1900 m. gruodžio 1 d. Užlaukėje (Naumiesčio vls., Raseinių aps.) gimė Jonas Bicka, mokytojas, kraštotyrininkas, spaudos bendradarbis, evangelikų liuteronų bažnyčios veikėjas.

Jonas Bicka augo gausioje Dievo žodžio sakytojo, knygnešio Martyno ir Madės (g. Freginaitės) Bickų šeimoje. Pradžios mokyklą baigė vėlokai, bet labai sėkmingai, vėliau lavinosi savarankiškai. Nuo jaunumės talkino tėvui bažnytinėje tarnystėje. Kadangi gausi šeima nebuvo pasiturinti, paauglystėje su tėvu dirbo įvairius plento tiesimo darbus: vežė skaldą, akmenis.

Bickų giminė 1957 m. vasarą. Per vidurį sėdi Jonas Bicka ir tėvas Martynas Bicka.

Kunigo Augusto Vymerio (1869–1942) iniciatyva Tauragėje 1918 m. ėmus organizuoti kursus pradinių klasių mokytojams rengti, Jonas Bicka buvo vienas pirmųjų šių kursų lankytojų. Baigęs kursus, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, vėliau tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu.

Pirmoji jaunojo mokytojo Jono Bickos darbovietė buvo Šikšnių pradinė mokykla. Padirbėjęs dvejus metus bei susitaupęs lėšų, 1922 m. Jonas Bicka įstojo į Kėdainių mokytojų seminariją, ją baigęs kurį laiką mokytojavo Onuškio pradinėje mokykloje, tačiau greitai buvo perkeltas į tėviškę – Žemaičių Naumiestį.

1926 m. balandžio 23 d. Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčioje mokytojas Jonas Bicka susituokė su ūkininkaite Julija Vaivadaite (1905–1953). Šeima susilauks dviejų dukterų ir keturių sūnų.

Nuo 1932 m. Jonas Bicka mokytojavo privačioje lietuviškoje pradžios mokykloje Lauksargiuose. Čia teko aršiai konkuruoti su vokiškos pradžios mokyklos mokytoju H. Rozenfeldu, kuris buvo labai nepatenkintas lietuviškos mokyklos įsteigimu. 1935–1936 m. abi mokyklos buvo sujungtos, vedėju paskirtas H. Rozenfeldas, o Jonas Bicka – antruoju mokytoju. Po dvejų metų Klaipėdos krašto Direktorijai perėjus į vokietininkų rankas, Jonas Bicka buvo atleistas. Tuomet per porą dienų nuvykęs į Klaipėdą, Jonas Bicka iškovojo, kad Lauksargiuose vėl būtų atidaryta atskira dviejų klasių lietuviška mokykla.

1992 m. perleistas Jono Bickos evangelikų liuteronų tikybos vadovėlis naudojamas iki šiol.

Be to, 1936 m. įkūrus lietuvišką pradinę mokyklą Oplankyje, Jonas Bicka du kartus per savaitę, atvykdamas dviračiu iš Lauksargių, Oplankio vaikus mokė evangelikų liuteronų tikybos.

Mokytojas Jonas Bicka aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, bendruomenei skaitė paskaitas, rengė vakarus, vaidinimus, sutelkdavo kaimo kapelas, mokinių orkestrėlius, chorus (pats visą gyvenimą mėgo griežti smuiku), organizavo mokinių ekskursijas į Kauną, Nidą, Girulius ir kitur, rinko tautosaką. Be gimtosios lietuvių kalbos Jonas Bicka kalbėjo vokiškai, angliškai, rusiškai, lenkiškai, latviškai, mokėjo esperanto kalbą. 1925 m. šapirografu leido mėnesinį Žemaičių Naumiesčio esperantininkų laikraštį „Pirmieji žingsniai“ lietuvių ir esperanto kalbomis.

Trūkstant mokyklinių vadovėlių, kunigo Augusto Vymerio paragintas, Jonas Bicka parengė gausiai iliustruotą evangelikų tikybos vadovėlį „Tikybos knygelės“, kurį 1937 m. Klaipėdoje išleido Klaipėdos krašto mokytojų draugija (po 55 metų Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Jono Viktoro Kalvano rūpesčiu vadovėlis pakartotinai išleistas 1992 m. ir naudojamas iki šiol).

Kartu su Fricu Tumosu, kolega Vilkyškių mokyklos mokytoju, Jonas Bicka savo lėšomis išleido tautosakos rinkinį „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“ (1938 m. Tauragėje; 1939 m. pakartotinai Lauksargiuose; pavadinimu „Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai“ knyga naujai išleista 1999 ir 2011 m. Marijampolėje).

1939 m. kovo 23 d. hitlerinei Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, Jonui Bickai teko palikti Lauksargius, o po to, kai 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo sovietai, – pasitraukti iš Tauragės ir slapstytis nuo Sibiro tremties. Vėliau per karą Jonas Bicka buvo išvežtas į Vokietijos gilumą kasti apkasų, pas vietos ūkininką dirbo įvairius lauko darbus. Po karo grįžęs į Tauragę, buvo paskirtas Griežpelkių septynmetės mokyklos direktoriumi Lauksargių apylinkėje.

Jono ir Emilijos Bickų kapas Šikšnių evangelikų liuteronų kapinėse.

1958 m. našlys Jonas Bicka vedė mokytoją, kraštotyrininkę Emiliją Bajoraitę (1918–1999), su ja dirbo Visbarų septynmetėje mokykloje, o 1962 m. grįžo į Lauksargius, jau būdamas pensininkas mokytojavo Oplankio pradžios mokykloje, toliau domėjosi kraštotyra ir tautosaka, Lauksargiuose buvo įkūręs etnografinės medžiagos visuomeninį muziejų. Emilija Bickienė daugelį metų dirbo Lauksargių bibliotekoje.

Sulaukęs septyniasdešimt septynerių, Jonas Bicka mirė 1977 m. gruodžio 7 d. Tauragėje. Palaidotas Šikšnių evangelikų liuteronų kapinėse šalia didžiulio ąžuolo, po kuriuo jaunystėje, mokytojaudamas Šikšniuose, dažnai mėgdavo pasėdėti.

1990 m. gruodžio 4 d. Tauragės bibliotekoje buvo surengtas krašto šviesuolio Jono Bickos 90-ųjų gimimo metinių minėjimas. Nemažai niekur nepublikuotos jo surinktos kraštotyrinės medžiagos saugoma Tauragės krašto muziejuje. Jono Bickos bibliografijos rodyklę „Mokytojas ir kraštotyrininkas Jonas Bicka“ 2005 m. parengė Alma Mizgirienė ir Marytė Rutkauskienė, Tauragės rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Dalis šios medžiagos panaudota 2013 m. Šiaulių universiteto leidyklos išleistoje knygelėje „Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Tauragės krašte. Jonas Bicka.“ Jono Bickos ir jo giminės gyvenimas aprašytas išsamiose publikacijose Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios mėnraštyje „Lietuvos evangelikų kelias“ (Algirdas Mikas Žemaitaitis. Mokytojas ir kraštotyrininkas Jonas Bicka // LEK, 2014, Nr. 4-5, p. 8-9; Algirdas Mikas Žemaitaitis. Bickų giminės genealogija//LEK, 2014, Nr.7-8, p.16-17, ir LEK, 2014, Nr.9, p.12-13).

2018 m. švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Jonas Bicka buvo įtrauktas į Tauragės rajono savivaldybės administracijos iniciatyva sudarytą Tauragės kraštui per pastarąjį šimtmetį labiausiai nusipelniusių žmonių šimtuką.

Pagrindinėje nuotraukoje Emilija ir Jonas Bickos 1962 m.

One Comment

  1. Dėka tokio pasišventusio vyro išliko gražiausi mūsų krašto padavimai.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *