1980 m. spalio 30 d. Bergkirchene, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, Vakarų Vokietijoje, mirė Rudolfas Otonas Vymeris, evangelikų liuteronų kunigas, visuomenės veikėjas.
Rudolfas Otonas Vymeris (Rudolf Otto Wiemer) gimė 1906 m. rugpjūčio 13 d. Pabijanicoje, Lasko apskrityje, Lenkijoje, kur 1905–1907 m. kunigavo jo tėvas Augustas Vymeris (1869 – 1942). Rudolfas Otonas buvo penktas vaikas iš Vilkaviškio apskrities kilusių Augusto ir Leontinos (g. Wernitz) Vymerių šeimoje, kurioje augo su trimis broliais ir dviem seserimis.
Mokyklą lankyti Rudolfas Otonas Vymeris pradėjo Tauragėje, vėliau mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1925 m. spalio 1 d. buvo priimtas į naujai įsteigtą Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultetą Kaune (studijos prasidėjo 1926 m. sausio 15 d.). Dar studijuodamas, 1928 m. rugsėjo 30 d. Jurbarke buvo įšventintas kunigu diakonu. Universitetą Rudolfas Otonas Vymeris baigė 1930 m. gegužės 20 d.
1930 m. liepos 8 d. Tauragėje Rudolfas Otonas Vymeris vedė Eleną Trautmanaitę (Helene Malwine Johanna Trautmann, 1901–1981).
Įvairiu metu kunigas Rudolfas Otonas Vymeris tarnavo Jurbarko, Panevėžio, Virbalio ir Kauno evangelikų liuteronų parapijose, nuo 1935 m. spalio 15 d. kunigavo Garliavos evangelikų liuteronų parapijoje su Prienų filija. 1937 m. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijoje išlaikė egzaminus pro venia concionandi (rugsėjo 15 d.) ir pro ministerio (lapkričio 10 d).
Kunigas Rudolfas Otonas Vymeris kėlė tautinę jaunimo dvasią, rėmė lietuvių kultūrą ir švietimą, rūpinosi giesmių redagavimu. Prisidėjo kuriant Lietuvių evangelikų sąjungą, dalyvavo jos steigiamajame suvažiavime Kaune 1936 m. spalio 5 d. Rengiant bendrą Lietuvos evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bažnyčių giesmyną reikalavo, kad naujojo giesmyno pagrindu būtų imamas ne reformatų, bet Klaipėdos krašto lietuvininkų giesmynas. 1940 m. gegužės 26-29 d. dalyvavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigų konferencijoje Vilniuje.
1941 m. pradžioje iš sovietų okupuotos Lietuvos kunigas Rudolfas Otonas Vymeris su žmona „repatrijavo“ į Vokietiją. Čia mėgino tęsti dvasininko tarnystę, tačiau kadangi Lietuvoje buvo pasireiškęs kaip nacionalsocializmo idėjų priešas, o jo dėdė, Lietuvos kariuomenės prokuroras Emilis Vymeris (1885–1974), beje, 1941 m. taipogi „repatrijavęs“ į Vokietiją, palaikė kaltinimus 1934–1935 m. Kaune vykusiame Klaipėdos krašto nacių teismo procese, Berlyno saugumo policija kunigui Rudolfui Otonui Vymeriui uždraudė pamokslauti ir mokyti tikybos.
Po karo Rudolfas Otonas Vymeris kunigavo įvairiose Vakarų Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės parapijose: nuo 1947 m. Buer-Resse, netoli Gelzenkircheno, nuo 1951 m. – Ervite, nuo 1952 m. – Liunene-Brambaueryje, 1954 m. tarnavo Mindeno bažnytinės apskrities sinodo superintendentūros vikaru. Vėliau, iki išeidamas į pensiją 1971 m., kunigavo Bergkircheno bažnytkaimyje, Mindeno-Liubekės apskrityje. Išėjęs į pensiją, daugiau laiko galėjo skirti išeivijos veiklai, dalyvavo išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios suvažiavimuose, o taip pat Pasaulio Liuteronų Sąjungos Vokiečių nacionalinio komiteto susirinkimuose, kuriuose drauge su estų, latvių, vengrų ir lenkų išeivijos bažnyčių delegatais atstovavo sovietų pavergtų šalių liuteronams.
Sulaukęs septyniasdešimt ketverių, kunigas Rudolfas Otonas Vymeris mirė Reformacijos šventės išvakarėse 1980 m. spalio 30 d. Bergkirchene, palaidotas Paderborno kapinėse.
Pagrindinėje nuotraukoje Bergkircheno bažnytkaimis, kuriame paskutiniuosius savo gyvenimo dešimtmečius nugyveno kunigas Rudolfas Vymeris.
