Su vienuole Elena Faustina Andrulyte (SF) susitikome pasikalbėti apie šiais laikais kaip itin savitai vertinamą gyvenimo kelią. Ką šiandien reiškia būti vienuole, kodėl tiek daug vienuolijų, kas pačiai Faustinai šiame kelyje teikia atgaivos ir šviesos. 

Kviečiame skaityti!

Pakankamai jauname amžiuje pasirinkai vienuolės kelią. Įdomu, kaip įvyko toks apsisprendimas – ar tikėjimas tavo gyvenimą lydi nuo jaunų dienų ir vienuolinis gyvenimas buvo jo (tikėjimo) realizacija?

Kažkokį begalinumo ilgesį visad savyje atsimenu. Nuo mažumės su močiute dalyvaudavom gegužinėse pamaldose su kaimo bendruomene, spalio mėnesiais eidavau drauge su tomis močiutėmis melstis ir vis pagalvoju – kodėl? Juk vaikui tikrai būta įdomesnių užsiėmimų. Iškyla vienas prisiminimas, kai kartą per tokias pamaldas, begiedodama giesmes, įsižiūrėjau į  Mergelės Marijos paveikslą – kaip įprasta, ten kabojo Jėzaus Širdies ir Marijos širdies paveikslai – ir patyriau tai, ką šiandien galiu įvardinti kaip Dievo artumo patirtį, o tuomet, tai mažai mergaitei, buvo tiesiog labai gera…

Paauglystės metais, be abejo, pati geriausiai žinojau, kaip gyventi, ir buvo laikas, kai Dievui mandagiai paaiškinau: aš sau – tu sau. Tačiau tas ilgesys nenustojo lydėjęs, ir jau būdama studentė, devynioliktojo savo gimtadienio dieną užsukusi į Gailestingumo šventovę pasimelsti, patyriau tikrą nešioto ilgesio, Dievo artumo ir kažkokio nuskaidrinimo prasiveržimą. Nuo tos dienos vidinis veiksmas vyko labai intensyviai: prasidėjo aktyvus maldos gyvenimas, ėmiau skaityti Šventąjį Raštą, kone kasdien dalyvauti šv. Mišiose, lankyti tikėjimo gilinimo kursus. Pamenu, kaip tuomet, kai stabtelėdavau prie kokio nors medžio, rodėsi, jog kiekvienas jo lapelis kalba apie tai, koks nuostabus yra Kūrėjas.

Priėmimo į noviciatą dieną, 2013 m.

Lankydama Alfa kursus susipažinau su Šventosios Šeimos seserimis. Tiesa, išsyk po atsivertimo negalvojau, jog būsiu vienuolė – labai nuoširdžiai svarsčiau apie šeimą ir dairiausi, kur tas mano princas… Tik paskui pamažu ėmiau kelti klausimą, ar tikrai šeima yra mano pašaukimas. Ir bebandant į jį atsakyti, vieną ankstyvą rytmetį buvau pakviesta maldai, kurioje išdrįsau su pačiu Viešpačiu pasikalbėti apie tai, kas labiausiai rūpėjo. Mėgstu sakyti, jog tą akimirką nenutiko nieko neįprasto: iš dangaus nenusileido angelas, neišvydau regėjimo, tik… labai aiškiai supratau, kad būsiu vienuolė. Suvokimas atėjo drauge su troškimu ir džiaugsmu, tuomet viskas vyko gana greitai…

Kai kas dar turbūt įsivaizduoja, kad vienuolės nieko neveikia, tik meldžiasi. Kokia yra mieste gyvenančių vienuolių kasdienybė?

Dieną drauge su sesėm paprastai pradedam anksti – 6.30 renkamės maldai koplyčioje, tuomet pusryčiaujam ir išsiskirstom po savo darbelius, tarnystes. Iki pandemijos kiekvieną vakarą susibėgti visoms drauge būdavo sudėtinga: vis kokios grupelės, tikėjimo gilinimo kursai ar programos, kuriose tarnaujam… Dabar vakarai kiek laisvesni, tad daugiau laiko galim skirti buvimui drauge.

Žygis su namų bendruomene, 2020

Taigi, gyvenimas apaštalinėje bendruomenėje yra gana intensyvus – kiekviena turi savo darbą, tarnystę, papildomos veiklos, bet, žinoma, maldos gyvenimas ir bendrystė su sesėmis yra ne mažiau svarbūs dalykai.

Iš šalies vienuolių gyvenimas gali atrodyti nuobodus, bet man per devynerius metus, praleistus vienuolyne, nė sykio nekilo mintis, kad čia nuobodu. Ir kuo toliau, tuo darosi įdomiau.

Ką tau asmeniškai reiškia būti vienuole?

Vienuolystė yra vienas iš būdų sekti Kristumi – neturtingu, skaisčiu ir klusniu, būtent tai išreiškiama vienuoliniais įžadais. Taigi, būti vienuole man reiškia tam tikru būdu sekti Kristumi. Tiesą pasakius, pasirinkusi šį kelią, nesu kuo nors ypatingesnė už kitus tikinčiuosius – visi tas pačias kovas kovojam. Nors gyvenimas vienuolyne turi savo specifiką, taisykles, savus iššūkius ir džiaugsmus…

Amžinieji įžadai, Marijampolė, 2016

Ką reiškia gyventi bendruomenėje, kur privalai laikytis gan griežtos regulos, atsisakyti ne tik savo „turto“, bet ir norų, ambicijų ir privalai paklusti? Ar tai didžiausi vienuolinio gyvenimo iššūkiai, ar yra ir didesnių?

Skirtingu metu, matyt, išgyvenami skirtingi iššūkiai. Pamenu, stodama į vienuoliją pildžiau kandidatės anketą ir ten buvo klausimas: „kuris iš vienuolinių įžadų tau būtų sunkiausias“. Tuomet pats klausimas pasirodė juokingas: juk visų įžadų laikytis bus lengva! Na, o laikui bėgant pamačiau, kad laikytis bet kurio įžado iš šių trijų – labai sunku.

O manyje tūno ir noras turėti, valdyti, ir manymas, jog žinau, kaip yra geriausia… Tačiau ne vieną sykį įsitikinau, kad per seseris kalba Dievas, ir labai džiaugiuosi išgirdusi keletą „ne“, kai prašiau to, kas, dabar jau matyti, tikrai nebūtų man į gera…

Kodėl pasirinkai Šventosios Šeimos seserų vienuoliją – juk, turbūt, galėjai nueiti į bet kurią kitą? Kuo ypatingos Šventosios Šeimos seserys?

Taip, iš tiesų buvau laisva rinktis. Ir tas klausimas, kuri vienuolija, tikrai kilo… Rodos, ir viena, ir antra, ir trečia turi kilnią misiją, galima ir čia, ir čia… Vis dėlto Šventosios Šeimos seserys buvo tos, kurias pažinojau, kurios jau buvo arti. Ir supratau, kad nereikia blaškytis, ieškoti kažin ko. Jau būdama vienuolijoje atradau, kad jos charizma – paprastumas ir šeimyniškumas – man itin artima ir sava, suvokiau, kad šios seserys yra mano šeima ir tą suvokimą lydėjo namų jausmas. Ir šiandien jis yra – esu namuose.

Kitas, su pastaruoju, susijęs klausimas, kodėl pasirinkai vienuolinį Faustinos vardą? Kuo tau svarbi šv. Faustina?

Tikėjimo kely esam lydimi tų, kurie jau švenčia pergalę Danguje – šventųjų, ir toji bendrystė man labai graži. Po atsivertimo, kuris įvyko Gailestingumo šventovėje, natūraliai ėmiau domėtis šv. Faustinos gyvenimu. Ir man, tik ką pažinusiai kvietimą į pašvęstąjį gyvenimą, kupinai idealizmo ir troškimo visa savimi atsiliepti į Dievo kvietimą, šventoji Faustina pasirodė ta, kuri šiame kelyje gali palydėti. Juolab buvo artima tai, kad šv. Faustinos krikšto vardas, kaip ir mano, – Elena, ir į vienuolyną, kaip ir ji, įstojau būdama dvidešimties. Taip ir susidraugavom…

2020 m.

Tiesa, gavusi Faustinos vardą, susidūriau su labai įdomiu aplinkinių požiūriu – lūkesčiu, kad savo elgesiu, šventumo siekimo būdais ar net charakteriu turiu būti panaši į šią šventąją. Bet juk šioji Faustina nėra anoji. Ir skirtingos mes daug daugiau nei panašios! Galbūt dėl to, kad Faustinos vardas vis dar pakankamai retas, daugeliui jis asocijuojasi tik su šventąja, ir jį išgirdę, žmonės kartais yra pasirengę mane ant altoriaus užkelt… Būna, net kyla pagunda iškrėst kokią šunybę, kad tas netikras „šventumo“ įvaizdis greičiau ištirptų…

Kaip manai, ar šiuolaikiniam žmogui įmanoma suprasti, arba tiksliau – kaip suprasti šv. Faustinos vizijas, kaip skaityti jos dienoraštį ir išvis – ar šiuolaikiniam, dažnai labai pragmatiškam, racionaliam žmogui jis gali būti suprantamas?

Nežinau, ar tikėjimo kelionę verta pradėti nuo šv. Faustinos dienoraščio. Pirmiausia turėtų prakalbėti Evangelijos žodis, tai, kas yra mūsų tikėjimo pamatas. O šv. Faustinos dienoraštis nepaprastai turtingas įžvalgų, šventumo siekimo būdų ir Viešpaties kalbėjimo – tad yra tikrai geras dvasinis maistas augantiems tikėjime. Vis dėlto svarbu skaityti jį, atsižvelgiant į to meto kontekstą. Nes kas bus, jei pulsime visi taikyti šv. Faustinos atgailos būdus… Drauge ši knyga gali tapti labai stipri paskata gyventi tikėjimo gyvenimą, atsiverti asmeniniam santykiui su Dievu, klausytis Jo kalbėjimo per maldą, atpažinti Jo veikimą kasdienybėje, pažinti Jo valią, pasireiškiančią per kitus asmenis… Bet jei žmogaus mąstymui artimesni kiti dvasiniai tekstai ar  filosofiniai veikalai, tai neverta graužtis, kad šv. Faustinos dienoraštis „nekabina“. Taip, mistiniai šventųjų apreiškimai gali būti pagalba tikėjimo kely, bet tikėjimas jais mūsų išganymui nėra privalomas.

Ar galime šiandien kažko pasimokyti, gauti iš šventųjų gyvenimo istorijų? Kaip manai, ar svarbu kiekvienam žmogui turėti sau artimą šventąjį, išmanyti jo gyvenimą, arba tiesiog skaityti apie šventuosius – ką tai gali suteikti kasdienybėje?

Šventieji yra tarsi palaikymo komanda – jie jau Ten ir serga už mus, dar esančius kelyje. Kai žvelgiu į šventuosius, manyje stiprėja viltis, kad įmanoma – įmanoma tapti šventam gyvenant normalų gyvenimą, viltis, kad tai, į ką mus kviečia Kristus, yra pasiekiama, jei tik leidžiame Jam veikti. Šventųjų istorijų pažinimas suteikia vilties bei stiprina tikėjimą Dievo darbais – juk jei tokie stebuklai vyko šventiesiems, mano kasdienybėje taip pat gali!

Ir Viešpats duoda mums šventųjų, kurie būtų artimi, savi. Labai gražus pavyzdys – neseniai palaimintuoju paskelbtas Karolis Akutis. Šis vos 15 m. gyvenęs vaikinukas gimė tais pačiais metais, kaip ir aš. Kaip ir aš gyveno įprastą gyvenimą: ėjo į mokyklą, žaidė kompiuterinius žaidimus, futbolą, žiūrėjo filmus… kaip ir aš! Ir tapo šventas! Vadinasi, ir aš galiu turėti vilties!

Pakeliui į Santjago de Kompostelą, su tėveliu, 2018

Žinau, jog tau svarbi piligrimystė. Kodėl? Ką tau duoda kelias, ėjimas juo? Pasidalink savo asmenine piligrimystės patirtimi.

Iš tiesų, kiekvienais metais stengiuosi leistis bent į vieną piligriminę kelionę. Mieliausia man – keliauti pėsčiomis. Pirmoji tokių piligriminių žygių patirtis buvo vos įstojus į vienuolyną: tuomet seserys kas vasarą organizuodavo 100 km. žygius jaunimui. Dar iki tol buvau girdėjusi daug liudijimų, kuriuose žygis buvo įvardijamas kaip tam tikras lūžis gyvenime, atsivertimo kelionėje, svarbiuose suvokimuose. Pati po atsivertimo šių žygių metu esu gavusi daug dovanų…

O kiek kitokią piligrimystės formą atradau visai neseniai – tai Šv. Jokūbo kelias. Pirmą kartą į jį leidausi drauge su savo tėveliu, keliavome Portugališkąjį, atkarpą nuo Porto iki Santjago de Kompostelos. Toji patirtis yra, jei taip galima sakyti, kertinė piligrimaujant. Tuomet patyriau, ką reiškia būti pasaulio dalimi – eidamas sutinki žmonių iš tolimiausių kraštų, ką reiškia visiškai priklausyti nuo Viešpaties – nes Jis juk parenka ir orą, ir nakvynės vietą (na, kur jau telpi), o ir maršrutą kartais pakoreguoja… Taip nutiko ir mums, kai labai norėjom eiti keliu palei vandenyną, o vis nuklysdavom ir būdavom sugrąžinti į centrinį kelią. Vėliau per įvykius, sutiktus žmones ir įvairias situacijas supratom, kad Viešpats tikrai norėjo vesti mus tuo keliu.

Noriu pasidalinti viena patirtimi. Kartą ankstyvą rytą (stengdavomės išeiti anksti ryte, nes rugpjūtį Portugalijoje ir Ispanijoje labai karšta…) dar tamsoje išsiruošėm eiti. Nakvojom mažam miestely, už jo kelias driekėsi per mišką. Prie paskutinio žibinto stovėjo mergina ir mums priėjus paklausė, ar negalėtų eiti drauge, nes bijo viena keliauti per tamsą. Su džiaugsmu sutikome. Keletą kilometrų ėjom šnekučiuodamiesi, sužinojom ir jaudinančią tos merginos istoriją: jai, atvykusiai į Lisaboną iš Pietų Korėjos, stotyje pavogė kuprinę su visais daiktais, dokumentais, pinigais… Tačiau idėjos eiti ji neatsisakė. Sulaukusi artimųjų pagalbos per ambasadą, vis tiek leidosi į kelią – jau su visai mažute kuprine, tikra beturtė. Besišnekučiuodami priėjom pirmąją pakelės kavinukę, ten bepusryčiaujant įvyko tikrasis Susitikimas. Mūsų bendrakeleivė pasidalino jautriausia savo patirtimi, papasakodama, dėl ko eina Kelią… Tai buvo gyjančios širdies kelionė po skaudžios netekties šeimoje. Pamenu, kaip tą ankstyvą rytą ankštoje kavinukėje valgydami pusryčius, braukėme ašaras ir dalinomės tuo, kas labiausiai skauda. Kai išėjome, jau buvo šviesu. Man šis įvykis yra viso gyvenimo pamoka, kaip svarbu, kai prieini tamsumas, paėjėti su kuo nors, kol išauš…

Žygiuojant su maltiečių grupe, Ispanija, 2019

Dar viena ypatinga piligrimystės patirtis – lydint maltiečių grupę. Tiesa, tuomet nuėjome visai nedidelį Šv. Jokūbo kelio Ispanijoje etapą, bet labai turtingą – kupiną bendrystės, nuotykio, džiaugsmo ir Dievo artumo.

Be to, stengiuosi kasmet pažygiuoti su savo tėveliu – juk ir čia, Lietuvoje, taip pat yra Camino Lituano bei Šv. Jokūbo keliai. Piligrimystė mums atvėrė visai kitokį santykį, nei buvo ligi tol: kartu galime svajoti, melstis, kalbėtis apie žvaigždes ir ūkus, įveikti man neįsivaizduojamus tolius ir… tiesiog būti drauge.

Ką tau reiškia – būti savo kelyje: ar nuolatines paieškas su pasukiojimais į mažus takelius, ar tvirtą ėjimą nesidairant ir žinant, kur eini?

Žygis Šiauliai-Šiluva, brendant per Kražantę, 2020 m.

Na, kelionės tikslas, regis, kaip ir aiškus – Dievo Karalystė. Bet jos kūryba… Oi, tų kelių kelelių! Kiekviena diena kupina pasirinkimų, sprendimų, pamatymų ir nepamatymų, takų ir kelelių. Meluočiau, jei sakyčiau – viskas, radau, galiu būti rami dėl savo pašaukimo, dėl savo išganymo, dėl savo ateities. Ne. Kiekviena diena yra mažutė kovos arena, kovojant už širdies laisvę, už Dangų. Ir neiti į priekį juk reiškia eiti atgal. Kiekvieną dieną yra pagunda pragyventi drungnai, patogiai, „dėl savęs“. Ir ar tai yra Kelias? Vargu. Įsipatoginti galiu ir vienuolyne. Kai malda tampa rutina, pliusiukų dėliojimu, kai niekas nepaliečia širdies, nebesupurto, kai apsinešu kasdienybės dulkėm ar užsisuku nepaliaujamo veikimo rate, labai lengvai galiu „pamesti“ Viešpatį. Laimei, ima ir ištinka kokios krizės, iššūkiai ar net ligos – taip mano patogi kasdienybė būna supurtoma ir neišvengiamai turiu remtis į savo Vienintelį. Taip ir keliaujam – kalnais ir pakalnėlėm.

Kalbino Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *