Ar architektūra gali sargdinti? Ar architektūra gali gydyti? Kokį socialinį ir politinį poveikį daro mūsų pastatai? Galų gale, kaip bendras darbas gali prisidėti prie visuomenių, sužeistų dėl nusikaltimų žmoniškumui, gydymo? Šiuos klausimus 2016 m. „TED talk“ konferencijoje svarstė amerikiečių projektuotojas, rašytojas ir dėstytojas, architektų ir dizainerių kolektyvo „MASS Design Group“ steigėjas Michael‘as Murphy‘is. Pirmasis šios grupės darbas buvo 2011 m. įgyvendintas Butarės rajono pietų Ruandoje viešosios ligoninės projektavimo ir statybų projektas. Dabar jų darbų galima aptikti daugelyje šalių: daugiausia dirbama sveikatos apsaugos, švietimo, miesto plėtros, maisto aprūpinimo sistemų plėtros, taip pat viešųjų monumentų srityse. Naujausias „MASS“ projektas – 2018 m. atidarytas Taikos ir Teisingumo memorialas linčo, vykusio JAV pietinėse valstijose, aukų atminimui Montgomeryje – viešajame JAV diskurse įvertintas kaip vienas svarbiausių atminimo objektų JAV.
Kiek atsimenu, kiekvieną šeštadienį mano tėvas, atsikėlęs ryte, užsivilkdavo nudėvėtą sportinio stiliaus megztinį, užsilipdavo ant kopėčių ir pradėdavo skusti seno namo, kuriame gyvenome, dažų sluoksnį. Negalėčiau to pavadinti restauracija, tai veikiau buvo ritualas, katarsis. Ištisus metus tėvas praleisdavo gremždamas dažus: naudodavosi savo sena elektrine orpūte ir gremžtuvu, o tada viską nudažydavo, kad kitais metais pradėtų iš naujo. Gremžimas ir pergremžimas, dažymas ir perdažymas: darbas su senu namu niekada neturėjo būti pabaigtas.
Tądien, kai tėvui sukako 52-eji, sulaukiau skambučio. Skambino mama, norėdama pasakyti, kad gydytojai tėvo pilve aptiko auglį – paskutinės stadijos vėžys, ir kad tėvui liko tik trys savaitės gyvenimo.
Nedelsdamas parvykau į Pokipsį (Poughkeepsie) Niujorko valstijoje, norėjau būti kartu su savo tėvu, jam laukiant mirties ir nežinant, ką atneš ateinanti diena. Norėdamas prasiblaškyti, pasiraitojau rankoves ir nusprendžiau pabaigti tai, ko jis jau nebegalės padaryti – restauruoti mūsų seną namą.
Kai niūrus trijų savaičių deadline‘as atėjo ir praėjo, tėvas vis dar buvo gyvas. Po trijų mėnesių jis dirbo kartu su manimi. Gerokai pasiplūkę, perdažėme namo vidų. Po šešių mėnesių baigėme tvarkyti langus, o po aštuoniolikos, galų gale, buvo pakeista ir sutręšusi veranda.
Ir štai tėvas, stovėdamas su manimi lauke, džiaugdamasis mudviejų padarytu darbu, su jau ataugusiais plaukais, vėžiui visiškai pasitraukus, atsisuko į mane ir pasakė: „Žinai, Micheal‘ai, šitas namas išgelbėjo man gyvybę.“
Kitais metais aš nusprendžiau stoti į architektūros mokyklą.
Tačiau ten dvelkė kiti vėjai. Man susidarė įspūdis, jog pripažinimo sulaukdavo tie, kurie kaip prioritetą rinkosi neįprastas ir skulptūriškas pastatų formas, primenančias, tarkime, juostas arba daržoves (gal agurkus?), arba, pavyzdžiui, sraiges.
Tai man kėlė nerimą. Kodėl geriausi architektai, įspūdingiausia jų kuriama architektūra – nuostabi, fantastiška ir inovatyvi – tarnauja, panašu, tik nedaugeliui? Tiksliau: ar turėdami tiek daug talento, negalėtume nuveikti ko nors daugiau?
Prieš prasidedant baigiamųjų egzaminų sesijai, nusprendžiau atsipūsti nuo naktinio darbų rašymo ir apsilankyti sveikatos srities aktyvisto, besirūpinančio pasaulio neturtingaisiais, dr. Paulo Farmerio paskaitoje. Nustebau išgirdęs, jog gydytojas šnekėjo apie architektūrą. Pastatai sargdina žmones, sakė jis, o patiems didžiausiems vargšams tai sukelia epidemijos masto problemų. Pavyzdžiui, į ligoninę Pietų Afrikoje dėl kojos lūžio atėjęs žmogus po laukimo nevėdinamame koridoriuje išeidavo pasigavęs vaistams atsparią tuberkuliozės formą. Žmonės mirdavo vien dėl to, jog nebuvo pagalvota apie paprasčiausią sprendimą, kuris būtų leidęs tokią infekciją sukontroliuoti.
„Kur buvo architektai? – klausė Paulas. – Kai ligoninės dar labiau sargdina žmones, kur architektai ir projektuotojai, galintys padėti sukurti tokias ligonines, kuriose žmonės galėtų pasveikti?“
Tų metų vasarą su keliais savo kurso draugais Land Roveriu dardėjome per kalnuotąją Ruandą. Kitais metais gyvenau Butarėje, seniai statytuose svečių namuose, kurie po genocido (tutsių ir nuosaikiųjų hutų masinių žudynių 1994 m. – vert. past.) tarnavo kaip kalėjimas. Buvau ten tam, kad drauge su dr. Farmeriu ir jo komanda suprojektuočiau ir pastatyčiau naujo tipo ligoninę. Jei koridoriai dar labiau susargdina pacientus, galbūt reikėtų suprojektuoti ligoninę, kurią suptų atviri koridoriai iš lauko pusės, ir žmonėms nebereiktų laukti viduje? Jei mechaninės vėdinimo sistemos neveikia, kodėl gi nesuprojektavus ligoninės, kurioje veiktų natūrali ventiliacija, geriau veikianti aplinką?
Kaip jaučiasi pacientai, kai jie, gulėdami lovoje, negali pažvelgti pro langą? Akivaizdu, jog paprasčiausias gamtos vaizdas gali iš esmės palengvinti sveikimo procesą ir pagerinti jo rezultatus, tad kodėl nesuprojektavus ligoninės, kur kiekvienas pacientas galėtų žvelgti pro langą?
Projektavimas – vienas dalykas, tačiau statybos, remiantis mūsų patirtimi, – kas kita. Dirbome su ruandiečiu Bruce‘u Nizeye, nuostabiu inžinieriumi, kuris apie statinių konstravimą galvojo visai kitaip, nei aš buvau išmokytas. Kai turėjome nukasti didžiulę kalvos viršūnę ir dėl to atsigabenti į tą vietą buldozerį, o tai buvo per brangu ir per sunku, Bruce‘as pasiūlė dirbti savo rankomis, naudojant, ruandiečių kalba sakant, ubudehe – „bendruomenė dirba bendruomenei“. Šimtai žmonių atėjo į pagalbą nešdamiesi kastuvus ir kauptukus. Mes nukasėme tą kalvą dukart greičiau ir dukart pigiau, nei būtume tai padarę buldozeriu. Užuot atsivežęs gatavus baldus, Bruce‘as įsteigė gildiją, pakvietė dailides, kad jie išmokytų kitus, kaip pasigaminti baldus savo rankomis. Praėjus penkiolikai metų nuo Ruandos genocido, Bruce‘as reikalavo, kad statybų aikštelėje dirbtų skirtingos patirties turintys žmonės, iš kurių pusę būtinai turėjo sudaryti moterys.
Bruce‘as statybos procesą naudojo gydymui, ne tik tų, kurie sirgo, bet ir bendruomenės kaip visumos. Mes, architektai, tai vadiname „lo-fab“ (locally fabricated way of building) metodu, kurio esmę atskleidžia keturi principai: samdyk vietos darbuotojus, ieškok šaltinių vietoje, išnaudok visas galimybe lavinimui(-si) ir, visų svarbiausia, apie kiekvieną projekto sprendinį galvok kaip apie galimybę didinti tų vietų, kuriose dirbi (arba, pažodžiui, „atlieki tarnystę“), orumą. Čia panašiai kaip su vietoje gamintu maistu, tik architektūros plotmėje. Mes esame įsitikinę, jog tokį statymo būdą galima panaudoti ir kitose vietose, kartu transformuojant ir architektūros sampratą.
Estetiniai sprendiniai, pasirinkti ir įgyvendinti remiantis „lo-fab“ metodu, gali paveikti žmonių gyvenimus. Butarėje statyboms pasirinkome tose vietose gausiai randamą vulkaninę uolieną, kurią vietos ūkininkai dažnai laiko nemaloniu trukdžiu, todėl supila ją kelkraščiuose. Dirbome kartu su akmentašiais: jie skaldė akmenis, tašė, kad tiktų ligoninės sienai. Kai ji apsupo visą ligoninę, akmentašiai paprašė (proceso metu jie itin įgudo) leisti nugriauti originalią sieną ir atstatyti ją iš akmenų. Matote, ką įmanoma padaryti? Ši siena – nuostabi. Jos grožis kyla iš to, jog mes žinome, kad šie akmenys yra apdirbti rankomis – gyvo žmogaus rankos suformavo juos į šią storą sieną, ir kad ji atsirado tik šioje vietoje iš uolienų, kurios yra iš šios dirvos.
Kai šiandien išeisite į lauką ir apsidairysite po apstatytą pasaulį, neklauskite vien tik, kokį pėdsaką šie pastatai palieka aplinkoje, – tai svarbus klausimas – tačiau paklauskite, koks yra žmonių, kurie visa tai pastatė, indėlis? Ar matyti šiuose pastatuose žmonių rankų pėdsakai?
Atsižvelgdami į šiuos klausimus, pradėjome įgyvendinti naują praktiką, kurią išbandėme įvairiose pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, projektuodami ir statydami naują ligoninę Haityje, tam, kad padėtume sustabdyti choleros epidemiją. 100 vietų įstaigoje sukūrėme paprastą strategiją, leidžiančią atsikratyti užterštų medicininių atliekų, kol jos nepateko į gruntinį vandenį.
Malavyje iškėlėme klausimą, kaip šios šalies gimdymo namuose būtų galima sumažinti motinų ir vaikų mirtingumą, kuris yra vienas didžiausių pasaulyje? Tam mes suprojektavome patrauklų medicinos centrą, kuris pritrauks moteris ir jų palydovus ateiti į ligoninę anksčiau ir taip pagimdyti saugesnėse sąlygose.
Arba štai – Konge ieškojome sprendinio, kuriame derėtų edukacijos centro ir laukinės gamtos apsaugos funkcijos. Brakonieriavimas, siekiant parduoti dramblio kaulą ir laukinių Afrikos gyvūnų mėsą, tampa globalia epideminio masto problema, ligų ir karo šaltiniu. Vienoje iš sunkiausiai pasiekiamų pasaulio vietų, panaudoję molį ir purvą, kurio buvo apstu aplink, pastatėme centrą, demonstruojantį, kaip galima ginti ir saugoti turtingą bioįvairovę.
Netgi JAV buvome paprašyti permąstyti didžiausio universiteto kurtiesiems ir neprigirdintiesiems infrastruktūrą. Kurčiųjų bendruomenė, naudojanti specifinę ženklų kalbą, atskleidžia mums vizualinės komunikacijos galią. Sukūrėme studentų miestelį, kuris žadins verbalinius ir neverbalinius žmonių komunikacijos gebėjimus.
Netgi mano gimtajame Pokipsyje pagalvojome apie seną pramoninę infrastruktūrą. Čia klausėme savęs: kaip galėtume, pasitelkę menus, kultūrą ir dizainą, atgaivinti miestą ir kitus panašius pramoninius miestus, paverčiant juos inovacijų ir vystymosi centrais? Kad įgyvendintume kiekvieną šių projektų, uždavėme sau paprastą klausimą: kuo dar galėtų pasitarnauti architektūra? Formuluodami šį klausimą, buvome priversti apgalvoti, kaip galėtume paskatinti naujų darbo vietų kūrimą, kaip atrasti medžiagų statyboms vietoje, kaip galime prisidėti prie to, kad augtų bendruomenių, kurioms esame pakviesti tarnauti, orumo pajauta.
Supratau, kad architektūra gali būti pokyčių variklis.
Maždaug prieš metus perskaičiau straipsnį apie nenuilstantį ir bebaimį kovos už žmogaus teises lyderį JAV Bryaną Stevensoną. Bryanas turėjo aiškią ir drąsią architektūros viziją. Jis ir jo komanda dokumentavo daugiau kaip 4000 afroamerikiečių linčo JAV pietinėse valstijose atvejų. Jie sumanė pažymėti kiekvieną apygardą, kurioje įvyko linčo teismai ir Montgomeryje, Alabamos valstijoje, pastatyti nacionalinį memorialą linčo aukoms atminti.
Tokios šalys kaip Vokietija, Pietų Afrika ir, žinoma, Ruanda matė būtinybę pastatyti memorialų, reflektuojančių praeities žiaurybes, tam, kad būtų pagydyta jų tautos siela. Tą patį mes turime padaryti ir Jungtinėse Valstijose.
Taigi aš nusiunčiau trumpą sauso stiliaus elektroninį laišką adresu info@equaljusticeintiative.org, kuriame parašiau: „Mielas Bryanai, aš manau, kad Jūsų projektas yra galbūt pats svarbiausias architektūros projektas, kurį mes galime įgyvendinti Amerikoje, jis gali pakeisti mūsų mąstymą apie rasinę neteisybę. Beje, galbūt netyčia žinote, kas projektuos pastatą?“
Mano didelei nuostabai, Bryanas atsakė ir pakvietė mane atvykti į susitikimą su juo ir jo komanda. Nereikia ir sakyti: atšaukiau visus kitus susitikimus, šokau į lėktuvą ir skridau į Montgomerį. Kai ten atsidūriau, mane pasitiko Bryanas ir jo komandos nariai, visi kartu išėjome pasivaikščioti į miestą. Jie skyrė nemažai laiko, norėdami parodyti, kiek daug paminklų šiame mieste pastatyta konfederatams ir kiek mažai žymi vietas, susijusias su vergvaldystės istorija.
Tuomet Bryanas nusivedė mane ant kalvos viršaus. Iš čia buvo matyti visas miestas. Jis man parodė upę ir geležinkelį, kur kadaise klestėjo prekybos vergais vidaus uostas. Tada – Kapitolijaus rotondą, ant kurio laiptų kadaise stovėjo George‘as Wallace‘as (Alabamos gubernatorius, rasizmo JAV pietinėse valstijose simbolis – vert. past.), skelbdamas „Segregation forever“. Tuomet Bryanas nukreipė žvilgsnį žemyn: „Čia mes pastatysime naują memorialą, kuris pakeis šio miesto ir visos tautos identitetą.“
Visus metus mūsų komandos dirbo kartu, projektuodamos šį memorialą (Nacionalinis taikos ir teisingumo memorialas Montgomeryje buvo atidarytas 2018 m. balandžio 26 d. – vert. past.). Jis pakvies mus į kelionę tarsi klasikinis, beveik įprastas statinys, kaip Partenonas arba Vatikano kolonada, tačiau įžengus į vidų, žemė smunka žemyn, ir mūsų suvokimas akimirksniu pasikeičia supratus, kad šios kolonos primena centrinėse pietinių valstijų aikštėse pakartus žmones. Tęsdami kelionę po memorialą, pradedame suprasti, koks didžiulis skaičius tų, kurie iki šiol nerado ramybės. Jų vardai bus iškalti ant plieno stačiakampių, kabančių virš lankytojų galvų. O išorėje išvysite pilną lauką identiškų stačiakampių. Tai laikini objektai memoriale, tarsi skaistykloje laukiantys, kol atsidurs tose apygardose, kur buvo vykdomas linčas. Kelerius ateinančius metus ši vieta bus liudijimo vieta, kol šie paminklai nebus perkelti į tas apygardas. Mūsų tauta pradės gyti po daugiau nei šimtmečio tylos.
Mąstydami, kaip turėtume pastatyti šį memorialą, prisiminėme ruandietišką Ubudehe. Svarstėme, galbūt šios kolonos galėtų būti pripildytos žemių iš tų vietų, kur buvo įvykdytos žmogžudystės? Bryanas ir jo komanda, kartu su šeimų nariais, bendruomenės lyderiais ir palikuonimis, ėmė rinkti žemę ir saugoti ją atskiruose stiklainiuose. Žemės rinkimo aktas savaime vedė prie tam tikro dvasinio gijimo. Tai buvo atkuriančiojo teisingumo aktas.
Kaip pastebėjo vienas organizacijos EJI (Equal Justice Initiative) narys, kalbėdamas apie žemę iš vietos, kur buvo nulinčiuotas Willis McBride‘as: „Jei Willis McBride‘as išliejo bent vieną prakaito lašą, vieną lašą kraujo ar vieną plaukų folikulą – padaryčiau viską, kad jį surasčiau, ir kad visas jo kūnas ilsėtųsi ramybėje.“
Kai mano tėvas tądien pasakė, kad mūsų namas – senasis mūsų namas – išgelbėjo jo gyvybę, tada dar nesupratau, kad jis kalbėjo apie daug gilesnį ryšį tarp architektūros ir mūsų savasties. Pastatai nėra vien išraiškingos skulptūros. Jie padaro matomus mūsų asmeninius ir kolektyvinius, jau kaip visuomenės narių, troškimus. Didi architektūra gali suteikti mums vilties. Didi architektūra gali gydyti.
Pagal www.ted.com parengė Zigmas Vitkus
Žurnalas „Kelionė“ 2019 m. Nr. III
Publikaciją parėmė 
One Comment