1920 m. spalio 12 d. Mažeikiuose, geležinkelininko šeimoje gimė dvyniai – Martynas ir Henrikas Nagiai. Veronikos ir Augustino Nagių šeima padovanojo Lietuvai du talentingus menininkus – poetus Henriką ir Zinaidą (Liūnę Sutemą). Nagys ir Zina Nagiai, gimę Mažeikiuose, gyveno daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių (tėvas buvo geležinkelietis). Vėliau, likimo vedami, keliavo per Vokietijos, Austrijos, Amerikos bei Kanados miestus. Gyvendami svetimoje žemėje mintimis nuolat sugrįždavo į savo tėviškę – Buknaičių kaimą, kuris buvo ir liko jų išsvajota žemė.  Pasitraukęs iš Lietuvos, Henrikas puoselėjo viltį sugrįžti į tėvynę. „Lietuva bus laisva; Lietuva turi būti vėl nepriklausoma; mes turime laimėti – mes mažosios tautos… bet savo širdy aš tada nežinojau, kaip įvyks visa tai, – aš tik žinojau, kad taip turės būti: bolševikų nešamas pragaras sutrupės ir kelsis naujas pasaulis…“ – toks paliktas įrašas dienoraštyje Naujųjų –1945-ųjų – metų naktį.

STEBUKLAS

Nebuvau, kai žuvim ir duona minią penėjo.
Nepažinau žvejų, kurie paliko tinklus,
valtis, vaikus, vilnis ir vėją
ir sekė Mokytoją. Tačiau tikiu
tais, kurie visko, visko atsižadėjo.

Neaplankysiu, žinau, Šventosios Žemės
(man yra žemė visur šventa),
bet nepamiršiu, ik mirsiu, į gimtąjį namą
kelio beržynais baltais ir brasta.

Dar vis bandau prakalbinti žemę,
vandenį, vėją. Tikiu, sakalai kai kam
meta sidabro plunksną, kaip sakoma senio
pasakoje, sudėtoj poetams tiktai ir vaikams.

Niekas niekad mums nebedaugins duonos:
Dievo duona dera dienom, naktim.
Niekad nebesulauksime stebuklingos žvejonės;
Dievo sietuvos žvilga žuvim.

Gyvendama Lietuvoje Nagių šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą (dėl vyro darbo), tad Henrikas Nagys gyveno ir mokėsi: Radviliškyje, Kaune, Skuode, Šilutėje (lankė gimnaziją Pagėgiuose), Kėdainiuose, Naujojoje Vilnioje. 1940 m. baigė Kėdainių gimnaziją. 1940–1941 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą, 1941–1943 m. lituanistiką, germanistiką, filosofijos ir meno istoriją.

Daugelio talentingų kūrėjų gyvenimus pakoregavo istorinės pervartos: 1944 metų vasarą į Vakarus pasitraukė ir Henrikas su broliu Martynu. Penkeri metai, praleisti Vokietijoje ir Austrijoje, užgrūdino ir padėjo tvirtus pamatus Henriko tolesniam gyvenimui. 1945–1947 metais studijavo Insbruko universitete germanistiką ir meno istoriją. Studijas tęsė Freiburgo universitete, lygiagrečiai studijuodamas ir dėstydamas Taikomosios dailės institute.

ŽODIS

Gyvenau tiktai tau.
Nieko kito netroškau
tiktai, kad išmokčiau
tave kaip motinos
vardą, vaikystėj kartotą;
kad kvėpuočiau tavimi kaip oru;
kad tekėtum ir šniokštum
kaip kovo upokšniai atokaitoj,
po sniego danga; kad noktum
kupėdamas kaip javai; kad tu
mane užplūstumei kaip lietus,
kaip nenumaldomas potvynis.

1949 metais Tėvas Leonardas Andriekus (OFM) Nagių šeimai atsiuntė iškvietimus į Ameriką. Henrikas, kiek pabuvęs JAV, išvyko į Kanadą pas savo mylimąją Birutę Vaitkūnaitę, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Gintaro. Įsidarbino braižytoju fabrike, tačiau širdis troško kūrybinės laisvės. Kartu su draugais parengė ir išleido antologiją „Žemė“. Laiške K. Bradūnui 1952 m. vasario 1 d. rašė: „Noriu tau papasakoti savo mintis apie „Žemę“ ir draugystę. <…> Tekalba pats žmogus, pati žemė, patys daiktai per mane. Aš juos tiktai prakalbinu. Mano poetinis kelias toks pat kaip ir mano žmogiškasis – nežinau atsakymo. Žinau, kad man Dievas yra, žinau, kad žmogaus kelionė yra skausminga, ir mes grabinėjame rankomis tamsoj: paliečiam akmenis, pėdas, veidus, žvaigždes. Tada jie kalba. Aš klausausi. Ir kai nebegaliu atskirt, kur plaka širdis (manoji), kur kitų, kur akmens, kur žemės, upių, medžių – gal tada yra gimusi poezija? Norėčiau, kad taip būtų manyje reikiamas vaizdas, palyginimas, ritmas ir rimas. <…> Skaičiau tave, Mačernį, Nyką ir Kėkštą. Ir pasijutau velniškai vienas. Ir poezijoj, ir gyvenime..“

Henrikas Nagys kurti pradėjo nepriklausomoje Lietuvoje, kilo tremtyje ir kaip poetas subrendo emigracijoje. „Kertinis jo kūrybos akmuo, ant kurio laikosi tasai nuostabus kūrybinis poetinis pastatas, yra žmogaus grumtis su kasdienybe, vienatve ir mirtimi. Ta grumtis tarpais išvirsta į prometėjišką protestą, herojinį skrydį, idėjinę viziją, tobulos meilės ilgesį, vienatvinę izoliaciją ir užuojautą prispaustam žmogui – broliui.“ – apie H. Nagio kūrybą yra sakęs kunigas Leonas Andriekus.

Pirmuosius eilėraščius paskelbė 1937 m. moksleivių žurnaluose „Mokslo dienos“ ir „Ateitis“, vėliau kūrybą spausdino žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Kūryba“, literatūros almanachuose, periodinėje spaudoje. 1946 m. Insbruke išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Eilėraščiai“. Paskelbė straipsnių literatūros ir dailės temomis, parašė išeivijos poezijos ir prozos apžvalginių apybraižų. Kritikos straipsniams, dažnai pasirašytiems slapyvardžiais Jonas Vakaris, Vytautas Statkus, būdinga erudicija, įžvalgumas, subtilus humoras, kartais kandi ironija.

1969 m. atsiimdamas lietuvių rašytojų draugijos premiją, H. Nagys sakė: „Nedaug mums buvo duota rinktis. Visi mes mieliau švęstume savo šventes ir susiburtume tokiomis progomis savoje žemėje ir tarpe savųjų. Tie, kurie rašome, kurie gyvename gimtam žodžiui, jaučiame tai kasdien: kiekvieną kartą, pradėję rašyti, kiekvieną kartą, prakalbėję į jus, kiekvieną kartą, atsivertę lietuvišką knygą. Rašančiam savas žodis nebėra tik parankiausia komunikacijos priemonė, bet jo gyvenimo ir jo likimo dalis.

TIEK

Visą savo turtą surinkau –
išdėliojau saulėje ir vėjuje:
nėra nieko auksu lieto nei sunkaus,
nieko žėrinčio ir nieko sudūlėjusio.

Tiek ir tiek tiktai, tiek teturiu,
bet pakako ir užtenka visko:
beržo tošies, paukščio plunksnų keturių,
vasarų, pavasarių kelių atsiminimų,
blėstančių ir nebesugrąžinamų,
dovanotų mano balto tuščio šiaurės miško.

Subrendo manoji karta karo pragare ir pokario pilkoje ir slegiančioje nežinioje, todėl mūsų žodis dažnai skaudus ir degina kaip žaizda. Nebuvo kaip ir kada vaikščioti saulėje ir juoktis, todėl taip retai lengvas ir žaismingas tas žodis. Nors mokėmės ne tik pas savus, nors vienam kitam retkarčiais atrodėme keisti, nuosavi svetimšaliai, mūsų žodžių vis tos šaknys yra įsikirtusios giliai gimtojon žemėn ir gyvastį geria iš tų pačių gelmių. Esame pašaukimu, kraujo giminyste ir likimo lemtimi tik viena dalelyte gyvos lietuvių literatūros grandies. Jos, tvirtai tikiu, nesutraukys nei nuotoliai, nei laikini laikotarpio sąmyšiai, nei vergijos.“

Iš viso poetas parengė ir išleido šešias poezijos knygas, vertimų knygą, parašė „Kantatą Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“.

Apie eilėraščio gimimą H. Nagys savo autobiografijoje rašė: „Eilėraščiai gimsta laimingą valandą… Kai viskas tarsi savaime sukrenta savon vieton, kai visos žodžio dimensijos – prasminė, vaizdinė, muzikinė – susilydo į vieningą lydinį. Tai savotiška alchemija, nenusakoma racionaliais žodžiais…“

1991 m. rudenį poetas lankėsi Lietuvoje.

Poeto gimtinėje jo vardu 1998 m. pavadinta Buknaičių pagrindinė mokykla. Mažeikiuose 2005 m. prie jo gimtojo namo buvo atidengta memorialinė lenta poetui Henrikui Nagiui ir jo seseriai poetei Zinaidai Nagytei-Katiliškienei (Liūnei Sutemai), 2007 m. Lietuvos valstybinės premijos laureatei, pagerbti.

Iki paskutiniųjų eilėraščių H. Nagys liko savitas, ištikimas spalvingam žodžiui ir lyrinei tradicijai – „aš dainuosiu mūsų širdims.“ H. Nagys taip apibūdino savo kūrybą: „Mano poezijoje svarbūs du momentai: prisiminimas vaikystės, kaip prarasto, arba tikriau, niekad nebuvusio rojaus, ir ieškotojo kūrėjo kova su naktim.“

Kova su naktim išvargino poeto širdį. H. Nagys mirė 1996 m. rugpjūčio 3 d. Monrealyje. Žmona Birutė įvykdė jo norą: amžinam poilsiui parvežė į Lietuvą. 1997 m. palaikai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse.

TESTAMENTAS

Nudažykite mano plaukus juodai prieš mirtį,
kad galėtų naktis ramiai miegoti šalia.
Kad nepajėgtų niekas niekad atskirti,
kur yra jos, kur mano sapnai ir dalia.

Nudažykite mano veidą žaliai prieš mirtį,
kad galėtų giria ramiai žaliuot virš manęs.
Kad nepajėgtų niekad niekas atskirti,
kur yra medžiai, kur samanos ir kur aš.

Nuotraukos iš Maironio muz. archyvų ir wikipedia

Comments are closed.