4-as žingsnis. Nuodugniai ir be baimės atlikome sąžinės sąskaitą.

Mažėjant pirmųjų dviejų, o ypač trečiojo, žingsnių sukeltam palengvėjimui ir nedrąsiam džiaugsmui, esame kviečiami neužstrigti. Tai, kad prisipažįstu sergąs, kad jau kurį laiką nesisvaiginu, kad kasdienybės rutinoj vietos atranda ir malda – dar ne viskas, ko iš manęs tikisi aplinkiniai ir Dievas. Užstrigus kyla pagunda atsakomybės vengimą teisinti liga, tačiau tai nebūtų sveikimo kelias. Yra skirtumas tarp švarumo, nevartojimo ir sveikimo. Nevartojimas yra ne finišo, o starto, dažniausiai labai žemo starto, linija – jis tik sudaro sąlygas sveikimui. Viena iš svarbiausių sveikimo sąlygų – sąžiningumas. Esame kviečiami pripažinti visą tikrovę ir, Dievui bei žmogui padedant, atsimerkti.

Kitas svarbus dėsnis: per daug nesidairant į priekį, į rytojų, į ateitį, daryti, ką galiu ir turiu padaryti šiandien. Tai ypač svarbu žengiant ketvirtąjį žingsnį. Neretai šio žingsnio vengiama galvojant apie penktąjį. Kai ši baimė apsigyveno manyje, tapau aptakus, kalbantis ir rašantis mįslėmis, kurių pats nebeįmenu. Tik apsisprendus negalvoti apie penktąjį ir visus dar laukiančius žingsnius (išgyvenus visus ankstesnius žingsnius, atėjus laikui, atsiranda jėgų ir galimybių šios dienos žingsniui), atsirišo rankos bei mintys – pasipylė sunkiai sulaikomas srautas ilgai savyje slėptų ir ignoruotų patirčių, išgyvenimų, skolų, prisirišimų, nuodėmių, nuoskaudų, traumų…

Pirmasis šio žingsnio žodis – „nuodugniai“ – savyje talpina ir dugno sąvoką. Atsistoti ant savojo dugno, tarp gausybės griuvėsių ir praeities vaiduoklių. Nuodugniai jokiu būdu nereiškia skrupulingai – tai kvietimas iš esmės, iš pagrindų, neužstringant, neužsiveliant tarp ne tokių reikšmingų smulkmių (jos ir vėliau, viso sveikimo laiku, pamažėl kils į paviršių, prašydamos sprendimo), pripažinti tiesą apie katastrofos mastą. Jei atlikus šį žingsnį (o jis kaip ir išpažintis, tikrai ne vienkartinis) po kiek laiko iškyla neįvardinti patyrimai, suklupimai, tai priimu ne kaip blogą, bet kaip gerą ženklą. Savo žingsniavimą dažniausiai suvokiu kaip bendradarbiavimą su Dievu, kuris it kruopščiausias restauratorius kantriai, sluoksnis po sluoksnio atidenginėja tai, ko ir pats apie save nežinau – prigimtą žmogiškumą ir panašumą į Jį patį. Šitiek laiko sluoksniavęs, taisęs, špakliavęs, tiek purvo išbraidęs, nieko, išskyrus dumblą, savyje nematydamas, neturėčiau tikėtis lengvų išeičių. Dievas, savo ir žmonių artumu atšildydamas, veda mane į vis didesnę laisvę būti žmogumi. Turiu nusiteikti ilgai kelionei, žingsnis po žingsnio, žymiai ilgesnei nei tie dvylika žingsnių. Šią 12 žingsnių programą patiriu kaip dovaną ir patikrintą būdą eiti kasdien.

Kaip dabartyje be baimės pripažinti ir sau pačiam perskaityti praeities sąskaitą? Pirma – svarbu nepamiršti: katastrofa, kad ir koks jos mastelis, išgyventa. Sugrįžimas, gilinimasis į ją – būtina sąlyga, kad tai nebepasikartotų. Antra – baimes visada gesina puoselėjamas santykis su Dievu, galinčiu ir norinčiu grąžinti mums sveiką mąstymą. Vis iš naujo patikint Jam savo valią ir gyvenimą, vis iš naujo pasiduodant Jo globai, baimės nyksta. Ir atvirkščiai – tolstant nuo Dievo, atsisakant Jo globos, nesistengiant vykdyti Jo valios, baimės auga iki paralyžiuojančių, stingdančių fobijų. Trečia – bendrystė. Eiti vienam tirščiausiose sutemose beveik neįmanoma – nuo baimės galima ir išprotėt. Su kitu, su kitais – drąsiau, saugiau. 12 žingsnių programa nuolatos primena apie bendrakeleivių ir globėjo svarbą. Nedera, neįmanoma žingsniuoti vienam.

Atlikome – vėl daugiskaita, kurios nevalia ignoruoti. Saviizoliacija, vienišumas, egocentrizmas – mūsų ligos variklis. Aš gyju tik neatstūmęs Tavęs. Bendrystė, kuri ne visada vien maloni – vaistas, leidžiantis priimti save, įgalinantis atsimerkti. Kai jauti Kitą šalia savęs, gali drąsiai dairytis ir po gūdžiausią tamsą.

Sąžinės sąskaita – žodžių junginys su daug aštrių kabliukų, daug priverktų nosinių. Globėjo palaikomas, klausimų nukreipiamas, esu kviečiamas peržvelgti ir įvertinti visas gyvenimo sritis ir įvardinti savo paties velkamo bagažo, kiauto, pelėsio mastą.

Išgyvenamas ketvirtasis žingsnis nėra atskiras nuo visų kitų – jį žengiant kartu žengiamas ir pirmas, ir antras, ir trečias…

P.S. Neatsargu ištęsti šį žingsnį laike, nes jis į paviršių iškelia daug nemalonių prisiminimų ir išgyvenimų, kurie gali tapti per sunkūs ir vesti prie anksčiau įprasto bėgimo nuo Tiesos, atgal į jovalą. Dažnai žengiantiems šį žingsnį rengiamos stovyklos, kuriose tam skirtas konkretus laikas, saugi aplinka bei kitų žmonių bendrystė. Arba žengiama jį su palydėtoju, su globėju – ir tikrai ne naikinant savo savivertę, maitinant nemeilę ar net neapykantą sau. Atvirkščiai – praeities pažinimas, pripažinimas, vėliau išpažinimas, veda į susitaikinimą su savimi, savo ribotumu, savo istorija, į susitaikinimą su Dievu bei žmogumi.

Bus daugiau

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *