1944 m. spalio 7 d. tragiškai žuvo (Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra) vienas jauniausių lietuvių poetų Vytautas Mačernis.
Poetą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys, kaip įpratęs, atvežė į Jurkų kiemą. Kaip iš poeto artimųjų ir kitų žmonių pasakojimų yra užrašęs Vytautas Kubilius, tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli kaimynai greitomis sukalę karstą išvažiavo Ž. Kalvarijon laidoti poeto. Tačiau netoli miestelio jau dundėjo patrankos, krito artilerijos sviediniai, todėl artimieji velionį paskubomis išsivežė atgal Šarnelėn. Ten ir palaidojo – vidury laukų, tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai ateidavo su savo senole
Vytautui Mačerniui tebuvo 23-eji… Tad nenuostabu, kad visa likusi jo kūryba – tai jauno žmogaus dvasinis manifestas, kupinas jautraus žvilgsnio į supantį pasaulį bei autentiškų vidinių būties paieškų.
Poeto eilėraščiai iš rankų į rankas sklido dar prieškariu, perrašomi iš ateitininkų spaudos, kurioje buvo skelbiami. Ypatingai jauniems žmonėms tiek anuomet, tiek ir dabar, V. Mačernio eilėraščiai kalba atpažįstamu vienišo, elegiško, nerimastingo, romantiško, maksimalistiško, lyriško, į egzistencializmą ir dievoiešką linkusio poeto balsu.
V. Mačernio skaitytojams Šarnelė yra tapusi neatsiejama jo kūrybos įsikūnijimo teritorija: iš 209 žinomų poeto eilėraščių, 200 yra parašyti būtent čia, paties poeto eilėraščių pabaigoje pažyminti šią vietą bei datą. „Šarnelė“ – tai poeto tikrovė ir vizija vienu metu, tapusi įkvėpimo žeme.
2017 metais rašytoja Aldona Ruseckaitė apie V. Mačernį parašė biografinį romaną „Dūžtančios formos“, kuriame remiamasi poeto sužadėtinės atsiminimais bei paties V. Mačernio laiškais mylimajai.
