Kiekvienas žmogus skirtingas. Tačiau tarp mūsų esame bendrumų. Atsižvelgiant į tai, kaip elgiamės tam tikrose situacijose, bendraujame, komunikuojame ir pan., esama daugybės teorijų apie asmenybių tipus. Viena populiariausių – kad visus žmones galima suskirstyti į intravertus arba ekstravertus. Kas lemia patekimą į vieną ar kitą grupę, kiek svarbi genetika? O auklėjimas?

Jūs drąsiai imatės naujų dalykų, tačiau ne visada užtenka kantrybės juos pabaigti? Turite didelį bičiulių ratą ir nuolatos susirandate naujų pažįstamų? Siekia kuo daugiau socialinių stimuliacijų ir galimybių, bendrauti su aplinkiniais? Jus dažnai pavadina energingais, pozityviais ir šarmingais? Bendraudami jūs, turbūt, esate linkę daug kalbėti, pasakoti, reikšti savo nuomonę. Greičiausiai, jūs – ekstravertas.

Intravertai kitokie – jie tylesni, uždaresni ir nemėgsta būti dėmesio centre. Intraversija tikrai nėra tas pats, kas drovumas. Visai ne. Intravertai nebūtinai bijo kritikos ar jaučia norą būti pastebėti, bet nedrįsta. Jiems tiesiog to nereikia. Jie įgauna energijos būdami vieni ir ją eikvoja bendraudami ar veikdami. Jiems patinka žmonės, jie linkę dalintis ir būna patys geriausi ir ištikimiausi draugai. Tiesiog jiems reikia pertraukėlių nuo nuolatinio chaoso bei bendravimo. Socializacija jiems kaip sporto užsiėmimai.

Tačiau ar verta suabsoliutinti vienas ar kitas žmogaus bendravimo savybes? Ar asmenybės ekstravertiškumas – visada tik teigiamas bruožas, o uždarumas – tik neigiamas? Psichologija vis dar tyrinėja priežastis, kodėl vieni žmonės yra ekstravertai, o kiti intravertai. Dažniausiai išskiriami du pagrindiniai faktoriai: prigimtis ir auklėjimas. Ekstraversija genetine prasme yra tikrai stipri. Intravertų ir ekstravertų smegenys  gerokai skiriasi – stimuliuojami skirtingi centrai, jaučiant pasitenkinimą. Ekstraversijos genas stipresnis ir dažniausiai nurungia intravertiškąjį.Taip pat, intravertams užtenka labai nedaug stimuliacijos, kad pajaustų socialinį pasitenkinimą ir kitus panašius jausmus, todėl jie greitai nuo bendravimo pavargsta. Tuo tarpu, ekstravertus stimuliuoti reikia gerokai ilgiau, todėl jiems reikalinga daugiau socialinių veiksnių.Aplinka, žinoma, taip pat svarbi. Individualios patirtys formuoja mus, kaip asmenybes. Kiek mums buvo leista šeimoje išsipasakoti, kaip buvome priimti mokykloje – visa tai taip pat labai svarbu.

Yra atlikta daugybė tyrimų apie intravertų ir ekstravertų savybes, gyvenimo kokybę, bendravimo pobūdį ir pan. Tarkim, JAV yra nusistovėjusi nuomonė, kad labiau sekasi ir laimingesni yra ekstravertai – juk jų socialiniai įgūdžiai, bendravimo įpročiai ir pan. žymiai geresni nei intravertų. Tačiau šioje vietoje dera užduoti klausimą: o kas yra sėkmė? Ar gebėjimas bendrauti gali atstoti gebėjimą aštriai mąstyti ir priimti tinkamus sprendimus, daryti akademinę karjerą? Šiandien jau esama tyrimų, kurie rodo ryšį tarp aukštesnio intelekto ir intravertiškumo. Intravertai pasižymi geresniais akademiniais gebėjimais, kritiniu mąstymu, tarp gabiausių pasaulio mokslininkų ir nacionalinių premijų laureatų žymiai daugiau intravertų. Intravertai ekstravertus lenkia apgalvotu problemų sprendimu. Tad ar galime lyginti ekstravertus ir intravertus apskritai, kad kažkurie iš jų geresni? Ir vieni, ir kiti turi savo stipriųjų ir silpnųjų pusių.

Šiandien mažai kas bepamena, kad intravertų-ekstravertų sąvokas įvedė šveicarų psichiatras Karlas Gustavas Jungas. Tačiau labiausiai jos išpopuliarėjo anglų psichologo Hanso Eysenck‘o asmenybės teorijoje. Šis psichologas sukūrė asmenybės apklausą, kuria remiantis žmogus galėjo būti priskirtas vienam ar kitam tipui. Remiantis H. Eysenck‘o nuomone, ekstravertas – tai žmogus, kurio mintys, jausmai, interesai ir veiksmai nukreipti į aplinkinius, į išorinio pasaulio dalykus. Ekstravertas lengvai užmezga kontaktą su kitais žmonėmis, gerai prisitaiko prie naujų aplinkybių. Ekstravertai impulsyvūs, esantys nuolatiniame judesyje, šmaikštautojai, dažnai – paviršutiniški.

Intravertų psichinė energija nukreipta į vidų, į patį save. Jo mintys, interesai ir net veiksmai nukreipti į savąjį AŠ. Todėl intravertams taip būdinga refleksija, nuolatinė savo dvasinės būsenos analizė. Intravertai sunkiai bendrauja su aplinkiniais ir blogiau nei ekstravertai prisitaiko prie pokyčių. Jam neįdomu niekas, kas nesusiję su juo, su tuo, ko jis pats neturi. Jis ginasi – vietoj to, kad leistų save formuoti, todėl sunkiai pasiduoda kitų įtakoms. Intravertai, paprastai, rimti, susilaikantys, pedantiški, neretai – linkę į depresiją.

Nereikia manyti, kad pasaulis yra pasidalinęs į dvi priešiškas stovyklas – grynus ekstravertus ir grynus intravertus. Yra žmonių, kurie labai ryškiai atstovauja savo asmenybės tipui, bet didžioji dauguma nėra 100 procentų aprašymus atitinkantys piliečiai. Vis dėlto, pasak mokslininkų, ekstravertų gerokai daugiau.

Jei bandote vienas ar kitas aprašytas savybes priskirti sau, neskubėkite. Kartais rasti atsakymą gali būti sunku. Nes aiškiai išreikštų intravertų ir intravertų pasaulyje – mažiau nei pusė, likusieji – taip vadinamieji ambivertai, tarpinis tipas, kuriems būdingos arba vieno, arba kitos savybės priklausomai nuo situacijos.

Dera atminti, kad vienas ar kitas asmenybės kryptiškumas dažnai būna susijęs su prigimtinės nervų sistemos ypatybėmis. Aišku, vienus ar kitus konstruktyvaus elgesio įpročius galime suformuoti ir patys – vietoj tų, kurie mums trukdo gyventi ir dirbti. Ir intravertas, ir ekstravertas turi būti sąžiningas ir prisipažinti sau apie savo privalumus ir trūkumus.

Jei dar grįžtume prie sėkmės, kurią kaip paukštę visi svajoja bent už uodegos sugauti, tai reiktų prisiminti, kad dauguma įvairiausių patarimų ir rekomendacijų mažai naudingi todėl, kad skirti visiems – be jokio individualumo. Dauguma patarimų, kurie gali būti naudingi aktyviems, bendraujantiems ir atviriems žmonėms, gali būti visiškai nenaudingi ar net pakenkti uždariesiems. Na, pavyzdžiui. Ekstravertams žymiai geriau sekasi su trumpais ir kompaktiškai projektais, todėl, kad ilgalaikiai dalykai jiems greit nusibosta ir prarandama motyvacija. Jiems taip pat labai svarbi savidisciplina ir darbo organizacija. O štai intravertams reikėtų neatsisakyti galimybių išbandyti save naujame reikale, kad įgautų naujų reikalingų įgūdžių. Jums ypač praverstų komunikacinių įgūdžių, komandinio darbo mokymai – tai gali jums padėti geriau pažinti žmones ir tvarkyti su jais reikalus.

Comments are closed.