Prieš 50 metų, 1970-ųjų spalio 14 d., sulaukęs vos dvidešimt trijų metų, Vilniuje mirė poetas, dramaturgas, dailininkas, aktorius Arvydas Ambrasas, kuris viename savo ranka nupieštame autoportrete taip primena legendinį „Doors“ lyderį Jimą Morrisoną. Jo eilėraščių rinktinė „Žeme, nepalik mūsų“, kuri pasirodė 1974 metais 7 tūkst. egzempliorių tiražu ir kurią sudarė poetas Marcelijus Martinaitis, tapo savotišku šios kartos devizu – hipiška dvasia, nuolatine atominio karo grėsme, svetimėjimo kritika ir meilės išaukštinimu.

Jaunuolio gyvenime anksti atsirado ir poezija, ir teatras, ir dailė, mat jo tėvai – Undinė Nasvytytė ir Alfonsas Ambrasas – buvo aktoriai. Nuo pirmojo apsilankymo teatre vienuolikos, jis taip pamėgo scenos meną, kad ir pats namuose ėmė kurti spektaklius ir stengėsi nepraleisti nė vieno pasirodymo mieste. Ši patirtis vėliau išaugs į pjesių „Duobė“, „Maratonas“ bei „Pirmadienio popietė“ (drauge su kolega Regimantu Midvikiu) parašymą ir pastatymą tuometiniame Vilniaus dailės institute, kur po mokyklos A. Ambrasas studijavo tapybos katedroje ir kurios sulauks didžiulio jaunimo susidomėjimo.

Talentingas ir kūrybingas jaunuolis negalėjo išsitekti vienoje kūrybos erdvėje, bendravo su poetais, rašytojais, kompozitoriais, aktoriais, todėl ir pats mėgino įvairias menines raiškos formas. Kaip teigia Rita Juodelienė, įžanginiame straipsnyje 2009 metais pasirodžiusioje A. Ambraso kūrybos bei atsiminimų apie jį rinktinėje, pavadintoje taip pat, kaip ir jo pirmoji knyga „Žeme, nepalik mūsų“, – „Arvydą labai traukė kultūrinis gyvenimas, pats jame aktyviai dalyvavo. Atrodė nerūpestingas, netgi bohemiškas. Ir tik artimieji žinojo, kas darėsi jo sieloje ir kad toji siela labai lyriška, nuoširdžiai mylinti šalia esančius žmones ir patį gyvenimą“.

Deja, staiga ištikusi nepagydoma liga – leukemija – sugriovė visas gyvenimo svajones, nespėtas įgyvendinti idėjas. Rengdamas pirmąją poeto eilėraščių knygą, vartydamas jo užrašus, M. Martinaitis pažymėjo, kad „tai buvo labai jauno žmogaus užrašai, kuriuose eilėraščiai dar nebuvo atsiskyrę nuo betarpiškų pojūčių, nuojautų, šiaip smagių jaunatviškų kalbinių išdaigų ir dramatiškų nuojautų“. Visa tai dar buvo tiesiog gyvenimas, pilnas galimybių, nepažintų takų, neišbandytų pasirinkimų.

Tačiau jo kūryba liko gyventi ne tik jau minėtoje knygoje, tačiau ir įvairių atlikėjų sukurtose dainose pagal poeto eiles. Štai, kad ir „Hiperbolės“ daina „Vasara“, sukurta pagal A. Ambraso eilėraštį. Daugelis šį poetą laiko savo kartos balsu, subtiliai ir jautriai atskleidusiu džiaugsmą gyvenimu.

Be jokios abejonės A. Ambraso pavardė įrašyta vienoje greitoje su tokių talentingų, bekompromisių ir anksti išėjusių poetų kaip Rimas Burokas ar Rolandas Mosėnas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *