausiai viskas baigiama reabilitacija be tolesnio palydėjimo. Tai viena iš priežasčių, kodėl nemaža dalis sveikstančių priklausomų asmenų galiausiai neatlaiko įtampos ir vėl atkrenta.

Galima drąsiai teigti, kad šiandien Lietuvoje būtent socialinė priklausomų asmenų reintegracija yra viena silpniausių pagalbos šiems asmenims grandžių.

Bus daugiau

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *