„Savanoriauti ateina labai skirtingo amžiaus ir skirtingo socialinio statuso žmones – atsiranda ir studentų, ir verslininkų ir mamų, auginančių vaikus, arba šiaip žmonės, kurie karantino metu ar neteko darbo ar to darbo sumažėjo, ir tiesiog norėjo įprasminti save, savo laisvą laiką, kreipėsi į mus, ir padėjo“ – apie Vilniaus Arkivyskupijos Carito socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ savanorius pasakoja centro vadovas Miroslavas Seniutis.
Nors šis pokalbis buvo įrašytas dar vasarą, tačiau savo aktualumo nepraranda, nes vargstančiųjų, kurių gyvenimuose Betanija atlieka svarbų vaidmenį ne mažėja, o ir savanorių, pasiryžusių paaukoti kelias valandas kitu gerovei negali būti per daug.
