„Lietuvių kinas vis dar yra transformacijos būsenos, nors, kita vertus, kino kūryba visada yra procesas, mat keičiasi kartos, kino estetika, net kino mados. Bet kokybė dažniausiai neįmanoma ir be kiekybės“ – teigia kino kritikė Živilė Pipinytė.

Šiame pokalbyje bandome pažvelgti į tai, koks Lietuvos kinas buvo paskutiniais Sovietų Sąjungos metais, kaip keitėsi situacija sugriuvus anuomet gyvavusiai kino gamybos bei platinimo sistemai ir kokį kelią per tris nepriklausomybės dešimtmečius nuėjo lietuviškas kinas bei jo kūrėjai.

Apie tai kino kritikę Živilę Pipinytę kalbina Gediminas Kajėnas.

Nors sovietmečio naratyve iki šiol dažniausiai dominuoja okupacijos, represijų bei tremčių leitmotyvai, tačiau yra sričių, kurioms tai tartum negalioja ir jos vertinamos nepaisant labai neigiamo požiūrio į tą laikotarpį. Viena jų – sovietmečiu kurtas kinas, kuris neretai yra pristatomas kaip mūsų „aukso fondas“ bei „klasika“. Ar šitokiame vertinime nėra loginės prieštaros? Ar išties anuomet turėjome tai, ką galima pavadinti lietuviško kino mokykla?

Nacionalinės kino mokyklos sąvoka labiau asocijuojasi ne su temomis, o su tam tikru stiliumi, vienų ar kitų nacionalinės kultūros aspektų akcentavimu, specifiniais įvaizdžiais. Pavyzdžiui, apie lietuvių kiną kaip nacionalinį prabilta 7-ajame dešimtmetyje ir tas kalbas paskatino būtent filmų poetika, dominuojantis poetinis santykis su tikrove. Kita vertus, apie lenkų kino mokyklą pradėta kalbėti tada, kai į nacionalinį kinematografą atėjo karta, kuri siekė kitaip kalbėti apie Lenkijos istoriją ir skausmingiausius jos klausimus.

Kino nacionalumo klausimas iškilo palyginti vėlai – 3-ajame XX a. dešimtmetyje. Iki tol tai nebuvo svarbu. Iškilo Europoje, nes Holivudas į nacionalumą pradėjo orientuotis tik pastaraisiais dešimtmečiais, kai, pavyzdžiui, pradėti kurti filmai, skirti ispanakalbiams vietiniams žiūrovams. Vienas pirmųjų apie nacionalinį kiną 3-ojo dešimtmečio viduryje prabilo Jeanas Renoiras, sakęs, kad kinas „turi būti prancūziškas“ ir į savo filmus įvedęs prancūziškos buities, kasdienybės, kostiumų elementų, kurie, jo galva, labiausiai atspindėjo prancūzų gyvenimo būdą. Beveik tuo pat metu kažką panašaus ankstyvuosiuose nebyliuose filmuose darė Aleksandras Dovženka, eksponuodamas ukrainiečių kultūrą, jos savitumą, archajiškumą, jos poetinį lygmenį. Tai ypač ryšku filme „Žemė“ (1930), kurio turinys tarsi turėtų prieštarauti vaizdams, nes filme šlovinama kolektyvizacija. Tad apibrėžiant nacionalinį kiną, tema, manau, nėra svarbiausia.

Kalbant apie lietuvių „aukso fondą“, reikėtų nepamiršti kelių aspektų. Nacionalinis lietuvių kinas ėmė formuotis tada, kai 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Europoje įsigali vadinamasis autorinis kinas, t.y. kine labiausiai vertinamas autoriaus požiūris į pasaulį, sugebėjimas perteikti jo savitumą. Be abejo, tai susiję ir su modernizmo įsigalėjimu lietuvių kultūroje.

Dauguma šio kino kūrėjų buvo baigę studijas Maskvoje, Sąjunginiame kinematografijos institute (VGIK), kur dėstė ne vienas XX a. pradžios avangardininkas, pavyzdžiui, kad ir Levas Kulešovas. Be to, ne vienam lietuvių režisieriui didžiulės įtakos turėjo italų neorealizmas, iš paviljonų išvedęs kino kūrėjus į gatves, vengęs profesionalių aktorių, literatūriškų siužetų. Taip pat nereikėtų ignoruoti ir fakto, kad tie filmai, kuriais dabar žavimasi, pavyzdžiui, Arūno Žebriūno ar Almanto Grikevičiaus, pasirodymo metais, švelniai tariant, didelio atgarsio tarp Lietuvos žiūrovų nesulaukė.

Autorinis požiūris ir dominavo lietuvių kine visą sovietmetį, o į žanrinį kiną, dominuojantį Holivudo komerciniame kine, pas mus buvo žiūrima iš aukšto. Manau, pasižyminčio polinkiu į daugiaprasmiškumą autorinio kino tradicija ir lėmė, kad vadinamieji „aukso fondo“ filmai nedalija pasaulio ir personažų į juodus ir baltus. Taip pat filmuose apie pokarį buvo bandoma sekti Lenkų mokykla ir akcentuoti pasirinkimo, kai pasirinkimo nėra, momentą. Manau, kad to laikotarpio filmais bandyta ir formuluoti nacionalinę tapatybę, svarstyti jos vienokius ar kitokius aspektus, dažnai pasitelkiant ir simboliškus peizažus ar Ezopo kalbą. Kad ir kaip vertinčiau Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, turiu pripažinti, kad filmo personažai nėra popieriniai, konfliktas tarp gėrio ir blogio „atskiestas“ abejonių, dvejonių, baimės, išdavystės.

Paradoksas, bet pastarųjų metų filmai apie partizanus, pradedant Juozo Vaitkaus „Vienui vieni“, labiau už vadinamojo „aukso fondo“ filmus atitinka sovietinio propagandinio kino reikalavimus, nes jų pasaulis padalytas tik juodą ir baltą, atspalvių nėra, personažai arba geri, arba išdavikai, skiriasi nebent jų autorių požiūris į seksą. Šiuose filmuose dominuoja jau kolektyvinis, o ne autorinis požiūris. Kino kalbos aspektu jie neįtikėtinai skurdūs. Bet gal todėl jie ir labiau priimtini eiliniam žiūrovui, ypač tam, kurio skonį trisdešimt metų formavo lietuviškos televizijos. Ir Donato Ulvydo „Emilija iš Laisvės alėjos“, ir Audriaus Juzėno „Pelėdų kalnas“ daug primityviau traktuoja pokario istoriją, įsprausdami ją ne tik į propagandinius, bet ir į siaurai suvokiamus žanro rėmus. Iš visos tos bangos išsiskiria nebent Šarūno Barto „Sutemose“, bet tai jau bandymas pritaikyti par excellence autorinį Barto stilių masinės kultūros poreikiams.

Kokia kino industrijos situacija Lietuvoje buvo paskutiniais sovietmečio metais? Ar įtakos kinui turėjo M. Gorbačiovo inicijuota pertvarkos politiką?

„Industrija“ – skambus žodis. Kino pramonės, tikrąja to žodžio prasme, Lietuvoje nebuvo ir sovietmečiu, nėra ir dabar. Paskutiniais SSRS metais veikė Lietuvos kino studija, kurioje kasmet buvo kuriami 5 pilno metražo vaidybiniai filmai (įskaitant Centrinės SSRS televizijos užsakymu kurtus filmus), vienas pilno metražo dokumentinis filmas ir per dešimt trumpo metražo dokumentinių filmų, kino žurnalas „Tarybų Lietuva“, keli animaciniai, užsakomieji filmai. Kino studijoje buvo įrengti filmavimo paviljonai, kurių, privatizavus ir sugriovus LKS, nebeliko. Visi kino gamybos ir platinimo planai buvo tvirtinami Maskvoje, Valstybiniame kinematografijos komitete, ten buvo tvirtinami ir finansai.

Lietuvių kinematografininkai naudojosi SSRS kino pramonės galimybėmis, pavyzdžiui, A. Žebriūnas „Paskutinę atostogų dieną“ filmavo Kryme ir naudojosi Jaltos kino studijos paslaugomis, V. Žalakevičiaus „Tas saldus žodis laisvė“ kurtas kartu su didžiausia SSRS „Mosfilm“ kino studija, R. Vabalo „Skrydžio per Atlantą“ kombinuoti filmavimai vyko Kijeve, A. Dovženkos kino studijoje ir pan. Kitos studijos taip pat dažnai filmuodavo Lietuvoje, kaip taisyklė, vaidinusioje Vakarus. Vaidybinius bei dokumentinius filmus bei serialus savo bazėje kūrė ir Lietuvos televizija.

Gorbačiovo pertvarka Lietuvą pasiekė gana vėlai ir pirmiausia paskatino diskusijas apie nacionalinį lietuvių kiną, taip pat ir kinematografininkus kurti naujus lietuvių kino modelius: LTSR kinematografininkų sąjungoje po 5-ojo SSRS kinematografininkų sąjungos suvažiavimo, pasikėsinusio sugriauti šalyje egzistuojančią kino gamybos, platinimo bei cenzūros sistemą, buvo įkurta speciali grupė, turėjusi inicijuoti naują nacionalinio kino valdymo, gamybos ir platinimo sistemą. Pasiūlymai nebuvo įgyvendinti, nes kartu su SSRS žlugo ir visa kino finansavimo sistema. Bet „perestroika“ paskatino kinematografininkus steigti savas kino studijas, dalis jų, tarp jų ir pirmoji privati kino studija – Šarūno Barto „Kinema“ – egzistuoja iki šiol.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir šalyje pakitus politinei, ekonominei bei socialinei situacijai, iki tol gyvavusi kino kūrimo sistema taip pat išgyveno radikalias permainas. Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiame laikotarpyje susidūrė kūrėjai? Ar čia galima kalbėti bent apie tam tikrą tęstinumą, ar, vis dėlto, daug ką teko pradėti iš naujo?

Svarbiausias veiksnys buvo tas, kad atkūrus nepriklausomybę, nebeliko pinigus skirsčiusio Lietuvos kinematografijos komiteto, o kartu ir valstybinės kino finansavimo sistemos. Visą kino gamybos finansavimą ir valdymą turėjo perimti atkurta valstybė. Atsirado Kino skyrius Lietuvos kultūros ministerijoje, iš pradžių jame dirbo du žmonės. Atsirado ir pirmosios „žaidimo taisyklės“: pinigus gamybai turėjo skirstyti Ministerijai pateiktus projektus vertinę ekspertai. Jų nuomonė buvo patariamoji. Kinui skiriamos lėšos buvo labai menkos, o reti privatūs finansuotojai greit nusvilo rankas. Ministerija negalėjo skirti visos filmo gamybai reikalingos sumos, iškilo bendros gamybos poreikis. Tokia galimybė atsirado prisijungus prie ES fondų. Palaipsniui sukurtas Kino įstatymas, įkurtas Lietuvos kino centras, ir dabar sistema jau nusistovėjusi: valstybė remia vertingus nacionalinei kultūrai projektus, nacionalinio kino sklaidą, lietuviškų filmų restauravimą.

Bet nereikia pamiršti ir fakto, kad kartu su nepriklausomybe atėjo ir nauja kinematografininkų karta, kuri, savaime suprantama, norėjo kurti kitokį kiną. Bet daug ką tikrai teko pradėti iš naujo. Kinui išsilaikyti padėjo ir tai, kad Lietuva ir jos kino profesionalai beveik iškart pradėjo teikti paslaugas ir dirbti kartu su užsienio kino kūrėjais.

Jūs nuosekliai žiūrite naujus lietuviškus filmus, juos recenzuojate ir aptariate. Per tris dešimtmečius turbūt būta įvairių etapų: pakylimų ir nusileidimų, kiekybiškai skurdžių ir labai dosnių metų. Kokioje stadijoje šiandien yra mūsų kinas? Ar per tris dešimtmečius jis pasiekė tam tikrą brandą ar, vis dėlto, „mentalinis“ ir „fizinis“ amžiai čia gerokai skiriasi?

Finansavimo procesas, ypač įkūrus Lietuvos kino centrą, jau stabilizavosi, nors filmo sukūrimas užtrunka per ilgai, nes projekto finansavimas padalytas į kelis etapus ir gali trukti daug metų.

Kita problema – nacionalinių filmų rodymas: kartais tenka laukti daugiau nei metus, kol kino teatrai suteiks galimybę išleisti filmą į ekranus. Yra daug gabių kino gamintojų, Lietuvoje dirba daug užsienio kino ir televizijos serialų filmavimo grupių, kuriama gana daug bendros gamybos filmų. Tačiau, mano galva, filmų kuriama vis dar per mažai, kad kino raida būtų nuosekli. Tam reikėtų didesnio finansavimo.

Manau, kad lietuvių kinas vis dar yra transformacijos būsenos, nors, kita vertus, kino kūryba visada yra procesas, nes keičiasi kartos, kino estetika, net kino mados. Bet kokybė dažniausiai neįmanoma ir be kiekybės.

Ar galėtumėte sudaryti per nepriklausomybės laikotarpį pasirodžiusių ir Jums dėmesio vertų lietuviškų filmų dešimtuką? Kodėl būtent šiuos darbus išskirtumėte?

Nemėgstu įvairių žaidimų su „dešimtukais“. Jie man asocijuojasi su populiariąja kultūra. Galiu išskirti kelis svarbius autorius, formuojančius tai, ką norėčiau vadinti lietuvių kinu. Tai Šarūnas Bartas, Giedrė Beinoriūtė, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Kristijonas Vildžiūnas, Giedrė Žickytė.

Iš jaunų ir teikiančių vilčių – Andrių Blaževičių, Karolį Kaupinį, Mariją Kavtaradzę, Liną Lužytę, Maratą Sargsyaną, Tomą Vengrį, Aistę Žegulytę. Pastarosios dokumentinis filmas „Anima animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ ne tik lietuvių jaunojo kino kontekste išsiskiria profesine branda, intelektualumu.

Žiūrint lietuvišką filmą, dažniausiai jį lyginame su kitais mūsų autorių darbais, gretiname vietiniame kontekste. Ir nors kiekvieną kartą, nuoširdžiai viliamės, kad šį kartą kino kūrėjų komandai pasiseks ir filmą galėsime pamatyti žymiai platesniame kontekste, tačiau dažniausiai tenka pripažinti, kad ir šį kartą „kaip lietuviškam filmui – puse bėdos…“ Kokias Jūs galėtumėte įvardyti tokio vertinimo priežastis, kodėl mes vis dar neturime, kuo galėtume didžiuotis mūsų kine? O gal akylas žiūrovas turi?

Manau, iš dalies kalti patys lietuvių žiūrovai, kurie dažnai nežino elementarių kino vertinimo kriterijų, nesimokė kino istorijos nei mokykloje, nei studijuodami, nesugeba vertinti kino konteksto ir lygiuojasi į visagalio interneto „rašytojus“.

Lietuva vis dar neturi (bene vienintelė ES) nei nacionalinės filmotekos, nei nacionalinės kino kultūros politikos. Yra tik pavienės iniciatyvos, daug kino kultūros ugdymo darbų atlieka kino festivaliai, bet to neužtenka.

Tačiau tikrai yra filmų (sukurtų ir anksčiau, ir dabar), kurie atitinka aukščiausios lentynos kriterijus. Tik jų nėra daug.

Daugiausia dėmesio užsienio festivaliuose sulaukia dokumentinis lietuvių kinas. Kas lemia to priežastis? Ar čia galime kalbėti apie poetinio dokumentinio kino tradiciją, gyvuojančią iki šiol? Ar mūsų dokumentika išties turi savo braižą, stilių, kalbą? Ar tai labiau atskirų režisierių nuopelnas?

Lietuvių dokumentinis kinas – tikrai originalus reiškinys šių dienų dokumentinio kino, kuriame vis mažiau dėmesio skiriama formai ir minties perteikimui, fone. Kinas, ir ne tik dokumentinis, pasaulyje vis labiau paprastėja, taikosi prie žiūrovų, svarbiausia tampa filmo tema. Lietuvių dokumentininkai vis dar nori eksperimentuoti su forma. Tai įdomu. Pastebėjau, kad užsienyje lietuvių kinas dažniausiai asocijuojasi su dviem vardais – Šarūno  Barto ir Jono Meko. Abiejų filmai išsiskiria būtent forma.

Kalbėdama apie Lietuvos kiną pasigendate drąsių eksperimentų, todėl, pasak Jūsų, čia „dominuoja idėjos, temos bei estetika, kurios europiniame ar pasauliniame kine buvo madingos prieš penkerius ar dešimt metų“. Neretai susidaro įspūdis, kad filmai Lietuvoje kuriami ne tam, kad vizualine kalba papasakotų gerą istoriją ar atspindėtų savitą laiką, bet siekiant trumpalaikių ir gan siaurų tikslų, tarkime, šviesti visuomenę arba įtvirtinti dabarties ideologinį naratyvą. Šia prasme kinas tėra priemonė ir nieko daugiau. Kodėl mūsų kine iki šiol tokia maža žanrų įvairovė? Kiek tam įtakos turi tai, kad nėra nuoseklios ir kryptingos kino mokyklos formavimo tradicijos?

Valdžia (nesvarbu, kuri) iki šiol žiūri į kiną kaip į propagandos įrankį (juk vieša paslaptis, kad Lietuvos kino centro ekspertams prastai įvertinus Mariaus A. Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“ projektą, filmas gavo valstybės finansavimą, tik įsikišus prezidentei Daliai Grybauskaitei) ir kaip į verslą. Iš tokio požiūrio pelnosi apsukriausi, mokantys be skrupulų sujungti abu požiūrius.

Be to, būkime atviri, Lietuvoje nyksta išsilavinę žmonės, suvokiantys sudėtingą meną, nors aukštojo mokslo diplomus dabar turi beveik visi. Į meno specialybes dažnai įstoja mokytis aukštojoje nepasirengę jauni žmonės, su savimi atsinešantys garsiuosius krepšelius. Todėl asmenybės brendimas, pasirengimas profesijai užtrunka ilgai. Toks žmogus dažnai gali kalbėti tik apie save ir savo problemas, todėl ir filmai infantiliški.

Žanrų įvairovė tik menka dalimi lemia kino raidą, nors žanrinis filmas profesiniu požiūriu – gera mokykla, vis dėlto svarbiausia – idėjos ir profesionalumas. Lietuvių kine daug minties inercijos, noro patikti. Labiausiai stinga idėjų, smalsumo, tikrai ambicingų sumanymų, sugebėjimo suvokti ir dabartį, ir praeitį.

Po 2000 metų lietuviškame kine atsirado ne viena juosta, kurią galima būtų įvardyti kaip komercinį filmą, sutraukusį nemažą būrį žiūrovų kino salėse. Prodiuseriai džiūgavo, ir net būta balsų, kurie ėmė prognozuoti naują lietuviško kino perspektyvos raidą. Ir nors daugelis tų filmų išties gali puikuotis „techniškai tvarkingais vaizdais, sėkminga rinkodara ir pelnu“, tačiau apie jokius meninius kriterijus čia dažniausiai negali būti nė kalbos. Vis dėlto, ar tokių filmų atsiradimas gali kuo nors pasitarnauti mūsų kino kultūrai? O iš to, ilgainiui, galėtų atsirasti ir filmų, kuriuose derėtų ir originalūs meniniai sprendimai, ir techniniai bei rinkodariniai? O gal tokių variantų mes jau turime?

Kaip pas mus nėra kino pramonės tikrąja to žodžio prasme, taip nėra ir tikro komercinio kino. Juk komerciniais vadinami lietuviški filmai nerodomi kitose šalyse. Tai meniniu požiūriu neambicingi ir silpni kūrinėliai, skirti vietiniams žiūrovams, tiems, kuriems kinas yra tik pramoga. Tokių filmų gaminama visose šalyse, bet ten jie nevadinami komerciniais. Jie palaiko gamybą ir kino profesijų žmones, bet ne daugiau. Juolab kad Lietuvoje tokių filmų gamintojai dažnai adaptuoja svetimus scenarijus, net kadruotės lieka tokios, kaip originaliame filme. Režisieriaus nebereikia. Užtenka perkelti į lietuvišką peizažą svetimą, Lietuvos realijoms pritaikytą režisūrinį scenarijų, pakviesti populiarius lietuvių aktorius.

Tikrą komercinį kiną gali kurti tik amerikiečiai, nes Holivudas gamina kino produktus visam pasauliui, o Europa tradiciškai stengiasi išsaugoti požiūrį į kiną kaip į meną. Pas mus vis bandoma šią takoskyrą paneigti. Ir tai tarnauja ne lietuvių kino naudai.

Į kiną jau žengia nepriklausomybės laikotarpiu gimę kūrėjai, mokslus baigę užsienyje, laisvai galėję susipažinti su kino istorija bei įvairiausiomis kino mokyklomis. Ką galėtumėte pasakyti apie naująją Lietuvos kino kartą? Ar ji turi savo veidą, braižą, stilistiką, išskirtinumą?

Žinau nedaug žmonių, baigusių kino mokslus užsienyje. Jie dažniausiai kuria reklamas arba kaip Tadas Vidmantas – komedijas liaudžiai. Lietuvių kino istorijos jie neišmano, o pasaulinio kino istorijos žinių jų filmai neatsispindi.

Dalis Lietuvoje kino specialybes įgijusių kūrėjų pasinaudojo „Erasmus“ programos galimybėmis, stažavosi pas garsius kino meistrus, lankė jų kūrybines dirbtuves, pavyzdžiui, Andrzejaus Wajdos įkurtoje kino mokykloje. Ši patirtis vertinga ir jau duoda vaisių, bet man dar sunku kalbėti apie naująją lietuvių kino kartą. Jauni kūrėjai pakankamai skirtingi, ir tai gerai. Manau, kad dalį jų vienija noras rodyti filmuose supančią tikrovę, suprasti žmonių santykius bei įvardyti užtrukusios politinės ir socialinės transformacijos problemas.

Živilės Pipinytės nuotraukos autoriai Audrius Solominas ir Robertas Daškevičius.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *