1930 m. spalio 8 dieną, lygiai prieš 90 metų, Kaune gimė vienas žymiausių Lietuvos sociologų bei visuomenės veikėjų, vėliau tapęs simboline lietuvių humanistikos ir socialinių mokslų figūra  – Vytautas Kavolis.

Augo Kaune, mokėsi Kauno katalikiškoje mokykloje. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. kartu su tėvais emigravo į Vakarus: iš pradžių į Vokietiją, vėliau į JAV. Čia Viskonsino, Čikagos, Harvardo universitetuose gilino mokslo žinias, studijavo sociologiją bei antropologiją, įgijo dėstytojo patirties. 1960 m. Harvardo universitetas suteikė sociologijos daktaro laipsnį. 1964 m. suteiktas profesoriaus vardas.

Plačiai dalyvavo įvairiose visuomeninėse organizacijose, prisidėjo leidžiant „Santarvę“ (redakcijos narys), „Metmenis“, „Baltos lankas“. Suredagavo leidinį „Lietuvių liberalizmas“ (1959 m.) Nuolat dalyvaudavo tradicinėse federacijos Santara–Šviesa konferencijose.

Įdomu tai, kad nuo 1992 m. profesorius nuolat važinėjo į Lietuvą, skaitė paskaitas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos universitetuose, turėjo savo mokinių. Jo tarpdisciplininiai tyrinėjimai darė didelę įtaką jaunajai humanitarų kartai. Bendradarbiavo ir rašė JAV mokslo žurnaluose, lietuvių išeivijos ir Lietuvos periodinėje spaudoje.  Klaipėdos universitetas 1995 m. gegužės 19 d. Vytautui Kavoliui suteikė garbės daktaro vardą.

Šiandien V. Kavolis įvardijamas kaip liberaliosios minties ugdytojas, civilizacijų tyrinėtojas, vienas įdomiausių mūsų XX a. mąstytojų, intelektualų, nuosekliai kėlęs asmens priklausomybės klausimą ir bandęs atsakyti į jį dabarties kalba. V. Kavolio išskirtinumą tarp pasaulyje garsių mokslininkų lemia itin glaudus jo akademinės ir visuomeninės veiklos, minties ir veiksmo ryšys, pastangos ne tik konceptualiai apibrėžti visuomenę, bei kultūrą, bet ir jas koreguoti. Moralinį įsipareigojimą Lietuvai V. Kavolis vykdė aktyviai dalyvaudamas lietuvių visuomeninėje kultūroje, tai darė nesiekdamas nei populiarumo, nei kompromisų reikalaujančio visuotinio pripažinimo.

Jam itin svarbi buvo lietuvybė, analizavo ją įvairiais aspektais. Išleido apie dvi dešimtis knygų, įvertintas premijomis.

Mirė netikėtai – 1996 m. birželio 25 d., perskaitęs vienoje iš Santaros-Šviesos konferencijų pranešimą apie pasitikėjimo problemą. Palaidotas Antakalnio kapinėse, dalyvaujant Romos katalikų ir evangelikų liuteronų dvasininkams.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *