1945 m. lapkričio 30 d. Bretene, Badeno-Viurtembergo žemėje, Vokietijoje, mirė Vilius Gaigalaitis, evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros ir politikos veikėjas, mokslininkas, publicistas, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovas.
Vilius Gaigalaitis (Wilhelm Gaigalat) gimė 1870 m. rugsėjo 27 d. Naujienoje (Vėžininkų vls., Ragainės aps.) gausioje ūkininkų Mikelio ir Edės (g. Austynaitės) Gaigalų šeimoje. Nuo 1877 m. lankė Žukų liaudies mokyklą, kurią baigęs porą metų triūsė tėvų ūkyje. 1886 m. Klaipėdos lietuvininkų kunigas Jonas Pipiras (1833–1912) parengė jį mokslams gimnazijoje. Tais pačiais metais Vilius Gaigalaitis pradėjo lankyti Klaipėdos, o nuo 1888 m. – Tilžės gimnaziją. Pastarojoje subūrė slaptą švietėjišką gimnazistų organizaciją „Baltija“.
1892 m. baigęs Tilžės gimnaziją, Vilius Gaigalaitis pradėjo teologijos studijas Karaliaučiaus universitete, papildomai studijavo lyginamąją kalbotyrą, istoriją, lankė Lietuvių kalbos seminarą, dalyvavo senosios istorijos mokslinės draugijos „Prussia“ veikloje, studijas tęsė Berlyno universitete. Rengdamasis baigiamajam kunigystės egzaminui pro ministerio, 1897 m. tobulinosi Ragainės mokytojų seminarijoje, kurį laiką mokytojavo. Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Adalberto Becenbergerio (1851–1922) paragintas, parengė disertaciją „Die Wolfenbütteler litauische Postillenhandschrift aus dem Jahre 1573…“ („1573 m. Volfenbiutelio postilės lietuviškas rankraštis“), už kurią 1900 m. birželio 22 d. Karaliaučiaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslo taryba jam suteikė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Disertacija tais pačiais metais buvo išspausdinta Tilžėje Lietuvių literatūros draugijos leidinyje „Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft“.
1900 m. vasarą Karaliaučiuje ordinuotas kunigu, dr. Vilius Gaigalaitis buvo paskirtas aptarnauti neseniai įkurtą Ramučių evangelikų liuteronų parapiją. 1902–1915 m. tarnavo Priekulės evangelikų liuteronų parapijos antruoju kunigu, 1915–1919 m. kunigavo Katyčių evangelikų liuteronų parapijoje. Kunigaudamas kartu buvo ir vietos mokyklų inspektorius. Drauge su bendraminčiais įsteigė Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų labdaros, kultūros ir švietimo draugiją „Sandora“ (pirmieji draugijos įstatai patvirtinti susirinkime Klaipėdoje 1904 m. vasario 27 d.), 1905 m. rugpjūčio 26 d. buvo išrinktas jos pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1940 m., redagavo draugijos laikraštį „Pagalba“.
1903 m. kunigas dr. Vilius Gaigalaitis nuo Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių išrinktas į Prūsijos Landtagą, deputatu buvo tris kadencijas iki 1918 m. (perrinktas 1908 ir 1913 m.). Rūpinosi lietuvininkų reikalais, ypač mokyklose ir bažnyčioje.
1911 m. spalio 10 d. Frankfurte prie Maino Vilius Gaigalaitis vedė Mariją Sofiją Dycę (Marie Sophie Dietze, 1876–1965), Chemijos pramonės asociacijos generalinio direktoriaus bei evangelikų liuteronų bažnyčios Frankfurto Sinodo pirmininko Ernsto Hermanno Dietze’ės (1837–1917) dukterį, studijavusią teologiją. Žmona visokeriopai palaikys savo vyrą, pati aktyviai įsitrauks į „Sandoros“ veiklą, pramokusi lietuviškai, vadovaus vaikų pamaldėlėms, bus draugijos knygyno bei įvairių draugijos rengiamų kursų vedėja, jos sumanymu prie draugijos knygynų įsteigti lietuvių tautodailės skyriai.
Kunigas dr. Vilius Gaigalaitis taipogi dalyvavo įvairioje mokslinėje bei visuomeninėje veikloje, priklausė Lietuvos mokslo draugijai Vilniuje (1907–1914), buvo Spaudos draugijos Tilžėje (1914–1922), Kristijono Donelaičio paminklo statymo komiteto (1913–1914), Vokiečių-lietuvių draugijos Berlyne (1917 m.) narys. Rinko lėšas per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją ištremtiems kraštiečiams šelpti. Būdamas Prūsijos Landtago narys, karo metu stengėsi paveikti Vokietijos valdžios sferas, kad būtų pripažinta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, rašė straipsnius į vokiškus laikraščius apie lietuvių tautą, jos padėtį.
1918 m. lapkričio 16 d. kunigas dr. Vilius Gaigalaitis buvo išrinktas Tilžėje įkurtos Prūsų Lietuvos tautinės tarybos pirmininku. Dėl aktyvaus lietuvybės gynimo ir skelbiamų Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja siekių 1919 m. pavasarį turėjo pasitraukti iš bažnytinės tarnystės, o tų pačių metų liepą laikinai išsikelti į Kauną, bet 1920 m. pradžioje Klaipėdos kraštą užėmus prancūzams, grįžo į Klaipėdą. 1920 m. kovo 20 d., drauge su kitais trimis Mažosios Lietuvos atstovais Martynu Jankumi, Kristupu Lekšu ir Jurgiu Strėkiu buvo kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą. Lietuvos Respublikos įgaliotas, 1921 m. Vilius Gaigalaitis vyko į Londoną konsultacijoms su Didžiosios Britanijos vyriausybe, 1922 m. vadovavo Klaipėdos krašto lietuvių delegacijai Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje, sprendusioje tolesnį krašto likimą.
Klaipėdos kraštą autonomijos teisėmis prijungus prie Lietuvos Respublikos, Vilius Gaigalaitis nuo 1923 m. vasario iki gruodžio buvo krašto Direktorijos narys, Bažnyčios ir švietimo reikalų decernentas, parengė įstatymą dėl lietuvių kalbos vartojimo mokyklose.
Dar 1921 m. Vilius Gaigalaitis lietuvininkų šeimų vaikams Klaipėdoje organizavo „brandos kursus“, skirtus pasirengti mokymuisi aukštesnėse mokyklose bei universitetuose. Jo iniciatyva 1922 m. Klaipėdoje buvo įkurta pirmoji lietuviška gimnazija, tais pačiais metais įsteigta draugija tautos kultūrai kelti „Aukuras“, 1924 m. – Klaipėdos krašto ir miesto muziejaus draugija, 1926 m. suburta Klaipėdos krašto mokyklų draugija, kuri įsteigė apie 50 privačių lietuviškų mokyklų, rūpinosi lietuviškų gimnazijų steigimu Šilutėje ir Pagėgiuose. Nuo 1934 iki 1939 m. Klaipėdoje taipogi veikė kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio įsteigti kursai pamokslininkams, diakonams ir chorų vadovams rengti.
1925 m. kunigas dr. Vilius Gaigalaitis drauge su kitais įtikino Lietuvos Respublikos Seimą Lietuvos universitete Kaune įkurti Evangelikų teologijos fakultetą. Jame nuo 1925 m. balandžio 20 d. iki 1936 m. rugsėjo 15 d. (iki fakulteto veiklos sustabdymo) docentas, vėliau ekstraordinarinis profesorius, dr. Vilius Gaigalaitis vadovavo Naujojo Įstatymo katedrai, skaitė įvado į Naująjį Testamentą, egzegezės, senosios graikų kalbos, liturgikos kursus, buvo fakulteto bibliotekos vedėjas, 1929 m. sausio 1 d. tapo ekstraordinariniu profesoriumi. Nuo 1927 m. rugsėjo 1 d. iki 1928 m. rugsėjo 1 d. ėjo fakulteto vedėjo (dekano) pareigas.
1925 m. birželio 22–23 d. Tauragėje įvykusiame Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Lietuvių sinode kunigas dr. Vilius Gaigalaitis buvo išrinktas Sinodo senjoru ir LELB Konsistorijos nariu. Netrukus Lietuvos Respublikos prezidento sprendimu kunigas dr. Vilius Gaigalaitis buvo patvirtintas LELB Konsistorijos prezidentu. Šias pareigas Vilius Gaigalaitis ėjo beveik tris kadencijas iki 1933 m. gegužės 15 d., atstovavo bažnyčiai tarptautiniuose ekumeniniuose suvažiavimuose Kembridže, Oksforde, Helsinkyje, Stokholme, Osle, Prahoje, tarptautinėse mokslinėse konferencijose Vitenberge ir Rygoje. 1933 m. lapkričio 4 d. Latvijos universitetas jam suteikė teologijos Garbės daktaro vardą.
Dar 1905 ir 1908 m. kunigas dr. Vilius Gaigalaitis rūpinosi Biblijos lietuvių kalba leidimais bei platinimu Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje bei išeivijoje, 1924–1937 m. buvo Britų ir užsienio Biblijos draugijos atstovas Lietuvoje.
Už savo veiklą kunigas dr. Vilius Gaigalaitis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1928 m.) ir II (1930 m.) laipsnių ordinais bei Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu, Latvijos Trijų žvaigždžių IV laipsnio ordinu (1935 m.).
Po to, kai 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą užėmė hitlerinė Vokietija, kunigas dr. Vilius Gaigalaitis 1940 m. sausį persikraustė į Kretingą, kurį laiką aptarnavo Gargždų evangelikų liuteronų parapiją. 1940 m. gegužės 26-29 d. dalyvavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigų konferencijoje Vilniuje. 1941 m. vasario mėnesį iš sovietų okupuotos Lietuvos kartu su žmona pasitraukė į Vokietiją. Kurį laiką pabuvę repatriantų stovyklose, gavo leidimą apsigyventi Marijos Gaigalaitienės gimtinėje Bretene, Badeno žemėje. Čia Vilius Gaigalaitis baigė rašyti savo atsiminimus. Būdamas valdžios nemalonėje, gyveno beveik namų arešto sąlygomis „po saugia valstybinės policijos priežiūra“.
Netrukus po Antrojo pasaulio karo, sulaukęs septyniasdešimt penkerių, Vilius Gaigalaitis mirė 1945 m. lapkričio 30 d. Bretene, pietvakarių Vokietijoje.
Kūrybinis kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio palikimas – 25 įvairios apimties skirtingų temų knygos, iš jų 19 – lietuvių, 5 – vokiečių ir 1 – prancūzų kalbomis. Tarp jų „Evangeliški surinkimai Prūsų Lietuvoje“ (1905 m.), „Lietuvos nusidavimai ir mūsų rašliava“ (1912 m.; pirmoji istoriografinė Mažosios Lietuvos spaudos apžvalga), „Kristijonas Duonelaitis, jo gyvastis ir darbai“ (1913 m.; pirmasis donelaitikos veikalas lietuvių kalba) ir kt. Taipogi gausi publicistika, rankraščiai. Sukaupta ir turtinga asmeninė biblioteka.
Našlės rūpesčiu kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio archyvas 1956 m. buvo deponuotas valstybinėje Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje Berlyne, čia jis sukataloguotas, o 1997 m., vykdant velionio testamentą grąžinti Laisvajai Lietuvai, perduotas Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. 1997 m. spalio 14 d. čia buvo iškilmingai atidaryta paroda „Iš Mažosios Lietuvos politikos ir kultūros veikėjo, evangelikų liuteronų kunigo, profesoriaus, daktaro Viliaus Gaigalaičio spaudos rinkinio“. Dabar bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje laikomame V. Gaigalaičio fonde – 187 saugojimo vienetai, apimantys 1888–1940 m. laikotarpį.
Vykdant velionio valią būti palaidotam gimtinėje, kunigo dr. Viliaus ir Marijos Gaigalaičių palaikai 1994 m. kovą buvo iškilmingai perlaidoti Priekulės evangelikų liuteronų parapijos Elniškės kapinėse: kovo 21 d. palaikai buvo iškasti Breteno kapinėse ir kitą dieną atgabenti į Vitenbergą, kovo 24 d. pasiekė Klaipėdą ir kovo 25 d. buvo pašarvoti Jokūbo evangelikų liuteronų parapijos namuose (Vežėjų g.4), o kovo 26 d., po atsisveikinimo pamaldų Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčioje, atgulė Elniškės kapinėse. Kartu atgabentas ir antkapinis paminklas iš Breteno kapinių, ten pastatytas Vokietijoje po karo atsidūrusių lietuvių aukomis, minint antrąsias Viliaus Gaigalaičio mirties metines. Paminkle lietuviškai įrašyta: „Jis dirbo, vargo ir kovojo, kad patarnautų žmonėms ir žemiškai tėvynei ir kartu įgytų dangiškąją.“
Pagerbiant kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio atminimą, 2005 m. prie istorinės Žukų mokyklos, įsteigtos 1833 m., pastato sienos buvo atidengta atminimo lenta.
Viliaus Gaigalaičio vardu pavadintas Klaipėdos rajone veikiantis pensionas, 1934 m. įsteigtas paties kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio ir „Sandoros“ rūpesčiu, šiandien priklausantis Klaipėdos rajono savivaldybei, 2005 m. iš Laugalių perkeltas į Gargždus.
Žukuose (Vilkyškių sen., Pagėgių sav.), Ramučiuose (Gardamo sen., Šilutės r.) ir Priekulės I kaime (Priekulės sen., Klaipėdos r.) yra Viliaus Gaigalaičio vardu pavadintos gatvės.
2010 m. rugsėjį, prisimenant kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio gimimo 140-ąsias metines, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo parengta virtuali paroda „Vilius Gaigalaitis – Mažosios Lietuvos sūnus, gyvenęs vardan tikėjimo ir lietuvybės“.
Šiemet minint kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio 150 metų jubiliejų, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos T. Vrublevskio skaitykloje nuo rugsėjo 7 iki spalio 30 d. veikė mažoji paroda „…Nes man lietuvystė brangiausias dalykas šiame pasaulyje“.
Pagrindinėje nuotraukoje Viliaus ir Marijos Gaigalaičių antkapinio paminklo, kartu su palaikais 1994 m. iš Breteno perkeltas į Elniškės kapines, fragmentas.
One Comment