Depresija nėra tiesiog bloga nuotaika, kuri anksčiau ar vėliau praeis. Jei dangus pilkas ir nuotaika bloga, mes dažnai nė nesusimąstę pagalvojame ar net kitiems ištariame: „Man depresija.“ Išties atpažinti depresiją nėra lengva, nes ji turi daug veidų.

Psichologė Genovaitė Petronienė savo klientų, besiskundžiančių depresyvia nuotaika, pirmiausiai klausia apie jų miegą. Jei žmogus vakare negali užmigti, tai gali būti požymis, kad iš vakaro jis buvo emociškai įsitraukęs į veiklą ir nenusiramino. Taip nutinka daugeliui. Tačiau jei žmogus naktį vis nubunda arba prabudęs išvis nebegali užmigti, tai jau gali būti vienas iš depresijos požymių.

Dingęs apetitas – dar vienas iš būdų atpažinti depresiją. Šiais laikais daug žmonių, ypač moterų, nuolat persivalgo. Jeigu per daug valgyti linkęs žmogus išvis nebenori valgyti, tai – labai rimtas ženklas, kad giliausiame – neuronų – lygmenyje vyksta dideli pokyčiai.

Trečias dalykas – dėmesio koncentracija. Koncentruodami dėmesį normaliai galime perskaityti kelis knygos puslapius ir prisiminti, kas ten buvo rašoma. Ne šimtu procentų, bet kažką būtinai prisimename. Bet jei atsiverti knygą, skaitai ir jau po penkių sakinių dėmesys „nučiuožia“, jei nebesupranti, ką skaitai, paskui stengiesi, bet jausmas, kad galvoje kaip šieno prigrūsta, ir taip būna ne tik pirmadienio rytais, bet visą laiką, tai yra ženklas, kad impulsai per neuronus perduodami blogiau. Taip nutinka todėl, kad streso metu išsiskiria labai daug šį procesą stabdančių medžiagų.

Pasak psichologės, didelį stresą daug kam sukėlė ir karantinas: kai kas darbą prarado, kai kam verslas ar net santykiai sugriuvo. O jei ir santykiai, ir verslas kartu – daug kam tai gali atrodyti pasaulio pabaiga. Tokiu atveju organizmas išskiria labai daug stabdančių medžiagų, kad impulsai per mūsų kūną judėtų kuo lėčiau. Kad šios medžiagos iš organizmo pasišalintų, gali prireikti net pusės metų.

Painiavą kelia ir mūsų įsitikinimas, kad depresiją patiriantis žmogus atrodo tartum būtų žemę pardavęs. Tačiau prislėgtumas – tik viena depresijos išraiškų. Lygiai taip pat žmogus gali būti visąlaik neramus, įsitempęs. Nepasakysi, kad jis liūdnas ar nori verkti, bet tučtuojau suirzta dėl menkniekių. Arba nori iškart bėgti, pulti kažką daryti… Gali būti ir trečia išraiška: iš pažiūros viskas normaliai, bet gyvenimas – lyg per celofaną, be jokio skonio. Anksčiau žmogus turėjo jausmų, kažko trokšdavo, bijodavo, o dabar tartum į viską nusispjauti. Priklausomybės – negalėjimas „išlįsti“ iš interneto, kasdienis alkoholio vartojimas ir smukimas gilyn – taip pat gali būti vienas iš depresijos atpažinimo ženklų.

Gyvenime būna aplinkybių, kai patirti liūdesį yra visiškai normalu – pavyzdžiui, palaidojus artimą žmogų. Vis dėlto psichologė pabrėžia, kad gedėti visai nereiškia išgyventi depresiją: „Suprantama, kad žmogus patiria liūdesį, kančią, egzistencinį nerimą. Suprantama, kad mintys sukasi apie velionį. Tačiau tai dar nereiškia, kad jis, pasiėmęs knygą, negali atsiminti, ką perskaitė.“ Pasak G. Petronienės, labai daug kas priklauso ir nuo to, kokie buvo santykiai su išėjusiuoju. „Jei santykiai buvo blogi, kartais gal net kildavo mintis: „kad jis numirtų“, tuomet kai žmogus išties miršta, gali atrodyti, kad tai tu savo blogomis mintimis jį ir numarinai.“ Paradoksalu, bet gedulą ištverti lengviau, jei santykiai su išėjusiuoju buvo geri, mat tuomet nėra kaltinimų sau, kurie gali vesti į depresiją.

Kai laidotuvės jau įvykusios ir karstas užkastas, reikėtų žiūrėti į priekį, susitaikyti su paradimu ir gyventi toliau. „Tačiau jei ilgesnį laiką žmogus jaučiasi kaip maišu trenktas – nebegali nei mąstyti, nei miegoti, tuomet tai ir yra ta būsena, kurią turėtume įvardyti kaip depresiją“, – pabrėžia G. Petronienė.

Lygiai tas pats nutinka ir skyrybų atveju. G. Petronienė tvirtina, kad suirus santykiams depresija pasitaiko netgi dažniau negu išgyvenant gedulą. Tie, kuriuos paliko antra pusė, linkę save nuvertinti. „Kas aš per vyras ar moteris, jei mane metė?“ – galvoje gali nuolat suktis tokios mintys. „Gali atrodyti, kad žmogus tave iškankino, o paskui išėjo ir paliko vieną. O tu visai neįsivaizduoji, kaip be jo gyventi. Tuomet labai lengva pasukti keliu, vedančiu tiesiai į depresiją“, – įsitikinusi psichologė.

Tiems, kurie palieka kitą žmogų, yra lengviau, bet taip pat išlieka pavojus graužti save. „Aš vien kvailius išsirenku“, „Visada išardau santykius“, „Niekada nerasiu tinkamo sau“, „Aš kaltas, kad kitas žmogus kenčia“ – tai tik keli sunkių emocijų pavyzdžiai.

Tačiau klystame galvodami, kad depresija dažnai susijusi su nevykusiais santykiais. Jei darbe nuolat bijote suklysti, dėl to taip išsenkate, kad viskas tampa nebeįdomu. Tai vadinama perdegimo sindromu. Tokiu atveju visai nesvarbu, kad santykiai ir su kolegomis, ir šeimoje yra geri. Nepaisant to, jausmas toks, kad esi nuvarytas arklys, kurį tuoj nušaus.

Dar vienas iš kelių į depresiją yra pykčio užgniaužimas. „Prisiminkite, kaip jautėtės, kai paskutinį kartą supykote, bet privalėjote pyktį nuryti. Visi, kurie turėjo valdingus tėvus, žino šį jausmą. Jei pyktį nuolat tarsi suvalgai, galiausiai jis atsisuka prieš tave – imi savęs nekęsti ar nebetenki jėgų“, – aiškina psichologė.

Taip pat depresijos priežastis gali būti vienatvė. Jei daugiausia laiko leidžiate vieni (o jei taip ir nesielgėte anksčiau, karantino metu tai tapo būtinybe), tuomet galima įjunkti į priklausomybes – ištisai naršyti internete, vartoti svaiginančias medžiagas. Tarp asmens ir pasaulio nebėra jokios energijos apykaitos – jie niekuo nesidalija, o tuomet ir pasaulis nieko žmogui neduoda. Tokiu atveju jis gali net nepajusti, kaip smunka žemyn – į suspausto vienišumo būseną, kuri nesunkiai pereina į depresinę.

Taigi, į depresiją galima pakliūti esant prastiems santykiams, išgyvenant praradimą – gedulą ar skyrybas, išsekus darbe, užgniaužiant pyktį ar patiriant vienatvę. Tačiau ką daryti, jei jau esi depresijos gniaužtuose? Ar gerti vaistus – vienintelis kelias?

„Yra ir kitų būdų, – įsitikinusi G. Petronienė, – bet tie būdai yra rimti. Vienas iš tokių – tiesiog nusiraminti. Bent mėnesį turėtume visiškai dėl nieko nesinervinti. Esant depresijos būsenoje tai – nepaprastai sunku. Žmogus būna prislėgtas – šlykšti būsena. Esi kaip maišu trenktas, pačiam su savimi negerai. Tai reiškia: jei nenori nervintis, turi nedaryti jokių darbų – kitaip jie nesiseks ir save grauši. Turi nebendrauti su dauguma žmonių, nes graušiesi, kad bendrauti neišeina. Optimaliu atveju turėtum būti šalia geranoriškų žmonių, kuriems iš tavęs nieko nereikia – pavyzdžiui, turistiniame žygyje, kur kompanija eina ir skaldo anekdotus.“ Keliauti – gera idėja dar ir todėl, kad fizinis krūvis taip pat padeda: reikia kūną kuo labiau išjudinti, kad išsitirpdytų visos nuo streso išsiskyrusios medžiagos. Pasak psichologės, fizinis krūvis turi būti didelis – jei skaičiuotume treniruotėmis, tai turėtų būti mažiausiai trys treniruotės per savaitę, po kurių vos stovi ant kojų. „Tai turi būti veikla, kai visiškai išnaudoji savo fizinį rezervą – pavyzdžiui, išėjimas į kalnus“, – aiškina psichologė.

Sunkiausia depresijos apimtiems – savęs negraužti. „Kas su manim atsitiko, ar aš išprotėjau? Kas su mano galva? Kodėl aš neturiu jėgų? Ką darau ne taip? Gal man nučiuožė stogas, gal niekada neatsistatysiu“, – toks vidinis dialogas žmogų murkdo dar giliau. Ką su tokiomis mintimis daryti? „Pasisakyti sau, kad esi tokioje būsenoje, kaip gripo. Juk jei gulėtum ištiktas gripo, argi save tarkuotum, kad kažką padarei ne taip?“ – G. Petronienė pataria aiškiai sau pasakyti „stop“. Žinoma, pirmiausia būtina pripažinti, kad depresija yra liga.

Mokslininkų teigimu, antidepresantus gali atstoti psichoterapijos sesijos. „Žinoma, psichoterapeutai turi dirbti specifiniu būdu. Iš pradžių reikia palaikyti žmogų už menkiausią pastangą, kurią jis padarė“, – pasakoja G. Petronienė. Depresijos metu atsiranda pasidavimas – žmogus nenori nieko daryti, nes vis tiek nieko neišeis. Kartais jis nebegali ne tik knygos perskaityti, bet ir išeiti į lauką keliolikai minučių ar paskambinti draugui. Vietoj to jis sėdi ir suka savo galvoje vis baisesnes mintis, nuo kurių depresija tik sunkėja.

„Gerti vaistus yra normalu, nes jie „pratirpdo“ organizme esančias medžiagas, kurios neleidžia sveikti.“ Psichologė nepritaria sakantiems, kad vaistai turi būti skiriami tik tada, jei niekas kitas nepadeda: „Mokslo atradimai juk yra ne veltui, todėl vaistai gali būti didžiulis palengvinimas.“ Tačiau vien tik vaistai nepadės. Jei žmogus gers antidepresantus ir toliau save grauš, fiziškai nejudės, kurs vien tik blogus santykius, iš depresijos pajudėti bus sunku. Todėl vaistus būtina derinti su psichoterapija.

Keturi žingsniai, ką reikėtų daryti sergant depresija:

Jei ne tik kamuoja bloga nuotaika, bet ir sutriko miegas, neturite apetito, negalite sukoncentruoti dėmesio, nueikite pas gydytoją ir bent paklausykite, ką jis pasakys. Geriausia – pas gerą psichiatrą.

Stabdykite savęs graužimą. Sakykite sau: „Aš sergu. Nežinau, kas atsitiko. Bet jeigu sergu, reiškia, turiu pradėti savimi rūpintis.“ Užuot savyje ieškojus to, kas negatyvu, reikėtų atrasti, ką malonaus galima nuveikti.

Jei jau panaudojote visus tris aukščiau aprašytus būdus, išsiaiškinkite, kuri depresijos priežastis yra svarbiausia. Galbūt save pribaigėte darbais? Ar tai praradimo padarinys? Gal tai nulėmė išstumtas pyktis? O gal – užsisėdėjimas vienatvėje?

Kai jau žinote priežastis, būtina daryti konstruktyvius žingsnius, kad situacija imtų keistis.

Parengė Ginta Gaivenytė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *