Dvyniai – Indrė ir Martynas Paviloniai, nuo mažų dienų vienas kitam kūrę linksmus pasakojimus ir personažus, nesitikėjo, kad vieną dieną jų sukurti knygų herojai pavergs Lietuvos vaikų širdis. Šiandien jų kuriamos knygos apie paslaptingas miško būtybes – marmius, mylimos ne tik mažųjų skaitytojų, bet ir suaugusiųjų. Ką tik pristatę naujausią, jau trečią marmių serijos knygą „Marmiai. Kur gyvena meilė?“ dvyniai džiaugiasi, kad jų istorijos vaikams padeda pažinti sudėtingą jausmų pasaulį.

Ar visada žinojote, kad kursite knygas vaikams?

Indrė: Ši svajonė buvo mano. Nuo pat mažens labai mėgau skaityti, tad netrukus pradėjau kurti ir savo istorijas. Iš pradžių niekam jų nerodžiau, bet kartą Martynas rado mano sąsiuvinį ir parodė jį tėvams. Labai supykau, nes dar nebuvau pasiruošusi skaitytojų dėmesiui, bet geri atsiliepimai įkvėpė tęsti ką pradėjus. Neilgai trukus į savo „knygų“ kūrybą įtraukiau ir Martyną – jis puikiai piešė ir labai tai mėgo, o mano istorijoms reikėjo gražių iliustracijų. Bet kad ir kaip smagu tada buvo, vis tik nebūčiau patikėjusi, kad vieną dieną tai taps rimtu mūsų darbu.

Martynas: Niekada negalvojau ir neplanavau dirbti su knygomis vaikams. Visada galvojau, kad mano piešiniai tam per tamsūs, bet kai Indrė pasiūlė iliustruoti pirmą knygą vaikams negalėjau nesutikti ir nepabandyti. Šiandien labai džiaugiuosi, kad sutikau, nes tai atvėrė duris į naujus pasaulius ir patirtis. Kurti vaikiškas knygas yra smagu.

Kiek knygų vaikams jau esate sukūrę?

Indrė: Keturias. Pirmoji „Didžiosios tvoros paslaptis“ knygynuose pasirodė 2017 metais. O 2019-aisiais pradėjome marmių seriją. Šį rudenį skaitytojus pasiekė jau trečia marmių serijos dalis. Pirmoje dalyje „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ raginame vaikus džiaugtis savo išskirtinumais, nebijoti nepritapti prie minios, antroje „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ primename, kad tik mes patys esame savo likimo ir laimės kalviai. Tai universalios temos, nepavaldžios nei amžiui, nei laikui, tad smagu savo kūryba prisidėti prie laisvesnių, laimingesnių žmonių augimo.

Esate šeimyninis duetas. Ar lengva dirbti kartu?

Indrė: Sunku palyginti. Kol kas vaikų literatūroje dirbame tik vienas su kitu. Nesakau, kad to niekada negalėtų būti, bet kol kas negalėčiau įsivaizduoti savo knygose kurio nors kito menininko iliustracijų. Pirmiausia todėl, kad man nuoširdžiai labai labai patinka Martyno braižas ir stilius. Antra, mes vienas kitą labai gerai jaučiame.

Martynas: Kūryboje duodame vienas kitam labai daug laisvės. Visada stengiamės vienas kitą įkvėpti ir padrąsinti. Be abejonės būna, kad dirbdami ir susipykstam, ir susiginčijam, bet tik tiek, kiek reikia. Pažįstame vienas kitą geriau nei bet kas kitas, žinome, kaip produktyviai komunikuoti.

O vaikystėje ar pykdavotės?

Indrė: Ir pykdavomės, ir net susimušdavome. Gyvenome viename kambaryje, tad visko buvo. Bet čia juk brolių ir sesių klasika. Kas gi vaikystėje nesipykdavo? Bet žiū, vieną akimirką peši broliui už plaukų, o kitą jau vėl esate geriausi draugai. Vienas su kitu galėjome ir pyktis, ir muštis, bet niekam kitam skriausti buvo nevalia.  Tokia ta tikra meilė šeimoje, net jei kartas danguje žaibuoja, po tamsiais debesimis visada slepiasi saulė. Man Martynas visada buvo pats mylimiausias žmogus pasaulyje, juk mes kartu nuo mamos pilvelio.

Martynas: Vaikystėje buvo visko, dabar juokinga prisiminus. Kaip bebūtų visada buvome neišskiriama komanda, net ir susipykus tas jausmas nedingdavo. Komanda esame ir dabar, ir kai gerai, ir kai blogai. Dvyniais būti jėga!

Apie meilę šeimoje ir visokias jas formas pasakojama ir naujoje jūsų knygoje „Marmiai. Kur gyvena meilė?“

Indrė: Norėjau vaikams papasakoti apie tikrą meilę, kuri kartais pasislepia kasdienybės dulkėse. Apie tai, kad kartais meilė yra tai, ko mes nepastebime kol laukiame komplimentų. „Aš tave myliu“ – pasakyti lengva, bet daug reikšmingiau už žodžius yra veiksmai, kuriais tą meilę rodome. Juokiuosi, kad šią istoriją ir vėl parašiau ne tik vaikams, bet ir sau.  Kaip priminimą, kad kitą sykį išgirdusi „nueik miegoti anksčiau“, „valgyk sveikiau“, nebedūsaučiau, kad ir vėl neduoda ramybės, o tik stipriau įvertinčiau, kokia laimė, jog šalia tie, kuriems iš tiesų rūpiu, kurie myli. Nes lengva džiaugtis meile dangų raižant fejerverkams, bet pati tikriausia ji – kasdienybėje.

Martynas: Meilė yra ne tortas ant stalo, o pats stalas su viskuo ir niekuo kas ant jo ir šalia jo.

Daugiau informacijos: www.marmiai.lt

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *