„Laisvojo džiazo šauklys“, „triukšmo estetikos meistras“, „bekompromisis avangardistas“, „garsų magas“, „konceptualių performansų genijus“, „viena paradoksaliausių Lietuvos džiazo asmenybių“, „gitaros virtuozas“, „gaivališkas scenos chuliganas“, „provokuojantis eksperimentatorius“ – tokiais ir panašiais epitetais yra apibūdinamas Juozas Milašius (g. 1968), kuris pats save įvardija tiesiog žmogumi, grojančiu gitara.

Juozą Milašių kalbina Gediminas Kajėnas.

J. Milašius – žmogus su gitara

„Aš esu ponks iš Plungės“ – taip prisistatėte stojamųjų komisijai, būdamas penkiolikos ir atvykęs į Vilnių studijuoti muzikos. Iš Plungės yra kilę ir daugiau itin savitų muzikantų, tarp kurių – kompozitorius ir atlikėjas Andrius Kulikauskas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, dainininkai Česlovas Gabalis bei Aistė Smilgevičiūtė, gitaristas Aurelijus Globys, grupės „Tabasco“ įkūrėjai. Kaip pats paaiškintumėte tokį Plungės fenomeną?

Tai, visų pirma, susiję su mano tėvu, pagal išsilavinimą klasikiniu filologu, tačiau aistringu rokenrolo arba, sovietinių laikų terminologija šnekant, estradinės muzikos mylėtoju. Visi išvardyti Plungės muzikantai – arba tėvo bičiuliai, arba jo mokiniai – užklasinės, pogrindinės kultūros mokiniai.

Mokykloje tėvas ypatingą dėmesį skyrė muzikai, beje, ir pats gan neblogai grojo gitara. Šalia pedagoginės veiklos bei vadovavimo – ilgus metus buvo direktoriumi – mokyklos aktų salėje jis buvo surinkęs tais laikais labai gerą aparatūrą bei instrumentus, kuriais po pamokų galėjo naudotis muzika užsikrėtęs jaunimas. Tai buvo pagrindinis jo gyvenimo hobis, o vaikams – būrelis, kuriame laukė ir muzikinės patirtys, instrumento valdymas, susigrojimo pamokos, pirmieji žingsniai scenoje, stovyklos ir koncertai, muzikinio skonio ugdymas, naujų įrašų klausymas ir atradimai. Mano tėvo dėka Plungės muzikiniame gyvenime vyko tai, ką šiais laikais gali atrasti Vilniuje – laisvę ir galimybes, kūrybą ir veržlumą.

Sunku patikėti, kad kalbate apie sovietmetį.

Taip, apie gyvenimą maždaug prieš keturiasdešimt metų. Nors už lango buvo baisus sovietmetis, o Plungėje – dar ir pakeltas kubu, mūsų popamokinė veikla išsiskyrė ypatingo atvirumo atmosfera. Iš gabesnių mokinių mano tėvas buvo subūręs grupę juokingu pavadinimu – „Žemaitėliai“. Aišku, šiame kolektyve vyko nuolatinė kaita – pabaigę mokyklą jaunuoliai išvykdavo mokytis į kitus miestus, o jų vietą užimdavo kiti. Taip šioje grupėje pabuvojo daug jaunų žmonių, kuriems, neabejoju, muzikos patirtys, juolab ne kokio popso, bet roko, davė labai daug.

„Žemaitėliai“ – pirmoje eilėje iš kairės J. Milašius ir Aurelijus Globys, antroje eilėje Edmundas Juška ir Česlovas Gabalis, apie 1981–1982

Ir Jūsų paties muzikinis kelias prasidėjo nuo čia?

Mano pirmieji muzikiniai prisiminimai, žinoma, susiję su tėvu ir jo grojimu gitara. Visiškai logiškai Plungės muzikos mokykloje septynerius metus mokiausi klasikinio fortepijono, o 1983 m., baigęs aštuntą klasę ir išgirdęs apie Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos mokykloje atidarytą estrados skyrių, bėgte nubėgau ten. Man tai buvo vienintelis kelias – groti gitara. Būdamas penkiolikos šimtu procentų žinojau, ko noriu.

Ar gerai suprantu, kad gitara, dar Jums gyvenant Plungėje, ėjo lygiagrečiai su fortepijonu?

Gitara mane lydėjo visuomet, pirmiausia, žinoma, per tėvą, o paskui per savarankišką mokymąsi ir grojimą „Žemaitėliuose“. Tarp dvylikos ir penkiolikos metų aš patyriau tikrą rokenrolinį gyvenimą. Beje, po to daugiau niekados roko ir negrojau… (Juokiasi)

Kasdien po pamokų rinkdavomės mokyklos salėje ir repetuodavom. Mes buvome visiškai panirę į muziką: klausydavom vakarietiškų roko grupių įrašų, iš klausos susirašydavom natas, žodžius bei jų tarimą ir bandydavom idealiai atkartoti jų grojimą. Mano laiku grupėje dainavo Č. Gabalis, turėjęs ypatingą gebėjimą imituoti balso tembrą ir dainavimo stilistiką. Muzikantai taip pat siekė kuo didesnio panašumo į originalą. O tai ne taip paprasta, mat kolektyvas buvo gan didelis: be pagrindinės sudėties – dviejų gitarų, boso, būgnų ir vokalo – dar prisidėdavo pučiamieji, vargonėliai ir pan. Tad pagrindinėje, „liaudžiai“ skirtoje programoje grodavo iki dešimties muzikantų, o šokiams likdavome penkiese ir tuomet jau siausdavome kaip reikiant…

Atskiro paminėjimo verti nuolatiniai mūsų koncertavimai, daugiausia, žinoma, Plungės rajono ribose, nors būta ir išimčių. Vos ne kas savaitę gastroliuodavome. Tuo metu dar nebuvo mados šokiams groti muziką iš įrašų, todėl gyvos grupės buvo labai paklausios.

Su Petro Vyšniausko kvartetu festivalyje „Osenije ritmy“ Leningrade, 1986

Ir kam Jūs grodavote?

Pavyzdžiui, kolūkiečiams. Įsivaizduok, 1981 metai, kolūkyje vyksta derliaus nuėmimo šventė. Miestelio kultūros salėje – didžiausi stalai, nukrauti visokių gėrybių, šventė su kalbomis, padėkomis, vaišėmis, pagėrimais. Tie vaizdai man iki šiol stovi akyse… Na, o šokiams – mes su savo rokenrolu.

Rokenrolu tikrąja to žodžio prasme?

Na taip. Mūsų repertuaras buvo labai platus – nuo bitlų iki „AC/DC“, kaip minėjau, originalo kalba. Taip pat šiek tiek lietuviškos estrados bei savo kūrybos dainų, tačiau viskas roko stiliumi. Realiai be sustojimo galėdavome groti kelias valandas.

Kokios žmonių reakcijos būdavo į tokią – „supuvusių Vakarų“ – muziką?

Normalios… Žinoma, repertuarą mes laisvai koreguodavome. Jei salėje daugiau jaunimo – tai daugiau ir rokenrolo, o jei vyresni žmonės – šiek tiek lengvesnė, melodingesnė muzika. Tačiau visai durno popso niekados negrojome.

Didžiausias kaifas mums buvo improvizacija. Jau tada buvom pajutę malonumą leisti sau laisvai groti, išsitaškyti, todėl vos ne kiekviename kūrinyje, kurį bandydavome maksimaliai priartinti prie originalo skambesio, įterpdavome ir laisvą pragrojimą. Mums tai atrodė lyg pažaidimai. Tačiau dabar suvokiu, kad būtent per tai pajusdavome tikrą grojimo džiaugsmą. Nebuvom tik atlikėjai, idealiai atkartojantys kitų kūrinius, tačiau improvizuodami maudėmės muzikos begalybėje. Šitokios patirtys ankstyvoje paauglystėje yra labai vertingos.

Ir dabar man grojant svarbiausia yra būtent tai – ne kūrinio atlikimas, bet buvimas su kūriniu čia ir dabar. O kartais – ir be jo. Esminis dalykas – pats procesas, vyksmas.

J. Milašius ir būsimasis grupės „Rebelheart“ būgnininkas Kęstutis Jurkšaitis-Kesha Tarybinėje armijoje, 1988

Man įdomu, kaip nutinka, kad vienas žmogus gitara išmoksta dvidešimt akordų ir jam to užtenka visam gyvenimui, visoms dainoms. O kitas tuo neapsiriboja ir neria ieškoti kitų akordų, kitų stilių, kitų grojimo technikų. Arba muzikos klausymasis: vieni visą gyvenimą klausosi tų pačių kelių grupių – bitlų, „Led Zeppelin“, dorsų – ir jiems to visiškai gana. O kiti išvis neturi mėgstamų grupių ar autorių, nes nuolat klauso kažko naujo. Nuo ko tai priklauso?

