„Šileika“ vietinėje kultūros bendruomenėje jau seniai yra tapęs reiškiniu. Tai toks žaismingai valiūkiškas pasaulio matymas, kuriame reikšmingais tampa mažmožiai, o mažmožiais tai, kas pernelyg sureikšminta. Šiame žaidime centrinėmis figūromis yra surūdijusios geležėlės, smėlio smiltelės, augalų sėklos bei visokiausios pamestos-surastos-dovanotos smulkmenos, Ričardo Šileikos rankose virstančiomis pasigėrėjimo vertais objektais.

Apie džiaugsmą pamatyti geležėlę, ją pakelti nuo žemės ir grožėjimosi ritualus R. Šileiką kalbina Gediminas Kajėnas.

Ričardas Šileika. Gedimino Kajėno nuotrauka

Liaudies patarlę „Džiaugiasi kaip geležėlę radęs“ savo gyvenime tu pritaikei tiesiogiai – ėmei geležėles rinkti ir kiekviena surasta – džiaugtis. Ką tau pačiam reiškia surasti geležėlę?

Ką nors surasti visada yra smagiau negu pamesti. Ar sutinki? Bet kad aš ką rasčiau, Tu, Gediminai, turi ką nors pamesti. Chi chi chi… Pametama nepastebimai, surandama taip pat netyčia, tai yra be poreikio surasti. Juk adatos paniškas ieškojimas šieno vežime yra bergždžias. Kaip ir laimės ieškojimai – per amžių amžius – yra bevaisiai. Mat pats ieškojimas jau yra neramumas, jau įtampa.

Todėl ir visos geležėlės aptinkamos bet kada ir bet kur. Betkaip ir betkodėl.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Kaip įnikai į šią, iš pirmo žvilgsnio visiškai nepraktišką ir labai nerimtą veiklą?

O kas mus griežtai įtikino, kad veikla privalo būti rimta, veidai privalo būti robotiški, gyvenimas privalo būti sunkus ir nuožmus? Pastebėjai, kas rimta ir kontroliuojama, kas sukaustyta, tas ilgainiui nuveda žmogų į priešinimus, nepatenkinimus, konfliktus, ligas, neviltį.

Taigi ėjau, pamačiau, pakėliau, pavarčiau rankose, dailus daiktutėlis, šmurkšt į kišenę. Taip buvo pirmą kartą. O po to antrą, trečią, ketvirtą…

Ričardo Šileikos nuotrauka

Kaip pats sau pasiteisini tokiais niekais užsiimdamas? Kodėl tau tai reikalinga?

Niekuo aš neišskirtinis ir neypatingas. Visi aliai vieno užsiima niekais. Visas menas, visa literatūra yra šnipštas ir niektauzų užsiėmimas. Kaip mano a. a. tėvas Jonas Šileika sakydavo: „nusimanai kaip kiaulė apie debesį“. Arba – „moki tik iš nosies burnon“.

Visa politikų politika yra „ginkluoti“ niekai. Visi turtų turtai yra ugnies ir pelenų finalinė politika.

Toli gražu nėra taip, kad dėl geležėlės piestu stočiau. Tai viso labo uodegos vizginimas, viso labo miglų pūsčiojimas į akinius. O kas iš tikrųjų reikalinga, tas mums visiems reikalinga – ką nors sugraužti, kai žarna žarną ryja. Ir žūtbūt išsituštinti, kai išmuša tuštinimosi primygtinoji.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Papasakok, kaip tu atrandi geležėles. Ar nuolatos vaikštai akis nudūręs žemėn ir ieškai? O gal jos pačios, kaip kokie eilėraščiai, ateina? Kaip tu galvoji, iš kur geležėlės tavo kelyje atsiranda?

Tikriausiai ir atsakei, Gediminai. Nukrenta iš dangaus, išdygsta iš asfalto, deramu laiku ir deramoje vietoje geležėles paguldo nematoma ranka. Man telieka nusilenkti – kaip prieš grybą ar kaip prieš uogą. Nusižeminti. Toks asmeninės religijos ritualas.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Naujausia tavo geležėlių paroda vadinosi „Autoriaus alibi, arba Kūrybinė tapatybė“. Kaip geležėlės kuria tavo tapatybę? Poetas ir dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius sako, kad jei perskaityta knyga tavęs nė kiek nepakeičia, tai ji buvo nieko verta. Ar gali tą patį pasakyti apie surastą ar dovanų gautą geležėlę?

Tapatybę joms kuriu aš. Kaip duonai skonio „prideda“ išmanus kepėjas. Kaip žurnalo viršelio modeliui grožio „prideda“ fotografas, stilistas ir vizažistas.

Taip, geležėlė nieko verta. Kaip nieko verta diena, kurios nepajutome. Ir gyvenimas nieko vertas. A, gyvenimas nieko verktas ir nieko juoktas. Tik žmogaus protas ir galėjo sugalvoti, kad gyvenimui reikalinga pridėtinė vertė, kuri „įforminama“ atliktais veiksmais, uždirbtais pinigais, apturistautomis šalimis, išragautu maistu, perskaitytomis knygomis etc. Ir – vardiniais pistoletais!

Geležėlė manęs tikrai nepakeičia. Čia ir yra didžiausias gėris! Užtat mūs visuomenėje yra tieka daug „atsakingai“ iš mūsų atimančiųjų atsakomybę. O tai reiškia laikančių mus kiekvieną privalomuose įsitikinimuose, mąstyme, elgsenose, nesveikatoje, piniginiame disbalanse.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Kur slypi geležėlės grožis? Ir ką tai reiškia – į kasdienį daiktą, smulkmeną, gal net šiukšlę, žvelgti kaip į savitą estetinę vertę turintį objektą?

O kur slypi užpakalio grožis? Kur slypi plastmasės grožis? Kur slypi stiklo grožis? Kur slypi kaukolės grožis? Kur slypi ragų grožis? Tikėtina, bendrinio materialumo asmeninėje suvoktyje. Tikėtina, kaip jausminius magnetinius polius kaitaliojame kuriamo, sukurto, nykstančio, prapuolančio daikto ar reiškinio akivaizdoje.

O kasdieniai daiktai iš tikrųjų ir yra estetinę vertę turintys daiktai. Šakutė, kuria Tu, Gediminai, bedi kotletą. Vyno taurė, kurią, Gediminai, patenkintas keli prie lūpų. Raštuotos kojinės, kurias, Gediminai, mauniesi kas rytą. Pagaliai, iš kurių, Gediminai, meistrauji Gerkiškių kryžius.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Koks yra tavo santykis su daiktais – mažyčiais, nereikšmingais, niekam nereikalingais daiktais?

Su mažais visada paprasčiau, arčiau, jaukiau, (ap)čiuopiamiau. Mažieji (dar) nemoka priešintis. Mažieji telpa delne, kišenėje, užantyje, stalčiuje.

Mano santykis su mažadaikčiais toks pat, kaip ir visų kitų. Juk visi santykiauja užsisegdami marškinių sagas, visos santykiauja įsiverdamos auskarus, visi santykiauja brakščiodami raktais spynas, visos santykiauja verdamos siūlą į adatą. Na, maži dalykėliai, santykis toli gražu ne šlykštus. Ką?

Sakai, nereikšminga, sakai, nereikalinga… Dar vienas liežuvio leptelėjimas – ir gatvėje elgetaujantysis bus patvirtintas atlieka. Dar vienas liežuvio leptelėjimas – ir pakliuvusysis į kalėjimą bus paskelbtas naikintinas.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Reikia pripažinti, kad eksponuodamas geležėles parodoje, tu nieko nesukuri, o tiesiog parodai, atkreipi dėmesį, jas sureikšmini kaip pasigerėjimo vertą daiktą. Kokia apskritai yra tavo kūrybos samprata?

O kuris žmogus šioje žemėje ką nors sukuria? Tik dėlioja daiktus/ žaislus iš vienos vietos į kitą. Absoliučiai taip elgiamasi su visu kuo šiame formų ir pavidalų pasaulyje. Nes mūsų socialioje būtyje prioritetinė vertybė yra materija.

Ar manai, kad poetas sukuria eilėraštį? Jis viso labo sau nesuvokiamai, pats stebėdamasis sudėlioja žodžius, sakinius, strofas. Tas „nesuvokiamai“ dažnai yra vadinamas įkvėpimas. Bet tai irgi tik etiketė to, ko iki galo nepajėgiame „sukramtyti“. Nes tas protinis iki galo nesuvokimas ir yra visatos, gamtos, būties veikimas, jos patvirtinimas ir dar kartą patvirtinimas.

Kūrėjas mumyse tėra Svaigingoji Iliuzija, Nekaltai Pradėtoji.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Visi aliai vieno mes nieko niekada nesukuriame. Viskas egzistuoja savaime ir viskas vyksta savaime. Mes nesukuriame augančio javų lauko. Grūdai savaime auga. Nes nesukuriame duonos. Tik mechaniškai sumalame rugius. Užmaišome tešlą. Tešla pati pakyla. Ir net neiškepame. Tik įžiebiame ugnį. Mes tik fizikos ir chemijos dėsnių naudotojai. Jiems savaime veikiant, mes atliekame tam tikrus judesius. Kurie irgi vyksta savaime.

Mes kiekvienas su(si)reikšminame sau, pirmiausiai sau. Kad taptume svarbesniais, vertesniais, kad savo egzistencijai brūkštelėtume pliusiuką.

Ar estetika yra pliusas prie egzistencijos?

Ričardo Šileikos nuotrauka

Dabar surastas geležėles tau jau dovanoja ir kiti. Kas čia nutiko? Geras pavyzdys – užkrečiamas? Ar galima sakyti, kad atkreipdamas dėmesį į kasdienybės smulkmenas, perdavei svarbią pamoką – patiems susirasti džiaugsmo priežastį tiesiai po savo kojomis?

Visada pasaulio protinguosius bet kurią akimirką gali pavilioti (ir visada paviliodavo) kvailys. Nes visi aliai vieno patys yra pamišėliai. Tik nepripažįsta, nes pagal susitartas ir (ne)surašytas taisykles, pagal įsivaizdavimus reikia, būtina, privalu žaisti kitus žaidimus – ekonominius, politinius, socialinius…

Ką pasakiau sakydamas „pamišėliai“? Jie visi vidujai, iš esmių esmės, gelmių gelmėse yra laisvi, visi yra totali gyvybė. Jie visi – tai kiekvienas mes, kiekvienas aš.

Pirmiausiai draugai, bičiuliai, pažįstamieji atkreipia į mane dėmesį. Kaip į gyvybės formą, subtiliai ir įdomiai žaidžiančią su kitomis formomis (geležėlėmis, smėliais ir pan.) Dėl to jie susikuria sau smagesio skirti man dėmesį dovanodami tuos man patinkančius žaislus. Šiuo apkalbamu atveju, geležėles. Jeigu Tau, Gediminai, būtų atgrasu, šlykštu, koktu apie mane net pagalvoti, tai iš Tavęs sulaukčiau ne iškalbingos geležėlės, o taukuotos špygos.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Ką darai su tomis geležėlėmis, kurias randi ir gauni dovanų? Kaip jos pas tave gyvena?

Patekusios į mano nagus, jos praranda galimybę patekti pas kitą geležėlininką. Jos tam tikra prasme nustoja gyvybės, nes toliau neberūdija (nes nebeturi tam ne/palankių sąlygų). Jos iš šiukšlių perkvalifikuojamos į eksponatus, turinčius pretenzijų į meno vertę. Ai ai ai! Šypsodamasis vadinu tai žaidimėliais Lietuvai pagražinti.

Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *