Mes visi nerimaujame, kad reikalai gali pakrypti kitaip, nei norėtume. Svarbu išlikti realistais ir įsisąmoninti, kad kiekvienas darome ir darysime klaidas, bus tiek sėkmių, tiek nesėkmių. Jei norime išvengti perdėto nerimastingumo, reikia ne neigti klaidų galimybę, bet veikiau permąstyti, kaip reaguojame į klaidas. Deja, švietimo sistema nemoko mūsų, kaip vaisingai išgyventi nesėkmes. Joje akcentuojama konkurencija ir kiekviena nesėkmė itin dramatizuojama, nors iš tiesų kartais nesėkmės ateičiai gali būti daug naudingesnės, net už tai, ką įvardijame kaip pasiekimą.

Psichiatras Robert Leachey siūlo dvidešimt frazių, kurios turėtų padėti kitaip reaguoti į situaciją, kai kas nors nepasiseka.

I „Tai nėra įrodymas, kad esu nevykėlis, paprasčiausiai šįsyk elgiausi ne pačiu geriausiu būdu“

Tarkim, parašėte testą, kuris buvo labai prastai įvertintas. Galimos įvairios reakcijos. Galite apgailestauti, kad šįsyk per mažai pasistengėte, nepakankamai skyrėte laiko ar buvote išsiblaškęs testo metu. Kitas variantas – galite nuspręsti, jog esate visiškas nevykėlis ir dabar visas pasaulis apie tai sužinojo. Psichologas Martinas Seligmanas daug tyrinėjo, kaip žmoguje įsitvirtina „aukos“ vaidmuo ir teigia, kad jis išmokstamas, į jį įsigyvenama pamažu.

Priešnuodis – įsisąmoninimas, kad visi padarome klaidų, tačiau tai tikrai nereiškia, kad patys esame klaida. Tuo labiau, kad paprastai nesėkmė patiriama tik vienoje srityje. Jei man nepavyksta taip greitai, kaip norėtųsi, užlipti į medį, tai nereiškia, kad aš esu kvailas, nejautrus ir, pavyzdžiui, nemoku piešti.

II „Iš kiekvienos nesėkmės verta pasimokyti“

Labai dažnai į kurią nors nesėkmę reaguojame tarsi į viso gyvenimo pabaigą. Tačiau dažniausiai tai tik tarpinės distancijos įveikimas ir svarbu pasisemti patirties ateičiai. Kiekviena nesėkmė – tai pirmiausia informacija. Nepamirškite, jog išmintingi žmonės tvirtina, kad iš nesėkmių galima išmokti kur kas daugiau, nei iš situacijų, kuriose pasiseka.

Taip pat nepamirškite, kad nebūtinai turite mokytis vien iš savo klaidų, kitų nesėkmės taip pat gali būti svarbios pamokos, reikšmingas informacijos šaltinis.

Deja, mes į klaidas dažnai reaguojame nekonstruktyviai – norime kuo greičiau jas pamiršti, nuo jų atsiriboti. Apie nesėkmę dažnai mąstome kaip apie pelkę, tamsą, kuri neturi jokio konkretaus turinio. Tačiau taip nėra – tai svarbus informacijos šaltinis ir kvaila juo nesinaudoti.

III „Mano nesėkmė gali tapti svarbiu iššūkiu“

Dar viena verta dėmesio reakcija į nesėkmę – vertinti ją kaip iššūkį. Aišku, lengviausia sakyti – man nepasisekė, tai man per sunku ir neverta iš naujo bandyti. Tačiau dažnai kur kas konstruktyviau į nesėkmę žiūrėti kaip į treniruotę, kuri parengia naujam bandymui.

Nesėkmė gali būti gera motyvacija. Jei man nepavyko spėti į nuvažiuojantį autobusą, nes greitai uždusau, gal tai ženklas, jog verta pradėti daugiau mankštintis ir susirūpinti savo sveikata.

IV „Tikrai galiu pabandyti labiau pasistengti“

Kai nesėkmę nagrinėjame kaip informaciją, gali paaiškėti, kad „koją pakišo“ tai, jog neįvertinome užduoties ir per mažai stengėmės. Tikrai neverta nesėkmės priežastimi įvardinti stabilias vidines savybes (esu per kvailas, neturi gabumų), nes tai veda į depresiją. Tokiu būdu užprogramuojame ateities nesėkmes. Tačiau nepamirškime, jei kartą nepavyko, tai nereiškia, kad nepavyks kitą kartą.

V „Gali būti, kad tai iš tiesų nebuvo nesėkmė“

Tikėtina, kad tai, ką pradžioje įvardijote kaip nesėkmę, iš tiesų tokia nėra. Pavyzdžiui, santykių nutraukimas, kuris labai skaudus. Gali būti, kad pats santykių nutraukimo faktas buvo pats išmintingiausias ir drąsiausias sprendimas ir visai nėra pralaimėjimas, bet išsilaisvinimas iš situacijos, kurioje vis labiau painiojotės. Arba konfliktas darbe, kuris veda prie būtinybės pakeisti darbą. O gal tai buvo seniai pribrendęs dalykas ir reikėjo kibirkšties, jog įvyktų pokyčiai, kuriems pritrūkdavo drąsos?

VI „Verta išbandyti kitus elgesio modelius, kurie gali būti sėkmingi“

Dažnai į situaciją žvelgiame pernelyg siaurai ir susitelkiame tik į vieną elgesio modelį, net neapmąstydami alternatyvų. Pavyzdžiui, turėjau klientą Keną, kuris labai pergyveno, nes jį paliko draugė. Jis buvo labai susikrimtęs ir aš jo paklausiau, apie ką jis mąsto? Kenas atsakė: „Negaliu būti laimingas be jos. Kiekvieną akimirką laukiu, galbūt ji paskambins.“ Pabandėme į jo teiginį pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Kenas pusketvirto dešimtmečio, kol nesutiko savo draugės, visai neblogai jautėsi. Net ir jų romano laikotarpiu, jis kartais norėdavo pabūti vienas. Pasiūliau jam užrašyti dalykus, kuriuos jis norėtų ir galėtų daryti šiuo metu, net ir nutrūkus santykiui su drauge. Jis surašė net dvidešimt punktų. Juos rašydamas jis pats atsipalaidavo ir pasijuto laisvesnis. Paskui pradėjo daugiau bendrauti su draugais ir po kurio laiko užmezgė naujus romantinius santykius.

Po kurio laiko buvusi draugė jam paskambino ir jis su ja kalbėjo visiškai ramiai, atsisakė susitikti, nes jautėsi įsijungęs į veiklas, kurios jam dabar atrodė svarbesnės.

VII „Verta susitelkti į tai, ką galiu kontroliuoti“

Kartais labai sveika atsisakyti nuo tikslų, kurie iš tiesų neturi mums prasmės, bet yra primesti, ir paklausti savęs – o ko iš tiesų aš pats noriu? Kita vertus, labai svarbu nustoti graužtis dėl situacijų, kurių niekaip negalime kontroliuoti. Norėjome praleisti dieną lauke, bet šiandien liūtis? Absurdiška graužti save, jog planus tenka keisti. Kur kas svarbiau atsakyti į klausimą – ką galiu daryti dabartinėje situacijoje? Kas priklauso nuo manęs, ką galiu kontroliuoti?

VIII „Tai nebuvo svarbu, galvojant apie gyvenimo sėkmę“

Toli gražu ne visi mūsų tikslai yra iš tiesų svarbūs, vertinant iš platesnės perspektyvos. Nepavyko įsigyti norimos prekės, nes ją išpirko. Apmaudu, bet gal net ir gerai, nes liko pinigų, kuriuos galbūt galite išleisti prasmingiau? Kai galvojate apie vieną tikslą, dažniausiai pamirštate kitus. Tačiau kiekvienas turime kur kas daugiau nei kelis tikslus. Susimąstykite apie tai, kad gyvenime esate pasiekęs daug dalykų, kurie nebuvo gyvenimo būtinybė. Gerai, kad juos pasiekėte, bet tikrai įmanoma būtų išgyventi ir be jų. Pavyzdžiui, neišlaikytas egzaminas. Nemalonu, skaudu, bet tikrai ne gyvenimo pabaiga. Šią akimirką galite išgyventi ir be to, o paskui galbūt nuspręsite, jog svarbu dar kartą pabandyti ir veikiausiai pavyks.

IX „Nesėkmė nenuvertina nueito kelio“

Jei dirbome metus ir mus atleido, tai nereiškia, kad viskas, ką darėme, buvo beprasmiška. Ne tik tikslas, bet ir procesas, kelias turi prasmę ir vertę.

Nepabaigėte universiteto, nes teko pasirinkti darbą, kuris nebuvo suderinamas su mokslu. Tačiau ar tai reiškia, kad tas laikas, kurį mokėtės, neturėjo prasmės? Išsiskyrėte su brangiu žmogumi. Skaudu, bet ar nuvertėjo ir tas laikas, kurį praleidote kartu ir kuris džiugino?

X „Visiems kas nors kada nors nepavyksta“

Vienas iš nesėkmės padarinių – vienišumo jausmas. Pradeda atrodyti, kad esate vienintelis, kuriam nepasisekė. Nesėkmė tampa jums labai asmeniška, o ne paprasčiausiai būdinga žmonėms. Nepamirškite, kad patys sėkmingiausi žmonės kuria savo sėkmę ant nesėkmių pagrindo. Kiekvienas nukrenta, kai mokosi vaikščioti ar važiuoti dviračiu. Mūsų kultūra pernelyg akcentuoja sėkmės svarbą ir per mažai vertina kantrybę, gebėjimą prisitaikyti prie situacijos, kurios pakeisti nėra kaip.

XI „Tikėtina, mano nesėkmės niekas nepastebėjo“

Labai dažnai nerimaujame, kad visas mūsų nesėkmes pastebi kiti, jas aptarinėja ir mus smerkia. Tai visiškai egocentrinė fantazija: tarsi kitiems žmonėms nebūtų kuo užsiimti, tik sėdėti, stebėti jus ir aptarinėti.

Kartu su asistentu atvažiavau į konferenciją. Jam reikėjo skaityti pranešimą ir jis nerimavo, jog visi matys, kaip jis jaudinasi. Paklausiau, kas išduos tą jaudulį? Jis paaiškino, kad drebantis balsas. Tada perklausiau – kiek pranešimų mes jau išklausėme ir ar kieno nors balsas išdavė nerimą? Penkiolikos, ir nė vieno klausant nepradėjome galvoti, kad pranešėjas jaudinasi, nors, neabejotinai, bent dalis iš jų tikrai jaudinosi. Tačiau mums tai nebuvo svarbu, kaip ir kitiems nebus svarbu, kiek jaudulio bus balse, jei tik kalbėsime įdomiai.

XII „Ar ne per daug iš savęs reikalavau?“

Bejėgiškumas – tai negalėjimas pasiekti savo tikslo konkrečioje situacijoje. Neretai nesėkmė ištinka tada, kai iškeliame kartelę per aukštai. Jums nepasisekė nubėgti šimto metro distancijos per trumpesnį nei dešimties sekundžių laiką? Bėgate lėčiau nei olimpinis čempionas? Ar tikrai verta su juo lygintis ir konkuruoti?

Labai svarbu kelti realistiškus tikslus. Pažįstu žmogų, kuris mėgdavo suplanuoti kelis kartus daugiau darbų, nei įmanoma nuveikti, ir visada buvo nelaimingas, kad nespėja. Deja, vienintelis būdas jam spėti ir nustoti patirti nesėkmes – pradėti realistiškai planuoti.

XIII „Tai nėra mirtina nesėkmė“

Nesėkmė nėra fatališka, jei jūs išliekate žaidime. Dažnai mėgstame dramatizuoti situaciją: „tai košmaras, siaubas.“ Yra tokia žydų patarlė: „Jei iš bėdos gali išgelbėti pinigai, tai iš tiesų nėra bėda, bet išlaidos“. Labai dažnai mūsų nesėkmės tėra nepatogumai, kliūtys kelyje, sugaištas laikas, bet ne pabaiga.

Yra daug psichologinių tyrimų apie tai, kaip žmonės linkę pernelyg sureikšminti galimas klaidas ar nesėkmes, tarsi gyvenime niekada nebūtų atsarginio plano galimybės. Tačiau tiesa ta, kad absoliuti dauguma žmonių puikiai susitvarko su problemomis, kai jos iš tiesų nutinka.

Pasimokykime iš sėkmingų investuotojų, kurie nesėkmingas investicijas vertina kaip „žaidimo“ dalį. Kur kas svarbiau „sudėtinis laimėjimas“, kuris, kaip jie ne kartą įsitikino, galiausiai bus pasiektas, jei tik neprarasi kantrybės ir nepasiduosi panikai.

XIV „Galbūt siekiau ne to tikslo?“

Papasakosiu istoriją apie Eleną. Ji parengė prezentaciją, kurioje kritiškai įvertino kolegos Tomo anksčiau pateiktas išvadas. Po jos prezentacijos Tomas pašoko ir apibėrė ją sarkastiškomis replikomis. Jis buvo įtūžęs. Elena atsakė į Tomo išpuolį ramiai, bet viduje tiesiog virė iš pykčio. Ji pasiskundė man, kad jaučiasi labai blogai, jog Tomas drįso kitų akivaizdoje taip drastiškai pulti.

Paklausiau jos, koks buvo jos tikslas? Ji spontaniškai atsakė, jog norėjo parodyti pavojų, kad galima nukreipti tyrimą klaidinga kryptimi. Paklausiau jos – kas turi dėl to apsispręsti? Ji pasakė, kad mokslinis vadovas, kuris buvo susirinkime. Ar jis apsisprendė? Dar ne, bet Elena matė, kad jos argumentai padarė jam įspūdį ir veikiausiai jis į juos atsižvelgs. Kodėl ji nepatenkinta? Dėl Tomo reakcijos. Tai jos tikslas buvo įtikinti Tomą ir jai nepavyko? Regis, kad taip. Tačiau ar tai buvo realu, ar galima buvo tikėtis kitokios Tomo reakcijos, kai parodoma, kad jis klydo?

Gal nebuvo jokios Elenos nesėkmės, tik paprasčiausiai ji, net pati to nesuprasdama, siekė klaidingo tikslo? Objektyviai jai pavyko, tik reikia išsilaisvinti nuo viduje klaidingai suformuluoto tikslo.

XV „Tačiau gal galiu pasidžiaugti, jog šįsyk sekėsi geriau, nei anksčiau“

Perfekcionistams labai sunku dėl to, kad jie viską nori padaryti tobulai ir iš karto. Tačiau kur kas realistiškiau į bet kokį darbą žvelgti kaip į bandymų ir mokymosi kreivę. Pradžioje sekasi labai nedaug, tačiau kasdien galima išmokti kažko naujo. Pradėkite siekti progreso, o ne tobulumo.

Jei norite nubėgti maratoną, tai paprastai pradedate nuo kur kas mažesnių distancijų ir tik paskui jas didinate. Nes, jei iš karto bandytumėte bėgti visą distanciją, beveik neabejotinai patirtumėte nesėkmę.

XVI „Galiu ir toliau kartoti savo veiksmus ir visai nesvarbu, kad galbūt ir vėl nepasiseks“

Veikiausiai jūs nerimaujate ir sakote sau: „Jei patirsiu nesėkmę, tai bus pabaiga, to negalėsiu pakelti.“ Kitaip sakant, bandote save įtikinti, kad, jei patirsite nesėkmę, tai jūsų gyvenimas žlugs ir nebebus nieko gero jame.

Tačiau gal pabandykite kitą strategiją? Jei kas nors nepavyksta, paklauskite savęs: „O ką dabar galėčiau dar padaryti? Išlikite lankstus. Jei šiuo metu negalite pasiekti visko, ko norėtumėte, gal bent galite pasiekti kurį nors dalinį tikslą.

XVII „Geriau bandyti ir nepasiekti tikslo, nei iš viso nepabandyti“

Daug žmonių net nebandė, o jūs pabandėte. Gaila, kad nepasiekėte norimo rezultato, tačiau įgijote patirties, kurios neturėtumėte, jei nebūtumėte bandę.

Karolina skundėsi, kad nepatiria gyvenime nieko malonaus, visą laiką jaučiasi depresyviai ir beviltiškai. Paprašiau jos užsirašyti, ką ji veikia kiekvieną dieną visą savaitę. Taip pat parašiau visus veiksmus įvertinti: ar ir kiek jie teikia malonumo. Kai ji parodė savo užrašus, abu nustebome, jog ji beveik visą laiką praleido grauždamasi dėl depresijos. Pasiūliau jai daugiau pabendrauti su kitais žmonėmis ir susirasti veiklų, kurios patiktų. Seniau ją labai traukė fotografija, tačiau ji buvo apleidusi šią veiklą. Dabar pabandė vėl jos imtis. Pradžioje nieko gero iš to nesitikėjo. Ji paprasčiausiai bandė kažką daryti, kažkiek pasistengti. Kitą kartą, kai su ja kalbėjausi, ji stebėjosi, kad kuo labiau stengiasi, tuo geriau pradeda jaustis. Dar prieš kurį laiką ji buvo įsitikinusi, kad nieko nesugebės padaryti, tačiau, kai darai, regis, jėgų tampa vis daugiau.

XVIII „Tai tik buvo pabandymas“

Apmąstykite savo praeitį ir jūsų įgytus įgūdžius. Pavyzdžiui, gal išmokote vieną ar kelias kalbas, ko nors pasiekėte sporte, baigėte aukštąją mokyklą ar svarbius kursus. Ar per tą laiką, kai to siekėte, nebuvo nesėkmingų dienų ir skaudžių išgyvenimų? Tačiau jūs nenusukote nuo kelio, bet, priešingai, pademonstravote atkaklumą.

Jums gali atrodyti, jei kažkas nesiseka dabar, tai nesiseks niekada. Tačiau pažvelkite į viską iš perspektyvos „aš tik pradedu“. Pažvelkime į savo dabartinį elgesį kaip į ilgos kelionės į etapą. Jei laukėte žaibiškų rezultatų, tai buvote naivus.

XIX „Rytojus atvers naujas galimybes“

Martinas Seligmanas iškėlė „pozityvios psichologijos“ idėją. Tai ne paprasčiausias negatyvo ignoravimas, Seligmanas tvirtino, kad žmonės skiriasi pagal tai, kiek pozityvių tikslų sau kelia. Žmogus, kuris remiasi „pozityvia psichologija“, nebijo iššūkių, vystosi, yra atviras naujai patirčiai, Žinomas teiginys: po kiekvienos nesėkmės ateina sėkmė. Skamba naiviai? Tačiau tai grįsta gyvenimo patirtimi. Jei permąstytumėte nesėkmes, kurios ištiko, atrastumėte, kad šalia jų buvo ir tam tikrų pozityvių momentų. Bėda ta, kad pernelyg susitelkiame į konkrečią nesėkmę, tarsi prisirišame prie jos, esame jos sukaustomi.

XX „Rytojus yra šiandien“

Dauguma neurotikų ir pesimistų gyvena hipotetinėje ateityje, kuri beveik niekada neišsipildo. Jų gyvenime nuolat svarstomas klausimas – „o kas, jeigu?“ Tačiau visada yra dalykų, kuriuos galima padaryti čia ir dabar, vietoj to, jog nerimautume dėl galimų nesėkmių. Labai daug neurotikų visą energiją skiria pasirengimui būsimoms nesėkmėms, kurios parastai neįvyksta. Galiausiai net pradeda galvoti, kad jos neįvyko, nes buvo gerai „pasiruošta“. Tai uždaras ratas, kuriame žmogus pats save įkalina.

Parengė A.N.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *