Kviečiame skaityti dar vieną tekstą, parengtą pagal teologo dr. Valdo Mackelos (1972–2017) paskaitas, skaitytas Basųjų karmeličių vienuolyne Paštuvoje. Šiame straipsnyje toliau gilinamasi į pirmąjį Giesmių giesmės skyrių, kuriame – apie Mylimosios vynuogynus ir Mylimąjį, ištikimai ganantį savo kaimenę.

Nežiūrėkite iš aukšto į mane,
kad aš tamsiaveidė;
tai saulė mane įdegino.
Mano motinos sūnūs supyko ant manęs
ir padarė mane vynuogynų prižiūrėtoja.
Savo pačios vynuogyno neprižiūrėjau.
Pasakyk man, mano tikroji meile,
kur ganai savo kaimenę.

(Gg 1, 6–7 a)

Motinos sūnūs

Paskutinį kartą kalbėjome apie tremtyje esančios mylimosios skundą, ilgintis To, kurį ji myli: „Esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukros!“ (Gg 1, 5 a), troškimą grįžti į Mylimojo žvilgsnio artumą, kuris ir padaro kiekvieną sielą gražią ir skaisčią: „Kaip Kedaro palapinės, kaip Salmos palapinių dangos“ (Gg 1, 5 b). Net jei gyvenai Kedaro palapinėse, kur viešpatauja tamsos kunigaikštis, gali tapti lyg Saliamono padangtė, jei Ramybės Karalius apsigyvens tavyje.

Šeštosios eilutės pabaigoje („Mano motinos sūnūs supyko ant manęs ir padarė mane vynuogynų prižiūrėtoja“ – Gg 1, 6) pamatome tikruosius kaltininkus – motinos sūnus.

Mylimosios kalba pakrypsta netikėta linkme. Kodėl ji užuot sakiusi „mano broliai“, sako „mano motinos sūnūs“? Kas gi tie kaltininkai, dėl kurių mylimoji yra priversta klajoti, ilgėtis Mylimojo? Paprastai savo brolio ar sesers nevadiname „mano tėčio sūnus“, „dukra“ ar „mano mamos vaikas“. Žinoma, būna tokių situacijų, kai žmonės tuokėsi, skyrėsi, paskui vėl tuokėsi, ir pasidaro sunku suprasti giminystės ryšius.

Kartais sakoma, kad tokia kalba yra mažiau proziška, buitiška. Toks iškilmingas kalbėjimo būdas yra būdingas Rytams. Panašiai kalbama psalmėse: „Tapau benamis savo giminėms, svetimas savo motinos vaikams“ (Ps 69, 9).

Galimas ir kultūrinis paaiškinimas, atsižvelgiant į to meto tradicijas. Kaip žinoma, Rytuose broliai dažnai ypač griežtai saugodavo ir prižiūrėdavo jaunesniąsias seseris. Dažnai savo valdžia jie piktnaudžiaudavo. Galima sakyti, kad Giesmių giesmės mergina tiesiog skundžiasi savo broliais, kurių pyktis ir šaltumas yra tarsi dykumos vėjas. Hebrajiškas žodis (charah), reiškiantis „supyko“, yra bendrašaknis su žodžiu, kuris reiškia atšiaurų dykumos vėją. Mylimoji yra juoda, nes ją įdegino brolių pyktis. Vis dėlto ji nesitaiko su esama padėtimi, palieka jai prižiūrėti paskirtą vynuogyną ir sukyla prieš brolių savivalę. Ji nori susitikti su savo Mylimuoju, dėl to eina į dykumą Jo ieškoti. Galbūt Jį, ganantį savo kaimenę, atras tarp piemenų.

Vis dėlto, norėdami teisingai alegoriškai suprasti šią vietą, turime atsižvelgti į Biblijos kontekstą. Biblijoje rašoma, jog Abraomas yra kilęs iš Chaldėjo Uro (plg. Pr 11, 28. 31). Todėl galima sakyti, jog izraelitų venomis teka chaldėjų (babiloniečių) kraujas. Izraelis, arba Mylimoji, turi tas pačias šaknis kaip ir chaldėjai: izraeliečiai ir chaldėjai yra broliai per Abraomą. Tačiau vėliau istorija pasisuko taip, kad babiloniečių karaliaus Nebukadnecaro vadovaujami chaldėjai tapo pačiais nuožmiausiais Izraelio priešais, sugriovusiais Šventyklą ir ištrėmusiais izraeliečius. Todėl Izraelis – Giesmių giesmės mylimoji – negali jų vadinti broliais. Geriausiu atveju jie – „mano motinos sūnūs“, giminaičiai. Juk Artimųjų Rytų kultūroje pavadinti kažką broliu reiškia pripažinti, kad su juo sieja labai artimi ryšiai. O Mylimoji sako, jog jie atsigręžė prieš ją, išvedė į tremtį ir privertė vergauti: „Mano motinos sūnūs supyko ant manęs“.

„Mano mylimasis turėjo vynuogyną“

Tolimesnėje eilutėje kalbama apie vynuogyną: „padarė mane vynuogynų prižiūrėtoja. Savo pačios vynuogyno neprižiūrėjau“ (Gg 1, 6 b). Šventajame Rašte Izraelis labai dažnai vadinamas Viešpaties vynuogynu. Kiekvienam žydui žinoma Izaijo giesmė: „Tebūna man leista giedoti savo mylimajam mano meilės giesmę apie jo vynuogyną: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko iš jos akmenis ir apsodino rinktinėmis vynuogėmis“ (Iz 5, 1–2 a). Giesmės pabaigoje paaiškinama, kas yra šis vynuogynas: „Galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai, o daigai, kuriais jis gėrėjosi, yra Judo vyrai“ (Iz 5, 7). Taigi, pats Izraelis yra lyginamas su vynuogynu.

Šiam vynuogynui buvo atiduota visa Palestinos žemė, kad jis, išvestas iš Egipto vergovės, galėtų įsišaknyti ir augti: „Tu perkėlei vynmedį iš Egipto ir, išvaręs kitas tautas, jį pasodinai. Tu paruošei vietą jam augti; įleidęs giliai šaknis, jis paplito po visą kraštą. Savo paūksme uždengė kalnus, savo šakomis nustelbė galinguosius kedrus. Savo šakas išskėtė iki Jūros ir savo atžalas ligi Upės“ (Ps 80, 9–12).

Pats jaunystėje esu bandęs auginti vynuoges. Žinoma, Lietuvos sąlygomis mano sodininkavimas nebuvo labai sėkmingas, bet iš tiesų pastebėjau, jog vynuogė yra gana greitai plintantis augalas, linkęs augti ir vešėti.

Dėl klaidų ir neištikimybės Izraelis prarado nuostabų savo paveldą. Vynmedis buvo išrautas, kaip pranašavo Izaijas: „Ką dar turėjau padaryti savo vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti su savo vynuogynu: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas. Taip! Paversiu jį dykviete: nebus jis genimas nei purenamas, apžels erškėčiais ir usnimis. Debesims įsakysiu, kad nelietų ant jo lietaus“ (Iz 5, 4–6). Pranašas Izaijas sako, kad vynuogynas turėjo visas sąlygas klestėti. Dievas taip rūpinosi juo, o rezultatas apgailėtinas: vietoj vynuogių išaugo rūgščios uogos, kurios buvo niekam netinkamos. Galima puoselėti toliau, tręšti, bet ką šeimininkas bedarytų – rezultatas tas pats. Belieka tik iškirsti, išvalyti žemę, kad būtų galima iš naujo ją apsodinti.

Liūdnas šios istorijos aidas girdisi ir aštuoniasdešimtojoje psalmėje: „Kodėl nugriovei vynmedžio aptvarą? Nūn kiekvienas praeivis skinasi jo vynuogių, šernai jį knisa ir laukiniai gyvuliai aplink ganosi. Atsigręžk vėl į mus, Galybių Dieve! Pažvelk į mus iš dangaus ir pasižiūrėk, rūpinkis tuo vynmedžiu“ (Ps 80, 13–15). Šv. Teresė Avilietė, kuri aprašė sielos pilį, sako, jog aplink pilies aptvarą gyvena pikti padarai, kurie stengiasi patekti į vidų. Tai pagundos ir negeros dvasios, kurios kėsinasi užimti sielos pilį. Jei nėra sienos ar aptvaro, didelis pavojus, kad vynuogynas bus ištryptas.

Turime sodą, tik ten ne laukiniai gyvuliai, o kaimynų vaikai ateina ir braškes nurenka, vyšnias nuskina. Vynuogių nėra, o jei ir būtų, veikiausiai, tų lietuviškų neskintų. Tėveliai sugalvojo, kad reikia užrakinti vartelius, ir dabar pakankamai ramu. Aptvaras yra svarbus dalykas: tvora reikalinga, kad niekas negalėtų brautis į vynuogyno vidų ir jo nusiaubti.

Taigi, alegorine prasme vynuogynas yra Izraelis. Tačiau anagogine (vedančia mintį nuo kūniško stebėjimo dvasinės meditacijos link) apie vynuogyną galima kalbėti kaip apie žmogaus sielą. Dar senesniame tekste Viešpats kalba per pranašą Ozėją: „Nuniokosiu jos vynmedžius ir figas, apie kuriuos ji sakė: ‚Tai mano atlygis, kurį meilužiai man davė.‘ Paversiu juos brūzgynais, laukiniai žvėrys juos nuės“ (Oz 2, 14). Paralelė tarp Ozėjo pranašystės ir Giesmių giesmės nuostabi tuo, kad čia Viešpats su Izraeliu kalba kaip vyras su neištikima žmona. Čia matomas sandoros kaip vynuogyno vaizdinys. Vynuogyne, kaip žmogaus sieloje, yra sudaroma sandora su Dievu.

Vynuogynas auga iš žemės, bet jam reikalingas ir lietus iš dangaus. Kiekvienam augalui reikia žemės, vandens, oro, saulės. Vien tik žemė ir vanduo negali užauginti vynuogyno, kaip ir vien saulė bei lietus. Siela irgi gali būti gyva, kai ją laisto vanduo iš dangaus ir apšviečia Dievo šviesa, tačiau ir žmogaus indėlis yra labai svarbus.

„Savo pačios vynuogyno neprižiūrėjau“

Mylimoji sako: „Savo pačios vynuogyno neprižiūrėjau“ (Gg 1, 6 b). Užuot puoselėjęs savo vynuogyną ir rūpinęsis savimi, Izraelis yra išsiunčiamas į svetimą kraštą. Ištremtas jis turi darbuotis Nebukadnecaro chaldėjų „vynuogynuose“, t. y. dirbti darbus, kuriuos verčia dirbti pavergėjai, nes jis nesugebėjo pasirūpinti savo vynuogynu! Tas, kuris negyvena sandoroje su Dievu, praranda tą intymų ryšį ir bendrystę, ir yra priverstas tarnauti svetimame krašte. Taip nutinka ir su žmogaus siela. Jeigu žmogus nesirūpina savo siela, neišsaugo jos „aptvaro“, galiausiai tampa savo aistrų ir troškimų vergu. Nuodėmė įkalina. Tad vergavimas Nebukadnecaro vynuogynuose yra vergavimas ir darbas tuščiai. Apaštalas Paulius tai vadina kūniškais darbais. Žmogus pluša, dirba, bet iš to naudos neturi. Neturi nei džiaugsmo, nei laimės, nes tai nėra darbas sau, tai – vergiškas darbas.

„Kokie liūdni, – sako šv. Grigalius Nysietis, – tie, kurie yra pakankamai išmintingi suvokti, ką reiškia žodžiai: savo pačios vynuogyno neprižiūrėjau. Kaip tapai prostitute, Zione, ištikimasis mieste?“

Evangelijoje pagal Morkų Jėzus pakartoja Izaijo pranašystę apie vynuogyną, ją truputį papildydamas. Tai yra hebrajiškas komentavimo būdas. Rabinai ir šiandien naudoja tokį metodą, kai perpasakojamos Šventojo Rašto vietos, pritaikant jas dabartinei situacijai ir truputį papildant. Jėzus aukštiesiems kunigams ir rašto aiškintojams sako: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savosios vaisių dalies. Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‚Jie drovėsis mano sūnaus“ (Mk 12, 1–6). Izaijo pranašystė nuo Jėzaus perpasakojimo apie vynuogyną skiriasi tuo, kad vienas žmogus (Dievas) įveisė vynuogyną, juo rūpinosi ir pavedė vynininkams prižiūrėti, tačiau jie nesirūpino grąžinti tai, ką yra gavę. Galiausiai, atsiuntus mylimąjį sūnų, jie, užuot priėmę ir atsilyginę už tai, ką gavę, jį nužudo. Palyginimo pabaigoje Jėzus sako: „Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems“ (Mk 12, 9). Galime matyti Dievo bandymą gelbėti situaciją, bet tiek Izraelyje, tiek ir kiekvieno žmogus sieloje vyksta kova tarp vynininkų ir Dievo pasiuntinių, pagaliau, ir mylimojo sūnaus, kuris ateina gelbėti, nes pats žmogus nėra pajėgus išsaugoti savo sielos. Mums reikalingas mylimasis Dievo sūnus, kad galėtume prižiūrėti savo vynuogyną, bet Jo galime ir neįsileisti. Mūsų godumas, puikybė, tuštybė ir visos nuodėmės bei ydos gali nužudyti tai, kas ateina iš Dievo.

Galiausiai vynuogyno tema pasirodo ir Evangelijoje pagal Joną (Jn 15), kur Jėzus kalba apie Tėvą, kaip apie tikrąjį vynuogyno prižiūrėtoją. Jėzus save vadina tikruoju vynmedžiu. Toks palyginimas rodo, kad patys iš savęs negalime duoti gero vaisiaus. Negalime duoti gerų vynuogių, iš kurių būtų galima gaminti amžinojo gyvenimo vyną. Šis vynas – tai džiaugsmo ir palaimos simbolis. Mes duodame tik rūgščias uogas, nuo kurių atšimpa dantys, kaip sako pranašas Jeremijas. Taigi, norėdami duoti gerą derlių, tuos Šventosios Dvasios vaisius, apie kuriuos laiške Galatams kalba apaštalas Paulius, meilės, džiaugsmo, ramybės, kantrybės, malonumo, gerumo, ištikimybės, romumo, susivaldymo vaisius (plg. Gal 5, 22–23), turime įsiskiepyti į tikrąjį vynmedį. Mes esame šakelės, kurias vynininkas turi prižiūrėti ir apvalyti. Be ypatingos priežiūros ir apvalymo neduosime gero vaisiaus.

Vynuogyno priežiūra yra dvejopa: viena vertus, reikia laistyti, kita vertus, šakeles svarbu apkarpyti, apvalyti. Tada yra galimybė, kad mūsų sielos vynmedis duos daug vaisių. Tik įsišakniję Jame, apvalyti nuo to, kas nėra iš Dievo, iš Šventosios Dvasios, iš Dievo Karalystės, mes galime būti dvasiškai vaisingi.

Tikrasis Mylimojo vardas

Septintoji Giesmių giesmės eilutė yra tarsi pagalbos šauksmas. Mylimoji, tremtinė, kuri prislėgta rūpinasi svetimais vynuogynais, pakyla iš savo liūdesio bei sielvarto ir kreipia akis į Mylimąjį. Jėzus sako: „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5 b), ir mylimoji žino, kad jos paguoda ir pagalba yra Mylimasis. Ji taria: „Pasakyk man, mano tikroji meile“ (Gg 1, 7 a). Tikslesnis vertimas būtų: „tad pasakyk man, mano širdies meile“. Anglų kalboje šio rytietiško pasakymo vertimai dar tikslesni: „Tell me, O thou whom my soul loveth“, arba: „Tell me, O you whom my soul loves“. Pažodinis vertimas iš hebrajų kalbos būtų: „Papasakok man tu, kurį mano siela myli“.

Anksčiau minėtas Biblijos komentavimo būdas yra vadinamas „haggadah“, tai perpasakojimas. Šis žodis yra išvestinis iš mūsų nagrinėjamoje eilutėje skambančio „papasakok“ (nagad). Jėzus, pasakodamas apie vynuogyną, daro „haggadah“ Izaijo pranašystei ir pritaiko ją dabartinei situacijai.

Taigi, motinos brolių, kurie sukilo prieš mylimąją ir jėga ją pavergė, prisiminimas paskatina sužadėtinę iš karto ir visa širdimi kreiptis į savo vienintelę paguodą – Mylimąjį, kurį ji savo širdyje tyliai vadina „tikrąja meile“ arba „tuo, kurį mano siela myli“. Toks yra tikrasis Jo vardas, ir tik ji gali Jį taip vadinti. Visoje Giesmių giesmėje nesužinome kito Mylimojo vardo – tik šį, nusakantį Jo esmę. Šv. Grigalius Nysietis sako: „Taip aš Tave vadinu, nes tavo vardas yra kilnesnis už visus kitus vardus, jis neišreiškiamas, nepasiekiamas… Šis vardas atskleidžia Tavo gerumą ir maloningumą man, jis atskleidžia mano meilę Tau mano širdyje. Kaip aš galėčiau Tavęs nemylėti, jei Tu pamilai mane, kai aš buvau juoda?“ Mylimosios ištartas vardas yra tarsi atliepas į išgelbėjimą, kurį Mylimasis jai suteikė: „esu juoda dėl savo nuodėmių, bet Tu vis tiek mane pamilai“.

Origenas taip pat pastebi, kad „Mylimoji čia vadina Mylimąjį nauju vardu. Ji gerai žino, kad Jis yra Meilės sūnus, jis pats yra Meilė, jis yra Dievas. Todėl ji kreipiasi į tą, kurį myli jos širdis. Ji nesako tiesiog – „Tas, kurį myliu“, bet – „Tas, kurį myli mano širdis, mano siela“. Tai nėra vien tik pasigėrėjimas ar prisipažinimas meilėje, tai yra meilė, kylanti iš pačių sielos gelmių, meilė iš visos širdies.“ Žodis, kurį verčiame „siela“ ar „širdis“, hebrajiškai skamba nephesh. Šis žodis reiškia ne tik sielą, bet ir gyvą būtybę. Kai Dievas įkvėpė gyvybės kvapą, Adomas tapo gyva būtybe. Kartu nephesh gali reikšti ir jausmus bei troškimą – tai, kas gyvena sieloje. Galima prisiminti Didįjį įsakymą apie meilę Dievui: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5), galima pridurti – visu gyvenimu. Iš tiesų hebrajiškas žodis „nephesh“ reiškia ne tik sielą, bet ir gyvybę bei visą gyvenimą. Evangelijoje sakoma: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 25). Mylimoji yra pasiruošusi atiduoti savo gyvybę už Mylimąjį: „myliu tave savo siela, savo jėgomis ir visa savo gyvybe, savo gyvenimu.“

Dar viena žodžio „nephesh“ reikšmė yra gyvybė, kuri pulsuoja kaip kvapas. Tad galima sakyti, kad pats Mylimasis tampa mylimosios kvėpavimu, gyvybe. Tai vyksta vidurdienio valandą, kada saulė labiausiai kepina, kai trūksta oro kvėpuoti ir visi ieško pavėsio. Tada mylimoji išeina ieškoti Mylimojo tarsi atgaivos ar mieliausio vidurdienio atilsio. Jos ieškojimas yra rizikavimas viskuo. Ji išeina į kelią, kuris pilnas įtampos, pavojų, bet drauge tai vienintelis kelias, suteikiantis jai viltį.

Gerasis Ganytojas

Tolimesniame Giesmių giesmės tekste sakoma: „Pasakyk tad man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę“ (Gg 1, 7 a). Mylimasis yra ir Ganytojas. Jis jau pažįstamas, kaip Sužadėtinis ar Karalius, bet dabar sužinome, kad Jis yra ir Piemuo, kuris gano savo kaimenę. Iš tiesų, šie trys vardai, kuriuos randame Giesmių giesmėje, yra tie, kuriais Dievas save vadina visame Šventajame Rašte. Pranašų knygose bei tremties psalmėse Dievas dažniausiai vadinamas Karaliumi, Sužadėtiniu bei Ganytoju. Šiuos titulus sau priskiria ir Jėzus. Šitie vardai yra itin reikšmingi Giesmių giesmės mylimajai, kuri savo Mylimojo šaukiasi kaip Ganytojo.

Pirmą kartą sutinkame Dievą, įvardinantį save kaip Ganytoją, Ezechielio pranašystėje. Viešpats pažada parvesti tautą namo, kaip ganytojas parveda kaimenę: „Nes šitaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‚Štai! Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu. Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis. Išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur jos debesų ir tamsybės dieną buvo išblaškytos. Išvesiu jas iš visų tautų ir surinksiu jas iš visų kraštų, parvesiu jas į jų pačių žemę“ (Ez 34, 11–13).

Vėl galima pastebėti, kad kai Jėzus kalba apie paklydėlę avį, apie Gerąjį Ganytoją, Jis daro haggadah, t. y. perpasakoja Senojo Testamento pranašystes ir suteikia joms naują prasmę. Jis sako: „aš – gerasis ganytojas“ (Jn 10, 18), arba: „Tu esi paklydusi avis, dėl tavęs bus daugiau džiaugsmo Danguje nei dėl šimto teisiųjų“ (plg. Lk 15, 7).

Ezechielio pranašystėje tęsiama: „Ganysiu jas Izraelio kalnuose, paupiuose ir visose krašto gyvenvietėse. Ganysiu jas vešlioje ganykloje, – Izraelio kalnų aukštumos bus jų buveinė. Izraelio kalnų aukštumose, jos ilsėsis aukštumose, – geroje buveinėje, – ir ganysis vešlioje ganykloje. Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, bet riebias ir stiprias sunaikinsiu. Ganysiu jas teisingumu!’“ (Ez 34, 14–16). Ir dar: „Tuomet paskirsiu jiems vieną ganytoją, – savo tarną Dovydą, kad juos ganytų, – jis juos ganys ir bus jų ganytojas. Ir aš, VIEŠPATS, būsiu jų Dievas, o mano tarnas Dovydas bus jų valdovas, – aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau“ (Ez 34, 23–24). Panašu, kad čia skamba pranašystė apie ateisiantį Mesiją – karalių iš Dovydo giminės, kuris bus Ganytojas. Įdomu, kad pats Dovydas buvo piemuo, tad karaliaus kaip piemens vaizdinys yra neatsiejamai susijęs su juo. O ir tas tikrasis Karalius, kuris kils iš Dovydo giminės, taip pat bus Ganytojas. „Sudarysiu su jais taikos sandorą, išvarysiu iš jų krašto plėšrius žvėris, – jie gyvens saugiai net dykumoje ir miegos net giriose. Padarysiu juos ir savo kalno apylinkes palaima, siųsiu lietų pagal metų laiką, – lietų, nešantį palaimą“ (Ez 34, 25–26).

Šis ganymas nėra tiesiog ganymas aplinkui – jis turi tikslą. Tas tikslas yra saugumas, palaima ir ramybė. Tai, kas nusakoma hebrajišku žodžiu Shalom. Senajame Testamente dažnai sutinkame ir patys dažnai sakome žodį „ramybė“. Paprastai suprantame, kad būti ramiam reiškia nespurdėti, nesiblaškyti. Bet hebrajiškas Shalom reiškia daug daugiau – tai gyvenimo pilnatvė. Šis žodis apima ir vidinę, ir išorinę ramybę. Sinonimas gali būti „palaima“. Kai žmogus gyvena ramybėje ir darnoje su Dievu, visas jo gyvenimas visais atžvilgiais yra Shalom.

Tą palaimą Mylimoji patirs, kada, išvaduota iš vergovės ir priespaudos, galės giedoti savo tikrajam Karaliui, kuris yra jos Mylimasis. Giedoti drauge su Dovydu, kuriam ir priskiriama 23 psalmės autorystė. Dovydas žino, koks svarbus yra Ganytojas ir kaip svarbu jį turėti: „VIEŠPATS yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta“ (Ps 23, 1).

Ganymas susijęs su pilnatve. Jėzus Evangelijoje pagal Joną sako: „ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.<…> Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 23–24). Tad Viešpats ganydamas veda ten, kur yra gyvenimo pilnatvė: „Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui“ (Ps 23, 2–3).

Būtent toks yra teisiojo gyvenimas. Teisusis yra tas, kuris gyvena taip, kaip nori Dievas, ir būtent taip eina gyvenimo keliu. Todėl: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins“ (Ps 23, 4). Įdomus paradoksas – Viešpats gano žaliausiose pievose, tačiau iš kažkur atsiranda tamsiausias slėnis? Kodėl Viešpats veda per tamsumas? Kodėl neužtenka eiti pro žalias pievas ir ramius tvenkinius? Bažnyčios Tėvai sako, kad, kol gyvename šiame pasaulyje, būna ir žalių pievų, ir tamsiausių slėnių. Būna ramių dienų ir tokių, kai atsiduriam pavojuose. Tamsiausias slėnis yra mirties simbolis. Lietuvoje gal ir nėra tokios tradicijos, bet anglakalbiuose kraštuose ši psalmė skaitoma prie kapo duobės. „Nors ir eisiu tamsiausiu slėniu, nebijau jokio pavojaus, nes Tu esi su manimi.“

Mūsų gyvenimas yra ėjimas į tikrąsias ganyklas, kuriose nebebus jokių pavojų. Tačiau, kol einame slėniu, mums reikia Ganytojo vėzdo ir lazdos (joje galime įžvelgti ir kryžiaus simbolį), kurie apgins nuo piktų žvėrių, besikėsinančių pagrobti vargšę avelę – t. y. žmogaus sielą.

Parengė Dalia Mackelienė ir Elena Faustina Andrulytė SF

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *