Šiemet jam būtų sukakę 100. Jam, Betygalos vidurinės mokyklos (dabartinės Betygalos Maironio gimnazijos) mokytojui Antanui Juškai. Taip pat, kaip ir popiežiui Jonui Pauliui II ir poetui Pauliui Širviui. Jie – amžininkai. Taip, Antanas Juška nėra toks žinomas, kaip šiedu garsūs žmonės, jis neprilygsta popiežiui nuveiktų darbų globalumu, o jo poezijos posmų neskaito ir nedainuoja visa tauta. Bet juos brandino tie patys istorijos vingiai ir dramos, karai, perversmai ir sukrėtimai, ir galbūt dėl to šis kuklus betygalietis nenusileidžia jiems savo dvasios didybe, minčių gilumu ir žodžių, pasėtų jo mokinių širdyse, gyvybingumu, o nuveiktų darbų jo gimtojoje Betygaloje reikšmės ir prasmingumo tiesiog neįmanoma pervertinti.
Šio jubiliejaus proga Raseinių krašto istorijos ir kultūros žurnalas „Rasupis“ paprašė manęs pasidalyti prisiminimais apie šį neeilinį žmogų – mano Tėvą. Labai sunkus man buvo šis darbas, aplaistytas graudulio ašaromis, lydimas didžiulio ilgesio ir dėkingumo, šviesių ar skausmingų prisiminimų. Neišvengiamai teko ne tik peržvelgti daugybę gyvenimo epizodų, bet ir naujai, jau iš laiko atstumo, suvokti ir įvertinti jų reikšmę man, mūsų šeimai, jo mokiniams ir visiems, su kuriais jis vienaip ar kitaip bendravo, tuo pat metu nuolat galvojant, kaip tai, ką atrenku ir aprašau, priims ir supras skaitytojas.
Tebūnie šis Jums pateikiamas tekstas laikomas mano nuoširdžia dovana, o kartu ir padėka Tėvui šios nepaprastos sukakties proga!
Gyvenimas ir kartu su juo duodamas laikas yra laikomi dovana. Pradėdami savąjį laiką pačią pirmąją akimirką, mes gauname dar vieną – savo tėvus. Suprantama, dovanos būna visokios – gražesnės ar ne tokios gražios, didesnės, vertingesnės ar kiek paprastesnės. Save priskirčiau prie tų, kurie nežinia už kokius nuopelnus savąją gavo kukliai įpakuotą, bet su ypatingos vertės ir grožio turiniu. Sakyčiau – neįkainojamą. Ir ta manoji dovana buvo mano Tėvas mokytojas Antanas Juška, visų meiliai vadinamas Betygalos Antanėliu, šviesuolis, eruditas, gal kiek ir savotiškas originalas, šmaikštuolis, Betygalos ir viso Raseinių rajono renginių puošmena, neprilygstamas oratorius, puikus mokytojas ir, gal svarbiausia, tiesiog labai geras žmogus. Žmogus, pilnas meilės. Man pasisekė labiau už kitus (bent man taip atrodo) – nes tai ir Tėvas, (mūsų tetuks, kaip mes jį vadinome šeimoje), ir mokytojas viename asmenyje. Pagaunu save klausiant: kodėl sakau „buvo“? Negi tik todėl, kad jis išėjo Amžinybėn prieš 17 metų? Bet juk išėjo tik fiziškai. Jo didi dvasia vis dar sklendžia virš jo numylėtos Betygalos ir Dubysos klonių, išvaikščiotų takų takelių, virš jo paliktų materialių ir nematerialių darbų ir vis dar skleidžia savo ypatingą šviesą tiems, kurie jį prisimena.
„Tėve, kuris esi. Dar vis esi. Jei nebūtum, su tavim nekalbėčiau“, – taip apie mūsų tetuką kažkada rašė mano brolis Dobilas. Man belieka tik paantrinti. Jo buvimą savyje – savo širdyje, dvasioje, mintyse jaučiu iki šiol. Ir, laikui bėgant, vis labiau pastebiu tas savybes, kurias paveldėjau iš Tėvo – per genus, per jo darbus, per dosniai dalijamus žodžius, gautus ar „įsodintus“ giliai ir nebepanaikinamai. Sakoma, yra dalykų, kurie „nuo Dievo“. Aš kalbu apie tai, kas „nuo Tėvo“… Ne veltui ir viena, ir kita dažnai eina kartu.
Kai sutikau su pasiūlymu parašyti straipsnį apie Tėvą, negalvojau, kad ėmiausi Sizifo darbo. Ne todėl, kad man apskritai sunku rašyti (beje, tai irgi „nuo Tėvo“). O todėl, kad tiesiog neįmanoma į straipsnio formatą sudėti visko, ką šis žmogus savyje turėjo, ką buvo kitiems padaręs ar padalinęs. Taip, apie tai yra išleista knyga „Betygalos Antanėlis“, bet net ir ta knyga – tik dalis šio žmogaus gyvenimo. Jis buvo lyg brangakmenis, deimantas su daugybe briaunų, ir kaip bepasuksi – kiekviena briauna žėrėjo ir švietė savitai ir nepakartojamai.
Belieka savo nuožiūra apsiriboti svarbesniais jo gyvenimo potėpiais, kurie atrodytų svarbūs ar įdomūs ir kitiems, potėpiais, kuriuos tariuosi neblogai žinanti, nes, kaip jo dukra, daug laiko buvau ypač arti Tėvo (kadaise jis mane tituluodavo princese).
Tetukas buvo absoliutus abstinentas. Tiems laikams tai buvo nepopuliarus, keistas ir visiškai nesuprantamas dalykas. Dėl to kildavo visokiausių komentarų, pašaipų, begalinių įkalbinėjimų („pons mokytojau, nu juk nieko nenutiks dėl vienos čierkutės“), bandymų kaip nors „apmauti“, alaus įpilant vietoj limonado, ir kitokių kurioziškų situacijų. Bet Juška buvo „kietas“. Ne – ir baigta! Arba viską nuleisdavo juokais. Mums aiškindavo: „nenoriu savo smegenų drumsti, negi aš pats sau priešas“. Jam nereikėjo taurelės „ant smagumo“. Susibūrimuose ir be to būdavo bendrijos siela – be galo linksmas, kalbus, žaismingas ir šmaikštus.
Bet priklausomybių, ir netgi labai stiprių, tetukas visgi turėjo, ir ne vieną. Ir svaigino gyvenime jį tikrai daug dalykų… Vienas iš jų – neapsakomas žinių troškulys. Nuolatinis ir nenumalšinamas. Tikriausiai lengviau būtų suskaičiuoti, kuo jis nesidomėjo, negu apibrėžti jį dominančių dalykų ratą. Tai buvo vaikščiojanti enciklopedija. Žinojau, kad jei kas neaišku, reikia eiti pas tetuką. Jis visada ras atsakymą. Jei atsakymo nežinodavo, žinodavo, prie kurios knygų lentynos eiti ir kokią knygą ištraukti, kad atsakymo ieškočiau jau pati. O jei tokios knygos nebūdavo – atsakymą „išmąstydavo“, pasitelkdamas savo turimas žinias, sveiką logiką ir priežastinius ryšius. Iš jo paveldėjau savybę visada bandyti paaiškinti bet kokius aplinkui vykstančius dalykus ir tą didžiulį smagumą rasti atsakymą (ar bent jau galvoti, kad radai).
Man lig šiol yra mįslė, kodėl tas vaikiukas, jauniausias iš daugiavaikės, paprastos, gana skurdžiai gyvenusios valstiečių šeimos sūnų, taip be galo norėjo mokytis? Iš kur, kaip, kodėl jo sielos gelmėse nuo pat mažystės pasąmoningai liepsnojo toks stiprus vidinis pažinimo geismas, tik vėliau jau sąmoningai suvoktas kaip noras mokytis, žinoti ir suprasti? Baigęs pradžios mokyklą, ja neapsiribojo, nors tai įprastai buvo „lubos“ daugeliui valstiečių vaikų. Nutarė mokytis toliau. Įstojo į Raseinių gimnaziją. Tai buvo drąsus žingsnis. Pinigų trūko. Reikėjo ne tik kažkaip prasimaitinti, bet dar ir kambariuką Raseiniuose nuomoti. O ir mokslas buvo mokamas. Tai ir sukosi, kaip išmanydamas. Mokėsi puikiai, ir ne tik todėl, kad gerai besimokančiuosius tuomet nuo mokesčio atleisdavo. Laisvu nuo savo pamokų laiku darydavo namų darbus tingioms pasiturinčių žydų atžaloms, spręsdavo jiems uždavinius, rašydavo rašinius. Už „paslaugas“ gaudavo vieną kitą litą ar kokio atliekamo maisto prie sausos duonelės prisidurti. Namai ne kaži kuo galėjo padėti, namiškiai patys sukosi kaip galėdami. Šeštadienio pavakare grįždavo Antanėlis iš Raseinių pėsčias į savo Lubonius (apie 18 km), pasidžiaugdavo namais ir namiškiais, kokį darbelį nudirbdavo, o sekmadienio vakare su duonos kepalu po pažastimi išeidavo atgal į Raseinius mokslų krimsti. Vasaromis irgi dirbo – dažydavo namus, ganydavo bandą. Baigęs gimnaziją, stojo mokytis į Tauragės mokytojų seminariją. Manau, kad būtent studijų seminarijoje metai jam buvo vienas iš šviesiausių gyvenimo tarpsnių – ir dėl to, kad jaunystė, ir dėl to, kad daug bendraminčių, bendramokslių. Visi jie puoselėjo taurius idealus, aukštas moralines vertybes, svajojo „tarnauti Dievui ir Tėvynei“. Deja, istorijos vingiai sužlugdė ne tik svajones ir idealus, bet ir dalį pačių moksladraugių – kas į Ameriką, kas – pro krematoriumo kaminą ar į kapo duobę, kas – į komunistų partiją „šviesios ateities ir komunizmo“ statyti. O Tėvas liko mokytojauti. Didieji miestai jo netraukė. Pradėjo Mankūnų ir Ugionių pradinukėse, o vėliau – drįstu sakyti, kad visą likusį gyvenimą – dirbo Betygalos vidurinėje mokykloje. Liko mokyti vaikus (ir ne tik!), toliau pats mokytis, kaupti žinias, mąstyti, kurti ir statyti. Dabar tai moderniai vadinama „lifelong learning“. Seniau tai buvo apibūdinama tiesiog kaip žingeidumas, noras žinoti ir mokėti.
Kita Tėvo priklausomybė – knygos. „Sirgau knygų skaitymo liga“, – yra sakęs. Karo metais turguje duonos kepalą ar lašinių bryzelį buvo galima išmainyti į glėbį, ar netgi maišą, knygų. Ir ne šiaip kokių brošiūrėlių. Tarp jų būdavo rečiausių didelės bibliografinės vertės leidinių, raštų rinkinių, nuostabiausiai iliustruotų, puoštų graviūromis albumų. Kiek tik jį pamenu, tiek kaip kokia bitelė tempė į namus tas knygas, vis grįždavo „ratuotas“. Pirko įvairiausią literatūrą: filosofinę, istorinę, biografinę, pedagoginę, astronominę, lituanistinę, grožinę, žodynus ir meno leidinius. Ir tik kai jau į knygų lentynas pasidarė sunku ką naujo beįbrukti ir jos pradėjo linkti nuo knygų svorio, ėmė sakyti, kad „reikia pirkti tik taikomąją literatūrą, nes grožinę galima paimti paskaityti iš bibliotekos“ (šis pamokymas nelietė poezijos, kurią labai mėgo ir kurios turėjo labai daug). Ir dar yra sakęs: „Vaikai, neskaitykite gerų knygų. Skaitykite tik pačias geriausias.“ O aš, vos pramokusi (tiksliau – tetuko pramokyta) skaityti, „rijau“ viską iš eilės. Pradžioje dar jisai parankiodavo ką tinkamesnio iš savo nesuskaičiuojamų lentynų, paskui jau pati pasirūpindavau šio dvasios peno.
Beje, skaitė visa šeima. Net babuks (tetuko mama), jau perkopusi 80, vis dar nepaleisdavo iš rankų savo visiškai suskaityto „Ben Huro“. Skaitydavau prabudusi lovoje, skaitydavau migdama, po antklode pasikišusi žibintuvėlį, kad skaitymo niekas nematytų, skaičiau ligoninėse, kelionėse, per atostogas ir netgi darbe nuvogdavau ką paskaitinėti. Supratimas, kad skaitymas – didžiausias malonumas pasaulyje, išliko mūsų, trijų Juškiukų, labai stipri nuostata visam gyvenimui. Vaikystėje nuolat aplink matydama skaitomas ir visokiais pavidalais gulinčias knygas, be jų sunkiai įsivaizduoju net ir prašmatniausių namų interjerą. Dabartiniuose mano namuose irgi visur knygų perteklius, o skaitymui prieš miegą yra skirta metrinė knygų stirta ant mano naktinio stalelio, ne, netgi dvi – dar viena po staleliu. Kaip tai panašu į tėvų namus! Vyras man prognozuoja žūtį nuo virstančių ant galvos knygų. Bet, sutikite, tai būtų labai garbinga mirtis! Čia jums ne krentanti ant galvos plyta…
Gaila tik, kad didumos šios neįkainojamos vertės Tėvo knygų kolekcijos dėl įvairių priežasčių jau nebėra. Nedidelė dalis išlikusių knygų dabar perduota Betygalos bibliotekai, ten galima peržiūrėti nuolatinę jų ekspoziciją, o bibliotekos vedėja Regina Musteikienė labai gražiai ir išsamiai gali papasakoti apie kiekvieną iš jų.
Prie Tėvo priklausomybių priskirčiau ir aistringą meilę gimtajai kalbai, su visomis iš to išplaukiančiomis apraiškomis. Turėjo nepaprastai stiprų kalbos jausmą. Kalba buvo taisyklinga, graži, vaizdinga, tiksli, gana dažnai papuošta kokiu retesniu, bet labai tinkamu žodžiu. „Man visada trūko geros žodžio duonos pavalgyti…“ – yra sakęs. Ne veltui šviesaus atminimo poetas Juozas Nekrošius yra rašęs: „O kaip skaniai ir aromatingai kvepėjo JO – MOKYTOJO tariami žodžiai: Vaškutė! Vėviršė! Dubysa! Sandrava! Motina! Duona! Betygala! Lietuva!.. Nepakartojama meilės, pasididžiavimo ir džiaugsmo priegaidė, Betygalos kalbos muzika!“
Yra išlikęs puikus Tėvo esė labai taikliu pavadinimu „Kalba – Tautos upė“. Be kitų dalykų, ten jis kritikavo perdėtą meilę tarptautiniams žodžiams, išstumiantiems iš turtingo lietuvių kalbos žodyno seniausiai turimus atitikmenis. Vadino tokius tarptautizmus šiukšlėmis lietuvių kalbos asloje. „Būtina gerokai pašlavinėti! O jei toliau apsikęsime su tuo ydingu reiškiniu, tapsime žlibaisiais tėvų kalbos duobkasiais. Atsikvošėkime!“ – ragino jis. Pamenu, atsiradus pirmiesiems mobiliesiems telefonams, jį nepaprastai erzino tas šnekamojoje kalboje vartojamas „mobiliakas“. Šaipėsi ir piktinosi, siūlė vartoti terminą „kišeninis telefonas“. Ir buvo visiškai teisus! Juk tuos „mobiliakus“ visi pradžioje dažniausiai ne kur kitur – kišenėse – nešiodavo. (Tiesa, dabar dažniausiai jie pagarbiai nešami rankoje prieš save.)
Buvo puikus oratorius! Jį nuolat kviesdavo „pakalbėti“ įvairiausiuose renginiuose, susitikimuose, jubiliejuose ir minėjimuose: „Mokytojau, būkit geras, pasakykit kalbą!“ Niekada neatsisakydavo. Netgi kviečiamas į laidotuves. Visada apie velionį tardavo kokį gerą išskirtinį žodį. O jau davęs sutikimą „kalbai“, ilgam sėsdavo prie savo rašomojo stalo. Labai atsakingai ieškodavo tų vienintelių tikslių ir vaizdingų žodžių, padėsiančių perteikti minčių ir dalykų esmę. Reikėjo tik pamatyti tų kalbų juodraščius – braukyti, subraukyti, perpildytomis įvairių pastabų ir variantų paraštėmis. Kaip oratorius, jis turėjo tiesiog Dievo dovaną balansuoti „ant skustuvo ašmenų“, taip įtempdavo savo dėstomų minčių stygą, kad, rodės, ji tuoj tuoj nutrūks ir kalbėtojas „nusišnekės“ ar apsijuoks. Bet ji nenutrūkdavo, skambėdavo iki aukščiausių gaidų ir baigdavosi oratoriaus triumfu bei sužavėtų klausytojų plojimais. Kiek jis tų kalbų yra pasakęs, niekas neskaičiavo. Jos visos buvo vertos išlikti. Gaila, neišliko… Gal tik juodraščių fragmentai…
Labai gražiai skaitė eiles. Kai dar buvau nedidukė, mudu turėjome tokį ritualą, kurį dabar vadinčiau „Eglės Žalčių karalienės“ skaitymais. Prašydavau: „Tetuk, paskaityk Žalčių karalienę!“ Jis atsidusęs imdavo aptrintą leidinėlį ir mes leisdavomės „kančių keliais“. Paprastai būdavo skaitoma poemos dramatiškoji paskutinė dalis. „Paskubėk, Eglužėl, tu vaikais vedina“, – narsiai pradėdavo tetukas. Ties teksto viduriu jo balsas pradėdavo virpėti, dar vėliau pasirodydavo ašara išdavikė. Ties „priešais jūra banguos amžinai, amžinai“ aš jau verkdavau pasikūkčiodama. Nepaisant baisios širdperšos dėl Eglės likimo ir žinodama, kad be raudų neapsieisim, po kelių dienų vėl prašydavau: „Tetuk, Eglę paskaityk.“
O kaip būtų smagu, jei jo kalbos, laiškai ir kiti tekstai, mintys ir samprotavimai, spalvingų ir taip gražiai pasakojamų prisiminimų gausybė būtų sugulę knygų lentynoje į jo raštų tomelių eilę. Išsitrauki priėjęs, paskaitai, pacituoji. Nesugulė… Ne rašto tai buvo žmogus. Žodžio… J. Nekrošiui yra prisipažinęs: „Bijau balto popieriaus!“
Muzika! Beveik visos muzikos apraiškos… Baisi priklausomybė! Dar viena neišsemiama tema. Apie ją rašęs: „Muzika yra antrojo laipsnio kalba, kuri apjungia žmoniją kūrybiniam darbui ir maitina jos dvasią, kuri viena gali jausti amžinybę ir dieviškąjį džiaugsmą. Man ši ugnis sušildo kasdienybę ir teikia būties prasmę.“
Namuose mus supo muzikos instrumentai. Beveik ketvirtadalį kambarėlio su knygomis užėmė trofėjinis vokiškas pianinas „Gebr. Zimmerman“, kažkokio karo nukamuoto sovietų karininko bandytas gabenti į Rusiją iš Karaliaučiaus. Neišlaikęs alkio kančių, karininkas išmainė tą pianiną į tetuko pasiūlytą lašinių paltį, ir abu išsiskyrė baisiai patenkinti. O mes turėjome galimybę mėgautis aukščiausios kokybės garsais! Palėpėje kabėjo kažkokie nematytos formos perlamutru blizgantys apvalūs styginiai instrumentai, kurių pavadinimų ir dabar nežinau ir kuriuos, deja, vaikiškų žaidimų įkarštyje mes negailestingai suniokojome. Po rašomuoju stalu glaudėsi bent keli smuikai nutrintuose futliaruose. Kai po Nepriklausomybės atkūrimo buvo pradėti likviduoti kaimų „kultūrnamiai“, o juose veikusių orkestrų „dūdoriai“ skalsesnės duonos užsieniuose ieškoti, mūsų namuose tiesiog „kuopomis“ pradėjo rastis „niekieno“ muzikos instrumentai. Įvairaus dydžio ir formų dūdos, fleitos, smuikai, kontrabosai, būgnai… Jų buvo prikimšti visi namai, visi įmanomi kampai ir spintos nuo pastogės palėpių iki rūso. Tėvas tiesiog negalėjo leisti, kad niekam nebereikalingi instrumentai būtų, kaip jis vadino, „varvagių“ (vario vagių) spalvoto metalo supirkėjams parduoti. Manau, kad daugelis instrumentų, tokių gelbėtojų neatrasti, ta kryptimi negrįžtamai nukeliavo. Kiek žinau, vienas toks dūdų komplektas brolio Dobilo buvo perduotas kažkuriai mokyklai, ir būtent dėl to susikūrė mokinių dūdų orkestrėlis.
Ir kaipgi be Tėvo smuiko! Mano vaikystėje gana dažnai jį „virkdė“, mėgo groti. Vėliau tie muzikiniai priešokiai retėjo. Visada graudinuosi, išgirdusi dainą „Senas tėvo smuike“… Paskutinį kartą tetukas juo grojo savojo 70-mečio proga. Pasibaigus oficialiajai daliai su gausybe gėlių, garbės ir padėkos raštų bei kalbų, Tėvas visiems padėkojo sakydamas: „Norėčiau jus pakviesti į didžiulę prašmatnią puotą. Kadangi to neišgaliu, kviečiu jus į savo koncertą.“ Tai buvo staigmena visiems, netgi man, nes tam koncertui jis ruošėsi slapčia, matyt, ne visai tikras dėl savo galimybių ar kokybės. Bet tai buvo nuostabus koncertas! Pro plačiai atvertus mokyklos aktų salės langus į nepaprastai šiltą žvaigždėtą rugpjūčio naktį sklido senstelėjusiais pirštais, ne – širdimi – atliekamos melodijos, tiesa, paprastutės, nelabai sudėtingos, bet tai buvo nuoširdžiausia dovana, kurią Tėvas tuo metu galėjo padovanoti betygaliečiams ir kokią tik jie kada nors buvo gavę. Visi klausėsi nuščiuvę, suprasdami, kad vyksta kažkas nepaprasta. Tai buvo sakralus žmogiškosios sielos atvėrimo aktas ir pasidalijimo meile per muziką puota. Daugiau prie smuiko jis nebeprisilietė…
Beje, tiek mūsų namuose, tiek mokykloje Tėvas nuolat ką nors mokė muzikavimo. Mokė mane groti pianinu, brolį Saulių smuiku, Dobilą išmokė groti dūda, kažkas ateidavo groti mandolina, kažkas griežė smuikais. Mama pasakojo (aš jau gyvenau Vilniuje), kad kurį laiką bent keturios mergytės pas mus mokėsi akordeono pradžiamokslio. Atžygiuodavo išdidžiai savo instrumentais skolintuose vaikiškuose vežimėliuose vežinos, tarsi kokios mamos su kūdikiais – jos buvo dar liaunutės, rankelėse akordeonus atsitempti buvo tiesiog per sunku.
Mokykloje veikė skudutininkų grupė, choras, buvo bandyta burti ir smuikininkų ansamblį. Apie 1970-uosius Tėvas įkūrė dūdų orkestrą. Juk būtent dūdos nuo vaikystės, anot jo paties, tapo „didžiuoju traukiančiu magnetu, kuris bet kuria proga nuteikia geru ūpu ir motiniškai švelniai „paglosto, pakedena“ kasdienybės alinamą sąmonę.“ Nesuskaičiuojami pulkai vaikų iš jo gavo muzikos pradmenis ir gerokai pralavintą muzikinį skonį bei užaštrintą klausą. Ne vienam tai labai pravertė tolesniame gyvenime, o kai kam tapo ir viso gyvenimo duona. Tėvas norėjo, kad ir aš toliau muzikos mokyčiausi. Bet mudviem nuvažiavus į naujai paskelbtą mokinių priėmimą Čiurlionio muzikos mokykloje ir man sėkmingai atitikus klausos, grojimo, natų pažinimo ir kitus svarbiausius reikalaujamus parametrus, vienas iš jų visgi „pakišo“ koją. Buvau „per sena“, tiksliau, norėdama mokytis pianino klasėje, būčiau turėjusi iš naujo eiti į pirmą klasę. O buvau jau trečiokė. Grįžome tylomis. Tėvas buvo labai nuliūdęs. Aš – neatsimenu, gal ir ne, lyg ir palengvėjo, kad iš namų nereiks Vilniun su visam išvažiuoti.
O baigiant „muzikinę“ temą, norisi taip apibendrinti: Antanas Juška buvo tikrovėje neegzistuojančios Betygalos muzikos mokyklos mokytojas. Mokykla visgi veikė, tik vieno žmogaus pavidalu, o tinkamiausia ją būtų vadinti „viskas viename“ (jame, suprantama).
Į kiekvieną sumanytą darbą nerdavo su jam būdingu užsidegimu, užsispyrimu pabaigti iki galo, negailėdamas tam nei laiko, nei jėgų. Ar tai būtų buvę betygališkio dailininko Jono Kuzminskio muziejaus Betygaloje atidarymo organizavimas, ar Tautos kryžiaus atstatymas, ar paminklas „Rudojo ir raudonojo maro aukoms“ – trys jo sumanyti geltono vaško žvakių simboliai ant postamento su jo paties akmenyje iškaltomis aukų pavardėmis, ar Šv. Jono šaltinėlio (jis jį gražiai vadino „Gaivučiu“) aplinkos sutvarkymas ir jo sumanytas Maironio gyvenimo datų ir eilių įamžinimas prie jo, ar paminklo Vytautui Didžiajam išmoninga priežiūra sovietmečiu (taip, kad valdžiai neužkliūtų) – viską jis darė atsakingai, ieškojo autentiškų šaltinių, važiuodavo į archyvus, konsultuodavosi su specialistais, klausdavo ir klausydavo žmonių prisiminimų ir nuomonės, betgi pridėdamas ir daug savo išmonės ir fantazijos.
O kur dar apie tai, kad jis yra baigęs ir Kūno kultūros institutą (vienoje grupėje su garsiuoju boksininku A. Šociku), kad jo treniruojami berniukai gimnastai kažkada buvo vieni geriausių visame rajone. Apie tėvų ir artimųjų tremtį… Apie namo statybos ir sklypo įrengimo epopėją… Apie tai, kad mokėjo kalti akmenyje, ir tai jo rankomis ir kalteliu įamžinta daugybės amžinybėn išėjusių žemiečių pavardės Pilkalnio kapinėse. Ir kad tai jo dailiai kaligrafiškai rašyti skelbimai informuodavo betygališkius apie būsimus renginius. Apie arabų kalbą, kurios pradėjo mokytis įkopęs į aštuntą dešimtį (kaip pats aiškino, „kad Koraną originalo kalba galėčiau skaityti“). Apie… apie… ir dar apie… ir…
Už nuopelnus 1994 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordino medaliu. Kaip gaila, kad kitais dviem didžiaisiais savo darbų įvertinimais pasidžiaugti jis nebespėjo. Vos keli mėnesiai po mirties, 2003 m. įsteigus Raseinių garbės piliečio vardo titulą, jis buvo suteiktas pirmiesiems penkiems asmenims, tarp kurių greta generolo Jono Žemaičio buvo ir Antanas Juška. Dar po gero dešimtmečio 2013 m. jis savo mokinių ir kraštiečių valia buvo pasiūlytas ir skaitytojų balsavimu išrinktas dienraščio „Respublika“ nacionalinių vertybių nominacijai „Žmogus Amžininkas“, tarp keleto pretendentų į šį vardą varžęsis ir su garsiuoju akademiku profesoriumi Antanu Kudziu ir jį nugalėjęs.
Kiek apmaudu, kad Tėvui taip ir nebuvo suteiktas Nusipelniusio mokytojo vardas. O juk jis buvo toks Mokytojas, kad nuopelnų trims tokiems vardams gauti būtų užtekę. Čia, žinoma, akmuo į tuometinio režimo sargų daržą. Manau, sovietmečiu koją pakišo jo atkaklus nenoras stoti į komunistų partiją. Daug kartų buvo kviečiamas, prašomas, pažadais gundomas. Bet jis savo įsitikinimų už tolesnės karjeros galimybes nepardavė. Tėvą labai gelbėjo specifinis mokėjimas viską paleisti juokais, už kuriuos net įsižeisti kažkaip nepatogu. O partijai būtų labai pravertęs toks narys. Su juo ir susirinkimus „užkiši“, ir plokščia komunistinė ideologija jo lūpose tūrį įgautų. Bet agitatoriai likdavo nieko nepešę. Gi tetukas liko be partijos, be postų ir be „nusipelniusiojo“… Mano ausį yra pasiekę pusbalsiu tariami to reikalo komentarai „tigi vadino, vadino (Betygaloj tai reiškia kvietė kvietė), ale gi žinai koks tas Juška štukorius, tigi kai pasakė…“
Nors Antanas Juška buvo didžiulė dovana ne tik man ir broliams, bet ir jo mokiniams, jo draugams, o galiausiai – pačiai Betygalai, jis pats buvo įsitikinęs priešingai. Tai Betygala, jos apylinkės ir pilni lakštingalų bei kitos gyvasties „puikūs slėniai sraunios Dubysos“ ir Pilkalnio daubos jam buvo didžiosios gyvenimo dovanos. Tai savo mokinius jis mylėjo, globojo, godojo, visapusiškai ugdė, negailėjo jiems laiko po pamokų, „darė iš jų žmones“. Sakyčiau, netgi ne kokio konkretaus dalyko žinios buvo svarbiausia, ką jis jiems yra davęs. Ir ko jis jų nemokęs! Nebent anglų kalbos (vokiečių visgi mokė). Tačiau svarbiausia buvo atskirų vertybinių nuostatų ir jų visumos, gilaus humanizmo principais grįstos pasaulėžiūros ugdymas, mokymas suprasti ir pritaikyti gyvenime savąją, kiekvieno unikalią, pasaulėjautą. Jis mėgdavo sakyti, kad viskam reikia „suteikti vektorių“. Tai štai ir kreipė jis savo mokinius tėvynės ir jos meilės, pagarbos jos istorijai ir palikimui, gimtajai kalbai, teisingumo jausmo, atviro ir smalsaus žvilgsnio į pasaulį ir žingeidumo vektoriumi. Be galo didžiavosi savo mokiniais! Mėgdavo su jais, baigusiais mokyklą, susitikti, pasišnekučiuoti, labai domėjosi jų veikla, komentuodavo kūrybą. Manau, iš to jis pats gaudavo didžiulio dvasios peno ir žmogiško pasitenkinimo. Kiekvienas jų gali prisiminti kokį asmeninį susitikimą su mokytoju, pokalbį ar žodžius, giliai įsirėžusius į atmintį. Apie tai daug jo „buvusiųjų“ nuoširdžiai dalijasi knygelėje „Betygalos Antanėlis“.
Visko čia nesurašysi. Neleidžia straipsnio formatas. Žiūrėdama į vis ilgėjantį tekstą ir dėl to trumpinamas ar net išbraukomas kai kurias pastraipas, jaučiuosi tarsi koks sutrikęs darbininkas, gavęs užduotį didžiulį puikų paveikslą įsprausti į per mažus rėmus. Vienur nupjauni, kitur nukerpi, dar kitur palenki – ir vis tiek netelpa, blogai… Todėl tuo savąją ištarmę apie Tėvą ir baigiu.
Bet dar trumpai noriu papasakoti apie Mamą. Juk ji irgi yra tarp tų didžiųjų mano gautų dovanų, ir apie ją nepasakyti nieko būtų, švelniai tariant, sunkiai pateisinama. Beveik už visų įžymių pasaulio žmonių slepiasi jų tyliosios draugės, žmonos ir mūzos. Tai jos rėmė ir palaikė savo antrąsias puses, įkvėpė, skatino, guodė ir sudarė sąlygas savo vyrams plačiai išskleisti kūrybos sparnus. Tokia buvo ir Mama. Tai ji dažniausiai prisiimdavo didžiąją buities naštą ir laikė tris namų kampus. Ji liko lyg ir Tėvo šešėlyje, bet juk be jos Tėvas nebūtų tapęs tuo, kuo buvo, ir tokiu, kokiu buvo. Ir mes nebūtume! Ji irgi buvo mokytoja, su visais iš to kylančiais rūpesčiais ir džiaugsmais. Netgi vieną, 26-ąją, mokinių laidą lydėjo nuo pirmos iki paskutinės klasės (manau, nė vienas mokytojas tuo negali pasigirti). Mamos auklėtiniai tiesiog užprotestavo, kai buvo bandyta ją kita auklėtoja pakeisti. Be galo darbšti, kūrybinga, nebijanti imtis naujovių, sumani šeimininkė, kadaise ne kartą kviesta padėti šimtadienio ir išleistuvių stalus paruošti. Puiki siuvėja, mezgėja, nėrėja ir gėlininkė. Man ne vieną gražią suknelę pasiuvusi, ne vieną vaikišką knygelę sėdėdama ant jos kelių išklausiau. Augino daug gėlių, kartu su visa šeima daug skaitė. Tik kad tų darbų nepabaigiamos eilės, o diena ne guminė, vakarais dar mokinių sąsiuvinius ištaisyti, (buvo toks dabar jau nunykstantis žanras), klasės žurnalus užpildyti (ir tokie buvo) ir rytojaus pamokoms pasiruošti. O juk tai ji braukė mūsų trijų vaikiškas ašaras, išklausydavo ir suprasdavo mūsų paaugliškas bėdas ir saugojo mūsų patikėtas paslaptis, išgyveno dėl mūsų jaunystės nesėkmių. Tam deramai atlikti, oi, kiek reikia laiko!
Ačiū, Mama, davei mums be galo daug!
O baigiant – žodis broliui Dobilui, negražu būtų sau vienai nusavinti tetuką. Tai jis, Dobilas Juška, yra tikrasis Tėvo darbų ir jo dvasios tęsėjas, tikras mokyklinių dirvonų artojas, sekdamas Tėvu pasirinkęs nelengvą mokytojo duoną, paveldėjęs iš Tėvo muzikalumą, gerai išmokęs Tėvo pamokas apie darbą, kultūrą, tikrąsias vertybes, pagarbą tautos paveldui, gamtai ir tą toliau lyg estafetę perduodantis jau saviesiems mokiniams. Visa Lietuva vienaip ar kitaip žino šaunųjį Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos žygeivių ir folkloro ansamblį „Gilė“, kurio įkūrėjas, krikštatėvis ir dvasios tėvas yra Dobilas. Ansamblyje puoselėjamos senovinės dainos ir sutartinės, pasitelkiant tiek liaudišką, tiek modernesnį folkrok stiliaus dainavimą, muzikavimą ir instrumentus. Išleisti jau keli „Gilės“ įdainuoti įrašų rinkiniai, o apie buvimo „Gilėje“ dienas buvę „giliukai“ (o jų daug, tikrai daug!) pasakoja legendas. Ariogalos gimnazijoje, Dobilui vadovaujant, smagiai liaudies dainas plėšia ansamblis „Mergicos“.
Čia pateikiu, Dobilo žodžiais tariant, „keletą santykio su vienu žmogumi, kurį kadaise vadinau tetuku, dabar TĖVU, akimirkų, išvogtų iš nebūties.“ Man itin smagu, kad brolis naudoja labai taupų, o drauge talpų ir tikslų žodį. Dažnai dar ir labai šmaikštų, o kartais ir aštroką. Visa tai jau tikrai „nuo Tėvo“.
Du išbandymai
Augau mažo miestelio didelio mokytojo, visų vadinamo Antanėliu, šeimoje. Tai buvo nemažas išbandymas man. Ypač užklupus paaugliškam maištui. Tėvą visi gerbė, sūnų stebėjo. Sūnus stengdamasis bendraamžiams įrodyti, kad, nepriklausomai nuo genetikos, yra toks kaip visi, perlenkdavo lazdą. Ir tada kiekvieną nusižengimą sustiprindavo sunkinanti aplinkybė, kurios esmė frazėje: „Ir dar mokytojo vaikas!“
Tai buvo išbandymas ne tik man, bet ir tėvui.
Gimtoji kalba
Kalbą paveldėjau gimdamas iš Tėvo ir Mamos. Lietuvių. Tačiau faktą, kad su Tėvu kalbu viena kalba, konstatavau tik įveikęs paaugliško maišto etapą.
Tėvas šiuo etapu buvo kantresnis už mane.
Palikimas
Be kalbos, gimdamas iš Tėvo ir Mamos dar paveldėjau pilną ryto rūko Dubysos slėnį, širdies plakimą, vasarvidžio dangų, pušyno kvapą, šiaurės ir pietų vėjus, žvaigždžių mirgėjimą, vyturio čirenimą, akinantį vasario sniego baltumą, didįjį pavasario pažadą, skaidrų rudens liūdesį, Dievo ilgesį ir begalinį būties graudulį.
Ir už visus šiuos neįkainojamus dalykus nemokėjau jokių turto mokesčių.
Pasaulio gražintojas
Dažnai išeidavom į Dubysos slėnius pasivaikščioti. Tėvo kišenėje visad būdavo aštrus kaip skustuvas lenktinis peilis. Retsykiais Tėvas sustodavo prie laukinės obels ar ąžuoliuko ir pagenėdavo apatines šakas, paformuodavo vainiką. „Kodėl tai darai?“ – klausdavau. Atsakymas: „Pasaulį gražinu.“
Dabar eidamas Dubysos link, dešinėje prieš tą vietą, kur Vėviršė pavasarį kelią užliedavo, matau tokį dailų ąžuolą. Nupjautų šakelių žaizdos jau giliai giliai po žieve. Klajodamas apylinkėmis, kišenėje nešuos aštrų kaip skustuvas lenktinį peilį.
Kartais juo gražinu pasaulį.
Kosmosas ir chaosas
Tėvo darbo kambaryje buvo tvarka. Pašaliečio akims ta tvarka buvo panašesnė į totalų chaosą. Nežiūrint klaidingo pirmojo įspūdžio, tai buvo tvarka. Paprašytas kokios knygos, Tėvas, kiek pasisukiojęs tarp lentynų, ir, įjungęs galvoje jam vienam tesuvokiamą paieškos sistemą, ištraukdavo prašomą knygą.
Sykį, berods Tėvo gimtadienio proga, nutarėm biblioteką sutvarkyti. Sudėjom „apvalius prie apvalių, pailgus prie pailgų“, t. y. surikiavom knygas pagal temas, žanrus, autorius. Ir keiksnojo Tėvas mus, negalėdamas rasti reikiamos knygos, nesuprato, kam reikėjo taip sujaukti biblioteką. Bet per keletą mėnesių jis vėl iš mūsiškio chaoso sutvėrė andainykštį savąjį Kosmosą.
Ir jam buvo gera.
Juodasis vairas
Dar besimokydamas medinukėje „mokyklikėje“, kuri buvo prieš miestelio skverą, turėjau du bendraklasius iš Liktėnų. Žiemos rytais, dar tamsoje, jie pamokas pasiekdavo Kauniškiu autobusu. Vieną rytą įžengę į klasę jie man iškilmingai pranešė: „Tava tėvs iš Kauna parsiveže vaira“. Čia tai bent! O ką jis vairuos? Per ilgąją pertrauką netverdamas smalsumu parbėgau namo ir pamačiau naujutėlaitį, juodą blizgantį vairą.
Vidury kambario puikavosi sukama pianisto kėdė.
„Komunistas“ ir „socialistas“
Dviese krovėm karvutei Mūzai šieną daržinėn. Poilsio valandėlė. Tėvas, matyt, pavargęs nuo statybininko – valstiečio darbų, šiaip jau neįeinančių į mokytojo pareigas, tarė: „Žinai, jei būčiau aprūpintas maistu, pastoge, buitimi, aprengtas, sutikčiau mokytojauti be atlyginimo.“ Drastiškai žodžiai nuskambėjo. Visi tada puikiai žinojome, kad komunizmo neišvengiamai sulauksime apie XIX a. devintą dešimtmetį, tačiau su tokiom išskirtinai komunistinėm pažiūrom dar nebuvau susidūręs.
Šiandien, apmąstydamas savo būtį, kartais pagalvoju, kad man, vis dėlto, svarbu tiek mokytojo darbas, tiek atlyginimas.
Vadinasi, aš, lyginant su Tėvu „komunistu“, tiktai socialistas.
Perlai kiaulėms
Tada, kai iš visų menų mums svarbiausias buvo kinas, į mūsų miestelį atvežė filmuotą Bize operą „Karmen“. Tai buvo perlų barstymas kiaulėms. Mes, būrelis paauglių, vos išgirdę operos uvertiūrą, užsukom nosis ir palikom salę. Salėj liko Tėvas ir jo bičiulis Jezerskas Vytautas. Kino mechanikas (negi dviem rodys) išjungė aparatą. Tada Tėvas su Vytautu sumetė mechanikui po penkis rublius, tuomet nemažus pinigus, ir baigė žiūrėti operą. Aš tada Tėvo nesupratau.
Kokią gėdą prieš bendraamžius tąsyk man padarė Tėvas – nė nekalbu.
Miestelio pirtis
Miestelis turėjo pirtį. Šeštadieniais maudydavosi vyrai. Turbūt – visi miestelio vyrai: mes – vaikai, jaunuoliai, suaugę ir garbaus amžiaus seneliai. Tėvas visad kuriam nors seneliui nutrindavo kempine nugarą. Tada nesuprasdavau, kodėl Tėvas tai daro.
Būčiau ir nesupratęs niekad, jei jis to nebūtų daręs.
Pirmas sveikinasi mandagesnis
Eidamas per miestelį Tėvas sveikindavosi su visais, nepriklausomai nuo sutiktojo rango ir statuso. Kartais atsakydavo į pasveikinimą, kartais pats pirmas pasveikindavo. Klausdavau: „Kodėl sveikiniesi pirmas? Tu juk mokytojas!“
Atsakydavo: „Pirmas sveikinasi mandagesnis.“
Meilė
„Meilė“ – tarė tėvas, palydėdamas mane mokytojauti Girkalnin, – svarbiausia meilė. Be jos nepadės jokios metodikos ir didaktikos – būsi amatininkas, ir visą gyvenimą lauksi vasaros, kuri niekad neateis.
Ką Tėvas tada pasakė, supratau vėliau.
Praradimai
Tu, Antanai, – sykį tarė draugas Vytautas Jezerskas, – esi gyvenime daug praradęs.
Tu nė karto nepatyrei atsipagiriojimo džiaugsmų.
Maestro
Kad aplankytų Pašventupį, grįždamas iš Raseinių Tėvas išlipdavo Verėduvoj, taip iki Betygalos sukardamas vos ne dešimt kilometrų. Tąkart vyko aplinkos tvarkymo talka. Pamatęs iš toli ateinantį tėvą šūkteliu talkininkams: „Dainą!“ Puikiai skambėjo. Tačiau kai tėvas vietoj batutos nusilaužė pernykštį dilgėlės stiebą ir ėmė mums diriguoti, sugaudė Dubysos ir Šventupio slėniai.
Daina pavirto Giesme.
Gerasis laiškanešys
Tėvas prenumeravo krūvas periodinių leidinių. Tai „Mokslas ir gyvenimas“, „Mūsų sodai“, „Mūsų gamta“, „Moteris“, „Gimtoji kalba“, „Tiesa“, „Naujas rytas“, „Tarybinis mokytojas“, „Kultūros barai“, „Fizičeskaja kultūra“, „Ogoniok“ ir Rytų Vokietijos oficiozas „Neues Deutschland“. Pasikeitus laiškanešiui, kažkodėl pradėjom gauti krūvas papildomų užsienietiškų, daugiausia, aišku, rytų bloko, leidinių: lenkiškų, vengriškų, čekiškų, prancūziškų… Mat, naujasis laiškininkas, paklausęs pašto viršininko, kam nešt tą užsienietišką laikraštį ir išgirdęs, kad Antanėliui, tempė jam beveik visą nelietuvišką literatūrą.
Gerovė truko mėnesį.
Švytintis slėnis
Sėdėjom Pašventupy ant Dubysos šlaito ir žiūrėjom į slėnį.
Tėvas tarė: „Jei visos mano įmintos pėdos bent kiek švytėtų, Dubysos slėny naktį būtų šviesu.“
Ir man apie tai yra kalbėjęs. Ir aš manau, kad švyti! Ir ne vien Dubysos slėnis. Tik negailestingam laikui viską po truputį blukinant, ne kiekvienas besugeba tas pėdas pastebėti. Bet šviesa tebesklinda! Na, gal nebe taip ryškiai. Bet tik atidžiau įsižiūrėkit…Širdimi…
P.S.: Kai įsismarkavus svaiginančiam pavasariui tetukas išėjo, jo šviesiam atminimui buvo išleistas specialus Betygalos seniūnijos ir bendruomenės laikraščio „Betygalos žemė“ numeris. Atsisveikindamas jo mokinys, poetas Juozas Nekrošius rašė:
„Mokytojas Antanas Juška savo darbais ir gyvenimu aukštai, labai aukštai iškėlė Betygalos dvasios dangų, nes rėmėsi į šios žemės istoriją, būdavojo patvarius kultūros pastolius, nuo jų, nuo šių aukštumų kvietė visus plačiai pasižvalgyti po pasaulį…
…Stebuklas, laimė ir atsakomybė visą gyvenimą turėti Savo Mokytoją, kurio širdies lokatorius ir aukšto dažnio siųstuvas net per atstumą jautriai pasiekdavo mūsų sielas…
…Ir tikėdami gyvenimu, tikėdami amžinai srovenančiais upokšniais, trykštančiais šaltiniais tariame: „Ilsėkis ramybėje, Didis Betygalos betygališki!“ Tavo pamokos dar nesibaigia! Skambutis mums dar nenuskambėjo…“
One Comment