Thich Nhat Hanhas – iš Vietnamo kilęs zen vienuolis, mokytojas ir rašytojas. Už savo veiklą bei nuopelnus, siekiant taikos bei didesnio savitarpio supratimo, pagerbtas daugybe tarptautinių apdovanojimų. Šiuo metu gyvena pietvakarių Prancūzijoje, jo paties įkurtame Slyvų kaimelio vienuolyne. Yra parašęs daugiau kaip 100 knygų, kelios jų išleistos ir lietuvių kalba.

Mes puikiai mokame ruoštis gyvenimui, tačiau ar išties mokame gyventi? Žinome, kaip gyventi dėl diplomo ir esame pasirengę ilgai ir sunkiai dirbti norėdami turėti gerą darbą, automobilį, namą ir taip toliau. Bet kaip mums sunku prisiminti, kad esame gyvi čia ir dabar. Kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas žingsnis gali būti pripildytas taikos, džiaugsmo ir ramybės. Tereikia sąmoningai gyventi dabartyje.

Kiekvieną rytą pabudę turime dvidešimt keturias naujas gyvenimo valandas. Kokia tai brangi dovana. Turime galimybę šią dieną nugyventi taip, kad šios dvidešimt keturios valandos mums patiems bei kitiems žmonės taptų taikos, džiaugsmo ir laimės laiku.

Tikra meilė mums dovanoja grožį, laisvę ir taiką. Tikra meilė savyje talpina gilaus džiaugsmo jausmą, liudijantį, kad esame gyvi.

Kiekviena minutė gali tapti šventa minute, kiekviena akimirka – šventa akimirka. Kur jūs ieškote dvasingumo? Ieškokite to savo kasdienybėje, toje įprastoje veikloje, kurią darote kasdien. Grindų plovimas, daržovių laistymas ar indų plovimas tampa dvasine praktika, jei tai daroma sąmoningai ir dėmesingai.

Mūsų tikrieji namai – tai dabarties akimirka. Stebuklas – ne eiti vandeniu. Stebuklas – vaikščioti žalia žeme ir būti dabarties akimirkoje. Taika ir ramybė yra visur: gamtoje, pasaulyje, mumyse – mūsų kūne ir dvasioje. Kartą pajutę tą ramybę, mes išgyjame ir persimainome. Tai nesusiję su tikėjimu – tai tik praktikos reikalas. Tereikia grąžinti savo kūną ir protą į dabarties akimirką, ir patirsime nuostabią atgaivą.

Įsivaizdavimas, kas yra laimė, gali tapti spąstais. Mes pamirštame, kad tai tėra mūsų nuomonė ir įsivaizdavimas. Mūsų laimės idėja gali tapti kliūtimi, trukdančia tapti laimingais. Būdami įsitikinę, kad laimė turi įgauti konkrečią formą, galime nepastebėti prieš pat mūsų akis esančios galimybės patirti džiaugsmą.

Jeigu neišmokome dėmesingai išklausyti savęs, kaipgi sugebėsime dėmesingai išklausyti kitą?

Mylėti – tai ne savintis kitą žmogų, ne sugerti visą jo dėmesį ir meilę. Mylėti – tai kitam žmogui suteikti džiaugsmą ir paguodą jo kančioje. Būtent šiuos gebėjimus mes ir turėtume ugdyti.

akimirką, kai meilė nustoja augti, ji ima mirti.

Kasdienybėje mes nuolatos kažkur einame, o tiksliau – bėgame, ir tokiu būdu žemėje paliekame savo rūpesčių ir apgailestavimų pėdsakus. Tačiau eiti reikia taip, kad po mūsų liktų taika ir ramybė.

Daugelis ligos simptomų kyla iš neteisingo požiūrio į tikrovę.

Nenorėčiau gyventi pasaulyje, kur visai nebūtų kančios, nes tada nebūtų ir atjautos bei supratimo. Jei nesate patyrę bado, nesuprantate, kaip svarbu, kad turite ką valgyti. Neregėję karo, nesuvokiate, kokia brangi taika. Būtent dėl to susidūrę su nemaloniais dalykais ne visada turėtume nuo jų bėgti. Nesikratydami savo kančios, atidžiai į ją žvelgdami ir paversdami ją atjauta, randame kelią į laimę.

Žmogui yra būtina proto ekologija.

Laimingi žmonės yra tokie svarbūs todėl, kad jie patys tampa laimės šaltiniais. Ir jūs taip pat galite tapti laimingais, ir tuo pačiu tapti prieglobsčiu visiems, esantiems šalia jūsų.

Jei mėginsite išmesti viską, kas jums nepatinka, galite atsikratyti ir savimi pačiu.

Vaikščiojimas, valgymas, kvėpavimas, bendravimas ir darbas – tai galimybės kurti laimę savyje ir aplink mus. Sąmoningas gyvenimas – tai menas ir kiekvienas, norintis tapti menininku, turi treniruotis.

Ginčai ir konfliktai kyla dėl siauro požiūrio.

Pyktis reikalingas lygiai taip pat, kaip sodininkui – kompostas. Tačiau pykdami ant savo pykčio turėsime tik pyktį kvadratu.

Žmogus natūraliai vengia kančios – tai užprogramuota jo prigimtyje. Tačiau be kančios mes negalime augti savo žmogiškume.

Sugebėti matyti kitą žmogų ir džiaugtis jo buvimu – tai jau didžiulė laimė.

Jei jūsų pasėtos salotos prastai auga, jūs jų nekaltinate, o ieškote priežasčių, kodėl taip yra. Galbūt reikalingos trąšos, laistymas ar apsauga nuo saulės. Tačiau jūs niekados nekaltinate salotų. Bet jei iškyla problemų su draugais ar artimaisiais, mes iš karto apkaltiname būtent juos. Reikia pradėti jais rūpintis ir tuomet su jais viskas bus gerai, kaip ir su salotomis.

Nėra kelio į taiką. Taika ir yra kelias.

Nesvarbu kiek jums metų, visi galvojame, kad geriausia mūsų laukia ateityje. Kartais mes bijome, kad tai gali nutikti pavėluotai, tačiau vis tiek viliamės. Tačiau jei mes ir toliau gyvensime nesąmoningai, mūsų taip laukiama akimirka niekada neateis.

Norint mylėti žmogų, visų pirma, reikia jį suprasti. Jei mes siekiame žmogų turėti vien sau, tai niekaip nesusiję su meile. Kol galvojame vien apie save, tenkiname savo pačių poreikius ir nepastebime kito žmogaus norų, mes negalime mylėti. Kad pamatytum ir suprastum kito poreikius, svajones ir kančią, būtina į jį įsižiūrėti. Čia ir yra tikrosios meilės esmė: negalime nemylėti to, kurį išties suprantame.

Jei nesugebate tarnauti savo žmonai ar vyrui, savo vaikams ar tėvams, kaipgi tuomet ketinate būti naudingi kitiems žmonėms?

Esame tai, ką jaučiame ir ką suvokiame. Jeigu mylime – vadinasi – tai meilė. Jei grožimės snieguota kalno viršūne, mes ir esame ta viršūnė. O kai svajojame, tuomet patys tampame ta svajone.

Igno Stanio nuotrauka

Parengė Gediminas Kajėnas

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *