1950 m. spalio 9 d. Žemaičių Naumiestyje (Šilutės r.) mirė Frydrichas Megnis, evangelikų liuteronų kunigas, visuomenės veikėjas, redaktorius, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos pirmininko pavaduotojas.

Frydrichas Megnis (Megnė, Mėgnius) gimė 1873 m. gruodžio 24 d. Prialgavoje (Mosėdžio vls., Telšių aps.) pasiturinčių latvių ūkininkų Martyno ir Anos (g. Kristovskytės) Megnių šeimoje. Pradžios mokyklą pradėjo lankyti Skuode, vėliau mokėsi Gramzdos (Priekulės vls., Kurše) privačioje mokykloje. Mokslus tęsė Veiverių ir Karalienės mokytojų seminarijose. Labai gerai mokėjo latvių, lietuvių, vokiečių ir rusų, silpniau – lenkų ir hebrajų kalbas.

1911 m. pradėto leisti laikraščio „Svečias“ pirmojo numerio titulinis puslapis.

1896 m. vasarį Frydrichas Megnis pradėjo tarnauti Batakių evangelikų liuteronų parapijos vargonininku ir kantoriumi, 1898 m. kartu aptarnavo ir Žvyrių evangelikų liuteronų parapiją, epizodiškai talkino Šilalėje. Drauge su Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonu Gustavu Karoliu Matisonu (1867–1919) bei kitais kantorius Frydrichas Megnis 1897 ir 1898 m. kreipėsi į Peterburge rezidavusį Rusijos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupą Konradą Raimundą Freifeldtą dėl religinių lietuviškų knygų trūkumo.

1899 m. liepos 4 d. Žvyriuose kantorius Frydrichas Megnis vedė Natalę Hermanaitę (Natalie Pauline Hermann, g. 1879 05 18 Žvyriuose). Šeima susilauks aštuonių vaikų.

Nuo 1899 m. sausio 1 d. kantorius Frydrichas Megnis gyveno Žemaičių Naumiestyje (Raseinių aps.), čia 1900 m. atkūrė evangelikų liuteronų parapijos vokišką chorą, o 1903 m. subūrė lietuvišką chorą (veikiantį iki šiol). Spaudos draudimo metais slapta mokė konfirmantus lietuviškai skaityti ir rašyti. 1907 m. mėgino įkurti lietuvišką parapinę mokyklą. 1908 m. birželio 8 d. įsteigė Blaivystės arba mėlynojo kryžiaus draugystę. Platino įvairią spaudą, įskaitant Mažojoje Lietuvoje leistus periodinius evangelikų liuteronų leidinius „Pagalba“ ir „Nusidavimai apie Evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“.

1911 m. kantorius Frydrichas Megnis ėmėsi leisti ir redaguoti evangelikų liuteronų laikraštį „Svečias“. Pirmieji šeši numeriai buvo išspausdinti Enzio Jagomasto spaustuvėje Tilžėje. Norėdamas sutaupyti laiko (užsienyje spausdintas laikraštis privalėjo praeiti rusų valdžios cenzūrą), išsirūpinęs valdžios leidimą, kantorius Frydrichas Megnis įsigijo rankinę spausdinimo mašiną ir, įrengęs spaustuvę klebonijoje, „Svečią“ pradėjo spausdinti Žemaičių Naumiestyje. Po to, kai Rusijos valdomoje Lietuvoje 1904 m. buvo atšauktas lietuviškos spaudos draudimas, „Svečias“ buvo pirmas lietuviškas laikraštis Žemaitijoje, o visoje Rusijos imperijoje lietuviški laikraščiai tuo metu buvo spausdinami tik dar keturiose vietose: Vilniuje, Kaune, Seinuose ir Rygoje. Iki 1914 m. rugpjūčio, kai tolesnę laikraščio leidybą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, išėjo 188 „Svečio“ numeriai. Laikraštis buvo skaitomas ne tik abipus Didžiąją ir Mažąją Lietuvas skyrusios sienos, bet ir išeivijoje kitapus Atlanto.

Šalia savo tiesioginių priedermių parapijoje bei kitos veiklos kantorius Frydrichas Megnis parašė ir 1913 m. Tilžėje išleido lietuvių kalbos elementorių „Raktelis, arba pradžiamokslis evangeliškiems lietuvių vaikams“ – pirmąjį Didžiosios Lietuvos lietuvių evangelikų liuteronų vaikams pritaikytą vadovėlį. Jame mokyta pažinti ir gotiškojo, ir lotyniškojo šriftų raides. 1914 m. su bendraminčiais Žemaičių Naumiestyje Frydrichas Megnis įsteigė skaityklą.

Kunigas diakonas Frydrichas Megnis ir sakytojas Jurgis Skudys (1884–1966) su Saugų parapijos konfirmantais 1949 m.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, kantorius Frydrichas Megnis šeimą 1914 m. rugsėjo 1 d. išsiuntė į Prialgavą pas savo tėvus, toliau nuo pasienio, o pats pasiliko tarnauti Žemaičių Naumiesčio parapijoje. Melagingai įskųstas, 1914 m. rugsėjo 21 d. buvo rusų suimtas ir, apkaltinus šnipinėjimu, išsiųstas į Daugavgryvos kalėjimą Rygoje. Čia rusų karo lauko teismas Frydrichą Megnį nuteisė sušaudyti.

„Kai mane vedė sušaudymui, apvilkę balta marška, tai visi tos vietos gyventojai buvo suvaryti, net motinos su mažais vaikais, pažiūrėti, kaip šaudys tą vokiečių šnipą. Bet staiga mane atpažįsta vienas anksčiau netoli Naumiesčio gyvenęs majoras ir šį sušaudymo planą sulaikė, sakydamas: „Jis negali būti šnipas, aš tą žmogų gerai pažįstu“, – vėliau prisimins Frydrichas Megnis.

Mirties bausmę atšaukus, Frydrichas Megnis keletą mėnesių kilnotas po Rygos, Daugpilio, Panevėžio, Ukmergės ir Drisos kalėjimus, kol galiausiai 1915 m. rugpjūčio 8 d. iš Daugpilio, be teismo, per Smolenską, Maskvą, Samarą, Čeliabinską ir Krasnojarską buvo išgabentas į Irkutsko kalėjimą. Po mėnesio iš ten sirgdamas pėsčias išvarytas į Ojoką, toliau perkeltas į Vercholenską, o galiausiai į Kačugą. Čia 1915 m. lapkričio 18 d., po keturiolikos kalėjimuose praleistų mėnesių, buvo paleistas, išvargęs ir be jokių asmeninių daiktų. Keletą savaičių vertėsi iš atsitiktinių darbų pas vietos gyventojus „čaldonus“. Metų pabaigoje galiausiai gavo raštininko darbą vienoje vietinėje įstaigoje.

Dėl savo ir kitų tremtinių padėties Frydrichas Megnis ne kartą kreipėsi į įvairias valdžios institucijas, o informacijos apie šeimą ilgą laiką nesėkmingai ieškojo ir per užsienio valstybių atstovybes bei Danijos Raudonąjį kryžių.

Kunigo diakono Frydricho Megnio kapas Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų kapinėse. Nuotrauka Kęstučio Puloko.

Ilgainiui Frydrichas Megnis ėmė rūpintis nelaimės draugų sielovada (1916 m. birželio 19 d. laiške Čikagos lietuvių evangelikų liuteronų Ziono parapijos kunigui Jonui Razokui rašė, kad vien Kačuge tuo metu gyveno apie šimtą tremtinių liuteronų – daugiausia latvių ir vokiečių, taip pat lietuvių, estų bei suomių, – o artimiausia liuteronų bažnyčia buvo Irkutske, už pustrečio šimto kilometrų). Gavęs Rusijos evangelikų liuteronų bažnyčios Maskvos konsistorijos įgaliojimą, skelbdamas Dievo žodį keliavo po platųjį Sibirą, lankydamas ne tik vietinius bei tremtinius liuteronus, bet ir vykdydamas misijos veiklą. Pasakojama, kad buvo pradėjęs į jakutų kalbą versti Šventąjį Raštą…

Į Lietuvą Frydrichas Megnis grįžo 1921 m., kurį laiką su šeima ūkininkavo tėviškėje, o netrukus pradėjo tarnystę vidaus misijoje, pamokslavo Būtingėje, Ritinėje, Ylakiuose, Rokiškyje, Zarasuose… 1929–1933 m. buvo prieglaudos „Emmaus“ Šarkės dvare (Skuodo vls.) vedėjas. Išvykus tuometiniam Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijos kunigui Dovui Jurkaičiui (1879–1963), Frydrichas Megnis nuo 1933 m. gruodžio iki 1936 m. kovo vėl tarnavo kantoriumi Žemaičių Naumiestyje.

Nuo 1936 m. Frydrichas Megnis buvo „Sandoros“ draugijos bei kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio (1870–1945) rūpesčiu 1934 m. įkurtos senelių ir našlaičių prieglaudos vedėjas Laugaliuose, čia dirbdamas redagavo Lietuvos evangelikų vaikų savaitraštį „Vaikų draugas“ (1936–1939 m. rengtą Šiauliuose), 1938 m. dar aptarnavo Seirijų evangelikų liuteronų parapiją.

1939 m. liepos 8 d. Klaipėdoje įvykusiame „Sandoros“ narių visuotiniame susirinkime Frydrichas Megnis buvo išrinktas „Sandoros“ valdybos nariu. 1940 m. birželio 24 d.  Laugalių prieglaudą nusavinus nacistinės Vokietijos valdžiai (netrukus nutraukta ir „Sandoros“ veikla), Frydrichas Megnis buvo paliktas jos laikinuoju vedėju, tais pačiais metais kurį laiką talkino aptarnaujant po 1939 m. kovo 23 d. kitapus sienos vėl atsidūrusią Gargždų evangelikų liuteronų parapiją.

1944 m. rudenį artėjant sovietų kariuomenei, atsitraukimo sumaištyje Frydrichas Megnis buvo atskirtas nuo šeimos (Vokietijos gilumą sėkmingai pasiekusi žmona vėliau su sūnumi Rafaeliu ir dukra Ane persikels į JAV, įsikurs Mičigano valstijoje) ir 1945 m. pradžioje slapčia grįžęs į Žemaičių Naumiestį (balandžio 3 d. susirinkusi parapijos taryba leido apsigyventi klebonijoje), čia tęsė sielovados darbą, aptarnavo be kunigų likusias Katyčių, Pašyšių, Plaškių, Ramučių, Rusnės, Saugų, Šilutės, Verdainės, Vyžių ir kai kurias kitas Klaipėdos krašto parapijas.

Atminimo lentą „Svečiui“ ir jo redaktoriui, kunigui Frydrichui Megniui laimina Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijos kunigas Valdas Miliauskas. Nuotrauka Kęstučio Puloko.

1947 m. balandžio 8 d. kantorius Frydrichas Megnis buvo ordinuotas kunigu diakonu. 1950 m. balandžio 26 d. Tauragėje išrinktas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios laikinosios konsistorijos pirmininko pavaduotoju.

Kunigas diakonas Frydrichas Megnius mirė 1950 m. spalio 9 d. savo namuose, Žemaičių Naumiesčio parapijos klebonijoje, baigdamas septyniasdešimt septintuosius gyvenimo metus. Po atsisveikinimo Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčioje, giedant parapijos chorui, buvo palaidotas Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų kapinėse šalia mažų mirusių savo trijų vaikų.

2011 m. minint „Svečio“ išleidimo šimtmetį, laikraščio redaktoriaus, kunigo diakono Frydricho Megnio atminimas pagerbtas bendrose Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Reformacijos šventės pamaldose spalio 31 d. Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčioje ir joje po pamaldų surengtoje konferencijoje bei Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų kapinėse. Istorinėje klebonijoje veikė Algirdo Miko Žemaitaičio parengta senųjų liuteroniškų spaudinių paroda, tų pačių metų gruodį eksponuota ir Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos salėje.

Šiemet, prisimenant Frydricho Megnio mirties 70-ąsias metines, rugpjūčio 2 d. po tradicinės Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų kapinių šventės ant Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijos istorinės klebonijos sienos atidengta „Svečio“ ir kunigo Frydricho Megnio atminimo lenta.

Pagrindinėje nuotraukoje kunigas diakonas Frydrichas Megnis su Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijos choristais apie 1948 m.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *