Laisvė – pagrindinis žmonių siekis, bet kam jos reikia? Kodėl nutunka ne visi? Kaip tampama narkomanu? Kaip neuronai užfiksuoja mūsų gyvenimiškas patirtis. Stresas: kaip, kam ir kada? Ar biologinė laisvė mus daro nenaudingus? Esame išskirtiniai, bet ar viršesni už kitus? Kaip biologija suteikia gyvenimui prasmę? – tai tik maža dalis klausimų, kurie keliami italų kilmės prancūzų mediko, psichiatro, neurobiologoPiero Vincenzo Piazza knygos knygoje „Homo biologicus. Kaip biologija atskleidžia žmogaus prigimties paslaptis“ (iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė, išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“). Ši mokslo populiarinimo knyga sužavės skaitytojus, kurie domisi ryšiais tarp kūno ir sielos, gamtos ir kultūros, biologijos ir psichologijos.
Nėra vieno laisvės apibrėžimo. Šis žmogaus siekis rinktis savo likimą per pastaruosius tris tūkstantmečius gerokai pakito. Vakarų kultūros kontekste viena kitą keitė trys laisvės sampratos: graikiška-romėniška, krikščioniška ir galiausiai šiuolaikinė, įsivyravusi paskelbus žmogaus ir piliečio teises, už kurias kovojo prancūzų ir amerikiečių revoliucionieriai.
Antikinė laisvė tarnauja žmogaus prigimčiai
Aristotelis manė, kad laisvės šaltinis yra laisvi veiksmai. Jo teigimu, kad veiksmas būtų laisvas, jis turi turėti dvi savybes. Pirmiausia jis turi kilti individo viduje, būti spontaniškas. Tai, ką atliekame priversti ar siekdami išvengti neigiamų pasekmių, nėra laisvas veiksmas. Pavyzdžiui, jei nevagiu draugės žiedo, nes bijau patekti į kalėjimą, tai nėra laisvas veiksmas. Antroji sąlyga yra atlikto veiksmo pasekmių suvokimas. Jei įstumiame draugą į vandenį manydami, kad jis moka plaukti, o jis nuskęsta, nes taip niekada ir neišmoko plaukti, tai nebus laisvas veiksmas – mat nenorėjome, kad jis mirtų. Aristotelis manė, kad spontaniško veiksmo prigimtis yra animus (neturinti nieko bendra su krikščioniška siela). Tai gyvybinė jėga, valdanti visas gyvas būtybes. Laisvi veiksmai nėra būdingi vien tik žmonėms, jų pasitaiko ir gyvūnų karalystėje. Arklys, kuris atsistoja ir, vedamas alkio, eina rupšnoti žolės, atlieka laisvą veiksmą. Spontaniška reakcija prasideda arklio viduje ir jos vedamas jis atlieka veiksmą, kurio pasekmes puikiai supranta.
Laisvą veiksmą su instinktais dar glaudžiau susieja epikūrininkai, kurie savo troškimus patenkinantį, malonumą ir laimę patiriantį žmogų traktuoja kaip pasiekusį savo gyvenimiškų išbandymų pabaigą. Būtinybė atrasti pusiausvyrą tarp asmeninių poreikių ir visuotinės gerovės yra vienintelis individo laisvės apribojimas – Aristotelis čia įveda saiko sąvoką. Romėnai šių sąvokų neapmąstė iš naujo, bet, savo ruožtu, teisiškai dar labiau įtvirtino laisvo žmogaus statusą: suteikė piliečiams nuosavybės teises ir uždraudė juos pačius laikyti kažkieno nuosavybe. Jie taip pat ėmė garbinti deivę Laisvę (Libertas), iš kurios kilo prancūziškas žodis laisvė (liberté) ir kurios atvaizdas gausiai figūravo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu.
Per tūkstantį du šimtus antikinio laikotarpio metų visuomenėje išsirutuliojo piliečio sąvoka. Tai laisvas žmogus, niekieno nuosavybė, jis gali, gerbdamas įstatymus, kaupti turtą, siekti malonumų, laimės ir kilti socialinėmis kopėčiomis bei, jei tik sugeba, užkopti į patį viršų. Visgi jei žmogus ko nors nedaro, nes laikosi įstatymo, tai nėra laisvas veiksmas.
Ši laisvės sąvoka puikiai dera su mūsų biologiniu kūnu, kuriame kyla individualūs instinktai bei troškimai, o protu įvertinę išorines aplinkybes galime pasirinkti, ar juos patenkinti.
Krikščionių laisvė tarnauja Dievui
Atsiradus ir kultūroje įsiviešpatavus krikščionybei, laisvės sąvoka visiškai pasikeičia ir tampa kertiniu sielos mito tašku. Net galėtume pagalvoti, kad laisvė yra pagrindinė sielos savybė, leidžianti žmogui išsilaikyti tiesiame kelyje ir po mirties pakliūti į palaimingą rojų. Ši mintis kilo Augustinui iš Hipono (šv. Augustinui), kuris tikriausiai yra vienas iš įtakingiausių visų laikų mąstytojų. Savo veikale Apie laisvąjį sprendimą (De libero arbitrio), išleistame trimis tomais 388, 391 ir 395 metais po Kristaus, jis apibrėžia „laisvojo sprendimo“ sąvoką. Augustino tikslas yra ne išlaisvinti ar apsaugoti žmogų, bet, priešingai, priversti jį prisiimti atsakomybę už savo nedorybes, o Dievą atleisti nuo atsakomybės už blogį. Kitaip tariant, Dievas išlieka absoliučiai geras, o žmogus tampa laisvas ir visos pasaulio blogybės, ypač nuodėmės, krinta ant jo pečių, visa atsakomybė tenka jam vienam.
Problemos esmę gerai pagrindžia dialogas tarp Augustino ir šv. Evodijaus (iš Antiochijos), vieno iš septyniasdešimties Jėzaus mokinių[1]. Evodijus klausia Augustino: „Ar Dievas nėra blogio kūrėjas? Jei nuodėmės yra sielų darbas, o šias sukūrė Dievas, kaipgi Dievo galiausiai nelaikyti jų kūrėju?“ Augustino atsakymas puikiai atskleidžia, iš kur kyla tos epochos laisvės sąvokos šaknys: „Dievas savo kūriniui patikėjo gebėjimą elgtis nedorai bei laisvąjį sprendimą, o drauge ir atsakomybę už nuodėmes.“ Taip dėl to, kad žmogaus yra laisvas, Dievas lieka nesuteptas, o nuodėmės tampa vien tik žmogaus atsakomybe. Ir toliau gindamas Dievą, Augustinas šlovina laisvę ir pristato ją kaip savybę, kurią Dievas žmogui padovanojo, kad jį išaukštintų. Iš tiesų laisvojo sprendimo sąvoką galima šiek tiek ir sukritikuoti: jei Dievas mums suteikė laisvąjį sprendimą, kuris suteikia galimybę blogai elgtis ir nusidėti, argi Dievas vis tiek nėra atsakingas už mūsų negerus veiksmus? Atsakydamas į šią kritiką Augustinas laisvąjį sprendimą laiko žmogų iš kitų gyvų būtybių išskiriančia savybe, net jei jis ir gali ja piktnaudžiauti. Kas gi norėtų neturėti rankų vien dėl to, kad kartais jomis įvykdomi nusikaltimai? O laisvasis sprendimas dar svarbesnis: be rankų moraliai gyventi įmanoma, o be laisvojo sprendimo moralumu grindžiama tobulybė būtų mums neprieinama.
Krikščionišką laisvės apibrėžimą vėliau patikslina Tomas Akvinietis. Jis laisvąjį sprendimą mano esant valios ir proto savybe. Jo nuomone, laisvas veiksmas atliekamas pagal tokį modelį: valia užsinori kokio nors dalyko; tuomet kreipiasi į protą, kad jis išanalizuotų būdus tą dalyką gauti, pasirinktų tinkamiausią strategiją ir išjudintų kūną, leidžiantį pasiekti trokštamą dalyką. Tomui Akviniečiui valia atrodė pagrindinis taškas, laisvojo sprendimo variklis, leidžiantis žmogui rinktis. Gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus yra grynai žmogiška savybė, išskirianti jį iš likusio gyvojo ir negyvojo pasaulių. Obuolys visada krinta žemyn, jis nesirenka to daryti. Vedamas instinkto, liūtas yra priverstas persekioti grobį. Tik žmogus veikia laisvai, savanoriškai, protu išanalizavęs situaciją, nepasiduodamas prigimtiniam instinktui.
Nei Augustinas, nei Tomas nemanė, kad žmogaus protas išskiria jį iš kitų gyvūnų. Ne, krikščioniško žmogaus išskirtinumo, kūno ir sielos dualizmo centre yra valia. Žmogus yra viršesnis už gyvūnus, nes jis turi laisvę rinktis ir gali nepaisyti kūno instinktų bei juos suvaldyti. Kitaip tariant, laisvė yra gebėjimas nedaryti to, ką galėtume ir mokėtume padaryti. Tai Dievo dovana, dėl kurios žmonės ir tik jie gali nepasiduodami instinktams išvengti nuodėmių, bet taip pat turi prisiimti atsakomybę, jei nepavyksta to padaryti. Laisvė daro žmogų asmeniškai atsakingą už moralinių, civilinių ir Dievo įstatymų pažeidimus. Galime nusikalsti, nes esame laisvi.
Antikos laikotarpiu vyravęs laisvės suvokimas yra kardinaliai priešingas krikščioniškajam. Aristotelis ir epikūrininkai laisvo veiksmo esme laiko ne valią, leidžiančią atsispirti vidiniams impulsams ir instinktams, spontaniškiems animus norams, bet protą, suprantantį mūsų veiksmų pasekmes ir leidžiantį juos patenkinti. Esame laisvi tik jei žinome, kokios yra mūsų veiksmų pasekmės ir jei ką nors darome nepasiduodami išoriniams suvaržymams. Bet mes tokie ne vieninteliai, nes visas gyvas būtybes valdo ta pati gyvybinė jėga, Aristotelio vadinta animus, iš kurios kyla visi sumanymai ir, atsižvelgiant į veiksmų pasek-mes, jie arba įvykdomi, arba ne.
Žinoma, krikščioniškame mąstyme laisvė visiškai atskiriama nuo materijos ir egzistuoja tam, kad su ja kovotų. Laisvė duoda sielai galimybę naudojantis valia atsispirti kūno diktuojamiems impulsams.
Negalime pateikti jokių racionalių argumentų, užginčijančių religinį dualizmą, nes jis yra paremtas tikėjimo aktu ir, kitaip nei sveikas protas, leidžia tikėti siela be jokių apčiuopiamų jos egzistavimo įrodymų.
Visgi galime sukritikuoti krikščioniškąjį laisvąjį sprendimą, valią laikantį tik žmonėms būdinga savybe. Nuo XX amžiaus pradžios sukauptos žinios aiškiai rodo, jog Tomo Akviniečio mintis, kad tik žmogus sugeba laikytis tam tikrų taisyklių ir nepaklusti savo instinktams, yra absoliučiai klaidinga. Jei tą pačią mintį išreikštume biheivioristiniais terminais, sakytume, kad žmogus yra vienintelė gyva būtybė, gebanti nedaryti to, ko trokšta, vienintelė, sugebanti mokytis ir suprasti nepageidaujamas savo veiksmų pasekmes. Juk krikščionys mano, kad Dievas ir jo įsakymai yra ne įgimti, o išmokstami. Visi žmonės gimsta nuodėmingi, bet mokydamiesi iš Šventojo Rašto ir dvasininkų gali išmokti laikytis dieviškųjų įsakymų ir naudotis jiems suteikta laisva valia.
Krikščioniškas mokymas naudoja tai, ką biheivioristinė psichologija vadina pastipra – ji gali būti tiek teigiama, tiek neigiama. Pirmoji yra galimybė laikantis Dievo įsakymų patekti į nepaprastai palaimingą rojų, antroji – grėsmė priešingu atveju amžinybę kentėti pragare. Beje, istoriškai, skiepydama Dievo mokymą ir versdama jo laikytis, krikščionybė daugiau naudojo neigiamą pastiprą. Puikus to pavyzdys yra itin griežtos bausmės, kurių sulaukdavo netikintieji arba eretikai intensyviausiais ir žiauriausiais krikščionybės sklaidos laikotarpiais.
Jei laisvojo sprendimo pagrindas valia yra grynai žmogiška savybė, gyvūnai negalėtų išmokti atidėti arba atsispirti patenkinti savo instinktus. Bet taip visai nėra. Daug gyvų būtybių, ypač žinduolių, gali išmokti valdyti savo instinktus ir rodo tai, ką Tomas Akvinietis vadino valia.
Pavyzdžiui, bet kuris šuns savininkas gali jį išdresuoti atsispirti instinktui ėsti ir klusniai laukti leidimo, net kai gardumynas tiesiai po nosimi. Taigi šuo tam tikra prasme irgi pasitelkia valią. Panašiai kontroliuoti instinktus mus moko ir religija: ji nesiekia jų pašalinti, o išmoko, kada galima jiems paklusti. Puikus to pavyzdys yra seksualiniai santykiai. Krikščionybė jų nedraudžia, bet leidžia jų turėti tik susituokus ir reprodukciniais tikslais. Jei siekiate susilaukti vaikų, galite santykiauti į valias. Tačiau tokio tikslo neturinčios seksualinės praktikos draudžiamos, o kai kurie popiežiai, nors tai sunkiai protu suvokiama, prezervatyvų naudojimą smerkė net ir siaučiant AIDS epidemijai.
Pasirinkus tinkamą teigiamų ir neigiamų pastiprų derinį, gyvūnus galima išmokyti beveik bet ko ir jie savo instinktus valdo taip pat gerai kaip rojaus pažado masinamas ar pragaro grėsmės baidomas žmogus. Todėl jei esminis sielos egzistavimo požymis yra valia, t. y. sugebėjimas išmokti atsispirti instinktams, daug kitų rūšių – bent jau žinduolių – taip pat ją turi.
Taigi krikščionys apsiriko dėl vieno iš dviejų dalykų: arba pagrindinis laisvės požymis nėra valia, nes daug gyvūnų taip pat ją turi, arba žmogus nėra vienintelis, kuriam patikėta siela. Galiausiai visa tai ne taip jau ir svarbu. Šventaisiais raštais paremtoms religijoms laisvės, sielos požymio, nematerialumas yra nediskutuotinas, tai – tikėjimo klausimas, o jei tiksliau – tikėjimo aktas. Ir kiekvienas renkasi, ar tikėti tuo, ko negali matyti, ar ne…
Šiuolaikinio žmogaus laisvė tarnauja pramogoms
Paskelbus žmogaus teisių deklaraciją XVIII amžiaus pabaigoje atsirado šiuolaikinė laisvės sąvoka. Pamatinis tos deklaracijos tikslas buvo pripažinti kiekvieno siekį ir teisę išlikti gyvam bei elgtis ir mąstyti taip, kaip jam atrodo teisinga.
Įvertinkime konkrečias 1789 m. prancūzų žmogaus ir piliečio teises. Laisvė yra prigimtinė žmogaus teisė (2 skyrius), žmogus gimsta laisvas ir toks išlieka visą gyvenimą (1 skyrius). Laisvė reiškia nebūti persekiojamam dėl savo pažiūrų, taip pat ir religinių (10 skyrius); galėti išsakyti arba išspausdinti savo mintis ir nuomonę (11 skyrius); galėti pretenduoti į visas viešąsias tarnybas, pareigas bei darbo vietas, priklausomai nuo gebėjimų (6 skyrius), ir įgyti turto (11 skyrius). Laisvė šia veikla neapsiriboja – taip pat įgaunama teisė daryti, ką tinkamas, kol tai nekenkia kitam. Asmens „laisvės“ veikti ribas apibrėžia tik įstatymai. Jie draudžia kenkėjiškus veiksmus, o valstybė turi ginti ir užtikrinti prigimtines teises, taip pat ir laisvę. Nenuostabu, kad žmonės kovojo už tai, kad būtų laisvi sakyti ir daryti ką nori, kad galėtų save realizuoti.
Taigi įvyko transformacija. Nebesame sielos, kurioms Dievas suteikė laisvę atsispirti kūniškoms pagundoms, bandančioms nusitempti mus į pragarą. Tapome individais, kurių nemateriali esatis, protas leidžia daryti ir sakyti ką tik nori, net ir nebetikėti Dievo.
Kai kurie konservatyvūs judėjimai, kuriems praeitis atrodo geresnė už dabartį, šitokį laisvės sąvokos pokytį vertina kaip vieną iš ryškiausių mūsų visuomenės moralės ir dvasingumo nuosmukio ženklų. Bet tai labai iškreiptas požiūris. Modernusis laisvės suvokimas artimesnis Antikos suvokimui, gerokai senesniam už krikščioniškąjį. Jį galima vertinti ne kaip nuopuolį, dieviškos malonės netekimą, o kaip grįžimą prie šaknų, prie vertybių, kuriomis remiantis kultūrinis ir technologinis progresas vyko daug greičiau nei Viduramžių teologijos tyruose. Konservatoriai gali būti tikri – mūsų civilizacijai žlugimas negresia, labiau tikėtina, kad remdamasi iškiliausiomis praeities idėjomis ji tik suklestės.
Bet grįžkime prie žmogaus teisių ir siekių, kuriuos atskleidžia modernioji laisvės sąvoka. Akimirksniu pastebime, kad naujoji laisvė siekia ne tik pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę bei išlikimo galimybes, bet ir leisti pasinerti į veiklą, kuri nėra tiesiogiai susijusi su išgyvenimu. Pačiais įvairiausiais būdais siekiama užtikrinti, kad kiekvienas turėtų pajamų ir stogą virš galvos, bei sumažinti darbe praleidžiamą laiką. Probėgšmais reikėtų pastebėti, kad mintis, jog darbas žmogų puošia, yra gana nauja. Antikos laikais darbas buvo laikomas žeminančia veikla. Aristotelis nematė didelio skirtumo tarp vergų ir amatininkų.
Galima būtų teigti, kad kelyje į laisvę žmogus pamažu užsitikrino, kad didžioji jo sukurtos pridėtinės vertės dalis tektų jam pačiam, padėtų užtikrinti jo išlikimą ir paliktų laiko linksmybėms. Moderni laisvė laikosi ant šių dviejų pasparų. Kuri jų svarbesnė? Jei apžvelgiame išteklių paskirstymą tarp abiejų šių siekių, pastebime, kad akstinas linksmintis yra toks pats stiprus kaip ir išgyventi. Milžiniški kiekiai išteklių, kuriuos mūsų visuomenės skiria linksmybėms, aiškiai rodo, kad šiuolaikinis pasaulietis gyvena, kad galėtų linksmintis.
Potraukis linksmybėms padėjo sugalvoti daugybę mažų mažiausiai stebinančių veiklų, kurias galima pavadinti rekreacinėmis. Tai – sportas, įvairūs pasirodymai, narkotikai, žaidimai, šokiai ir, žinoma, seksas neturint tikslo daugintis.
XX amžiaus rekreacinė veikla tapo itin svarbi, todėl aiškinantis, kas esame ir ką veikiame, gerokai sustiprėjo poreikis pasitelkti nematerialios esaties sąvoką. Kaip pramogavimas gali turėti biologinį pagrindą? Kaip paaiškinti, kad renkamės dirbti viršvalandžius vien tam, kad galėtume įsigyti milžinišką televizorių, kuriame kuo ryškiau matytume kamuolį besivaikančius šortuotus žmones arba bitumo trasose ratus sukančius keisčiausių spalvų bolidus? Arba kad kai kurie taupo, kad galėtų klajoti po milžiniškus laukus bandydami specialiai tam pagamintomis lazdomis įmušti kamuoliuką į juokingai mažas duobutes. Užbaigsiu paminėdamas dar vieną šio ilgo sąrašo keistenybę: kai kurie, tarp jų ir aš, nepaisydami šalčio, apsimuturiavę kaip eskimai, apsiavę batais, su kuriais negali paeiti, užsikelia į apsnigtų kalnų viršūnes vien tam, kad stovėdami ant pagal aukščiausias technologijas pagamintų plonyčių lentų kuo greičiau nučiuožtų į pakalnę.
Kaip suprasti norą valandų valandas žiūrėti ir klausyti netikrų, dažniausiai net neįtikėtinų istorijų, kurias vaidina kažkuo kitu apsimetantys žmonės? Ką jau kalbėti apie vietas, į kurias žmonės susigrūda patrypčioti pagal judesius stimuliuoti turinčios muzikos ritmą. O kaip paaiškinti narkotikus, kurių nė viena visuomenė – net ir labiausiai totalitariniai režimai – nesugebėjo visiškai uždrausti, o kai kuriuos turėjo net įteisinti? Nors puikiai žinome, kokie žalingi yra alkoholis ir tabakas, pas mus jie vis vien legalūs. Kodėl? Juk sąmonę paveikiančių substancijų vartojimas yra vienas iš pagrindinių laisvės trokštančio žmogaus siekių.
Išgyvenimui „nereikalingų“, bet gyvenimą pagražinančių veiklų sąrašas yra neišsemiamas. Galėtume mėginti sumenkinti jų svarbą, apsimesti, kad jos nereikšmingos. Bet tai būtų visiškai melagingas pareiškimas. Pakanka palyginti futbolininkų, aktorių, televizijos laidų vedėjų ar vynuogynų Bordo savininkų pajamas su mokslininkų, medikų, policininkų, ugniagesių atlyginimu, t. y. žmonių, kurie užtikrina mūsų išgyvenimą, ir kaipmat suprasime tikruosius mūsų visuomenės prioritetus. Svarbiausia ne mūsų ar mūsų rūšies išlikimas, o pramogos.
XX amžiuje, nepaisant mokslo ir technologijų sprogimo, mūsų tikėjimas nematerialia dvasia kaip niekada sustiprėjo. Viena vertus, mus vertė tikėti, kad biologija yra nelanksti, deterministinė, iš anksto nulemta, be staigmenų ir išmonės. Kita vertus, vis gerėjant gyvenimo sąlygoms atsiskleidė tikrieji žmonių prioritetai: maloniai leisti laiką veikiant nebūtinus ir, rodos, bereikšmius dalykus. Sveiku protu vien biologiškai tokio mūsų elgesio paaiškinti mums nepavyko: kaip niekad prisireikė nematerialios dvasios, sielos.
XXI amžiuje staigmenų bus dar ne viena ir mokslas mums parodys, kad, priešingai nei tikėtasi, net ir modernaus žmogaus laisvės troškimą – išgyventi, kad linksmintųsi – galima paaiškinti vien tik per biologiją.
[1] Autorius painioja IV–V a. po Kristaus gyvenusį teologą Evodijų, šv. Augustino bičiulį, ir I a. po Kristaus gyvenusį šv. Evodijų iš Antiochijos (vert. past.).