Viskas dėl smalsumo. Juk, pavyzdžiui, ir žvejų būna tokių, kuriuos gali pavadinti meistrais – jie viską žino, domisi, seka naujienas, išbando naujus būdus, naujas žvejybos vietas. Jie tuo paprasčiausiai gyvena. Aš džiaugiuosi, kad man į rankas pateko gitara, o ne koks kardas ar šautuvas… (Juokiasi)

O kokios muzikos klausėtės būdamas dvylikos?

Daugiausia roko ir bliuzo. Bet tuo laiku nebuvo problemų gauti ir kitokios. Pamenu, kad pats turėjau ir „Led Zeppelin“, ir „AC/DC“ plokštelių. Tik įdomesnio džiazo įrašai iki Plungės neatėjo – tai išgirdau mokydamasis Vilniuje.

Tačiau to meto viešojoje erdvėje tokia muzika juk neskambėjo, o viską buvo užgožusi estrada ir sovietiniai maršai.

Žemaitijoje viskas buvo kitaip. Tiesa, įvairiomis progomis miesto gatvėse galėjai matyti raudonus transparantus ir girdėti maršus, tačiau patys žmonės buvo tartum šalia viso to, jie dalyvaudavo, bet kartu lyg ir laikėsi atokiau nuo to balagano. Maršai sau, o žmonės sau. Nors Plungėje buvo sovietinės armijos dalinys, tačiau jis gyveno atskirą nuo miesto gyvenimą. Jei gatvėje išgirsdavai kalbant rusiškai, atsisukdavai pažiūrėti, kaip į kokį užsienietį, svetimą. Gal iki mūsų nebuvo atėjusi tokia rusifikacija, kaip Vilniuje? O gal tiesiog žemaičiams viskas atrodė kitaip… Sovietmečio jie nepriėmė taip inertiškai.

Būdamas penkiolikos metėte rokenrolinį gyvenimą su „Žemaitėliais“ ir atvykote į Vilnių. Ar Plungės ir grojimo kolūkiečiams jau buvo gana?

Estrados skyriaus atsiradimas tallatkelpšoje buvo didelis žingsnis į priekį. Šiandien estrada skamba kaip koks popsas, tačiau tais laikais šis žodis reiškė kitką – iš esmės visą tuometinį undergroundą, tai, kas išsitenka tarp populiariosios muzikos ir klasikos. Pamenu, kad stojančiųjų į šią specialybę buvo pilnas mokyklos kiemas. Tiesą sakant, būčiau ir neįstojęs – tuo metu net atrodžiau labai nestandartiškai, buvau skusta galva – tačiau mane užstojo P. Vyšniauskas, pažinojęs mane iš „Žemaitėlių“. Taip ir priėmė. O čia jau man atsivėrė horizontas. Net ne vienas – gausybė horizontų.

Su P. Vyšniausku Rytų Berlyne prie Brandenburgo vartų, 1987

Su kuo tai susiję?

Visų pirma, su Vilniaus undergroundu. Nors penkiolikos aš dar niekur labai nesireiškiau, tačiau jau tuomet girdėjau apie Viačeslavą Ganeliną ir jo kuriamą muziką – nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjęs. Beje, tuo metu V. Ganelinas su kompanija grodavo ne kokiuose rūsiuose, bet filharmonijoje, ir žmonės jo paklausyti ateidavo kaip į normalų koncertą. Tačiau ir tada tai buvo laikoma nuokrypiu nuo normos ir nuo muzikinių standartų.

Be to, dar egzistavo bliuzo sfera, kurioje veikė Aleksandras Jegorovas-Džyza ir kiti. Taip pat nemažai neformalų, kreivos muzikos ieškotojų spietėsi apie legendinį Artūrą Barysą-Barą, kuris gerokai anksčiau atrado landas į Vakarų muzikinį pasaulį ir iš ten gaudavo pačios netikėčiausios muzikos plokštelių. Apie visas šias chebras sužinojau palaipsniui ir kiekviena jų plėtė mano muzikinį akiratį bei supratimą apie begalinę įvairovę. Visi tie žmonės vienaip ar kitaip tarpusavyje buvo susiję, žinojo apie kits kitą, tad atskirti, kur prasideda ir baigiasi viena kompanija – neįmanoma. Visa tai tiesiog buvo neformalus gyvenimas, kuriame – daugybė pjūvių ir įdomių asmenybių.

Tačiau horizontai man plėtėsi ir tiesiog paėmus į rankas gitarą. Supratau, kad reikia branginti ir išnaudoti studijų laiką, tad savarankiškai grodavau iki nukritimo. Fanatiškai.

Iš kairės: P. Vyšniauskas, Liudas Vaštakas, Kęstutis Lušas ir J. Milašius Juodkrantėje, 1987

Dažnai nutinka, kad muzikiniai mokslai žmones įstato į rėmus – jie išmoksta puikiai groti iš natų, tačiau be natų groti negali. Tai yra išugdomas atlikėjas, bet ne kūrėjas. Jums taip nenutiko.

Nieko panašaus. Gal dėl to, kad estrados skyrius buvo naujas, nebuvo jokios metodikos, tad mes turėjome labai daug laisvės. Žinoma, klasikinės akademinės muzikos bazę gavome kaip priklauso, tačiau specialybės dalykai ėjo sava, nenuspėjama vaga.

Mane labiausiai domino gitarinė linija, tad iš čia ir mano ankstyvieji autoritetai bei mokytojai. Aišku, jie nuolatos keitėsi ir keitėsi… Aš išmėginau klasikinę gitarą, kuriam laikui buvau net sėdęs ant flamenko. Man buvo įdomu perprasti pačią žanro struktūrą. Be galo didelį įspūdį darė improvizacinė muzika, džiazas. Pradžioje imponavo grojimo technika, virtuoziškumas, norėjosi sugroti kuo tiksliau, greičiau. Tačiau niekas manęs neskatino eksperimentuoti, išbandyti grojimo ribas, groti, kaip negrojama – tai dariau visiškai intuityviai. Ir iki šiol taip…

Jūsų kūrybinėje biografijoje yra dar vienas įspūdingas faktas – 1986 m., būdamas vos septyniolikos, pradėjote groti P. Vyšniausko kvartete. Papasakokite, kaip tai nutiko.

Tuo metu šis kvartetas buvo labai mėgiamas jaunimo, kaip sakoma, ant bangos. Iki manęs jie grojo post Čekasino muziką, o su mano atėjimu kvartetas gerokai pasuko į improvizacinį avangardą su noizo elementais. Vienu metu šis kolektyvas oficialiai priklausė filharmonijai: muzikantai čia buvo įdarbinti, o įstaiga organizuodavo koncertų turus po Sovietų sąjungą ir net Vakarus. Su šiuo kolektyvu grojau maždaug dvejus metus, iki išėjimo į armiją 1987-ųjų pabaigoje.

Mes koncertuodavome filharmonijose, kultūros namuose, gamyklose ar net cerkvėse, paverstose koncertų salėmis. Sykį kažkur Rusijoje – net atominėje elektrinėje. Dažnai grodavome ir po kokio džiazo festivalio vėliava. Tiesa, tuomet džiazas būdavo įsivaizduojamas daugiau kaip dikselendų, geriausiu atveju, svingo muzika. Nors kartais pasitaikydavo ir šis tas progresyvesnio. Taip pat – ir mes. Na, o mūsų repertuaras buvo gan paprastas: arba aptartos formos kompozicija su improvizacijomis, arba visiškas free, pasiliekant nežinios zoną.

Labai ilgą laiką turėjau problemų su garso operatoriais. Koncertų metu prašydavau, kad mano gitarą padarytų garsesnę. Muzika turėjo daryti fizinį poveikį: pramušti mąstymą, išjudinti žmones iš visų tarybų reikalų, suskaldyti betoną… Garsas turėjo būti toks, kad virpėtų salėje sėdinčiųjų kelnių klešnės… Tačiau nuolatos tekdavo kovoti su garsistais, nes jiems garso būdavo per daug, nekomfortabilu, todėl pagrindinėse kolonėlėse jie mane visuomet nutildydavo…

J. Milašius ir Vladimiras Čekasinas festivalyje „Kaunas Jazz“, apie 1991–1992

Jums buvo septyniolika, o jau grojote su virtuozu P. Vyšniausku. Nebuvo baimės?

Švelniai tariant, man reikėjo gerokai pasitempti ir surinkti save. Juk mes nuolatos koncertuodavome, pasitaikydavo ir tokių scenų, kur mūsų klausydavosi tūkstančiai. Tačiau baimės nusigroti ar suklysti nebuvo. Svarbiausia – sukibti visiems energetiškai čia ir dabar. Ta nežinios zona, kurią palikdavome atvirą improvizuojant, išlaisvindavo iš visų baimių…

O kaip į tokią muziką reaguodavo publika?

Į kreivą muziką – kreivai… (Juokiasi) 1986-aisiais salė arba abejingai sėdėdavo, arba savo požiūrį reikšdavo negatyviai, kartais net agresyviai. Iš esmės, ši scena anuomet buvo rizikinga. Ne kartą į mus skrisdavo stikliniai buteliai… Realiai. Groji ir staiga matai – atskrenda… Kijeve, pačiame miesto centre vykusiame koncerte esu išgyvenęs net butelių lietų. Mūsų fiziologinį noizą pakeldavo toli gražu ne kiekvienas…

Nei radijas, nei televizija tokios muzikos netransliuodavo, tad sunku pasakyti, ką mus tuomet girdėdamas galvojo kokio Čeliabinsko gamyklos suvirintojas. Kartą į sceną užšokęs žmogus kaip įmanydamas bandė iš P. Vyšniausko atimti saksofoną. Tačiau didžiausia destrukcija vyko perversmo laikotarpiu, matyt, mūsų muzika išlaisvindavo susikaupusį žmonių nerimą ir baimes. O kadangi nei savo jausmų, nei minčių so­viet­me­čiu žmonės nebuvo pratę reikšti, tai imdavosi to, kas pasitaikydavo po ranka… (Juokiasi) Taip jie protestavo prieš tai, ko nesuprato, ir todėl manė, jog tai reikia užgniaužti, nutildyti…

J. Milašiaus performansas vienai stygai ir gitarai Muzikinio veiksmo festivalyje Vilniuje, 1992

Po tokių reakcijų pats su savo kreiva muzika nesijautėte vienišas ir nesuprastas? Nebuvo pagundos visa tai mesti arba imtis populiarių melodijų?

Visko buvo, bet tik ne groti popsą… Vienišumo jausmas apimdavo dažnai. Kartais, būdavo, padėdavau gitarą į šoną ir net užmiršdavau, jog ją turiu. Žinoma, pakalbėti apie roką ar džiazą visuomet rasdavau su kuo. Bet vos pamėgindavau lįsti į pakraščius, netyrinėtas zonas – ir jau vienas.

Kas tuomet, net ir nerandant bendraminčių, Jus įkvėpė visa tai tęsti?

Smalsumas ir kūrybos džiaugsmas. Grodamas aš neturėjau ir neturiu tikslo užsidirbti, išgarsėti, pragyventi iš savo kūrybos, todėl esu visiškai laisvas daryti tai, ką darau. Manęs niekas iš šalies neįpareigoja, neverčia. Tik vidinė motyvacija, džiaugsmas ir smalsumas. Aš neturiu jokio tikslo ar perspektyvos. Groju ir tiek. Galiu net nekoncertuoti – tai absoliučiai nesusiję su tuo, ką darau su gitara. Tai mano autonominė zona.

Tiesa, su P. Vyšniausku išvažiuodavome groti ir į Europą. Taip man vėrėsi pasaulis. Įsivaizduok, septyniolikos–aštuoniolikos aš grojau vakarų Vokietijos, Austrijos, Italijos scenose. Visokiausiuose koncertuose ir festivaliuose, tarp garsių kolektyvų ir labai įdomios muzikos, kokios pas mus tuomet net nebuvo. Ten patekę jau­tė­mės tartum mėnulyje – kultūriniai, mentaliniai skirtumai tarp Europos ir Sovietų sąjungos buvo milžiniški. Tačiau mes pamatėme, kad savo kūrybiniuose ieškojimuose nesame vieniši, kad Vakaruose egzistuoja muzikos įvairovė ir yra skirtingiausių žmonių, priimančių tai, reaguojančių, klausančių ir suprantančių, o ne tik mėtančių butelius… Tuomet, pajutus šitokį kvapą, paragavus tos tikrovės, buvo gerokai drąsiau, grįžus namo tęsti eksperimentus ir groti taip, kaip tau pačiam reikėjo. Net galima sakyti, kad tuomet pasijutome esantys Vakarų Europos kultūros dalimi. Realiai patyrėme, kad mūsų intuicija, jog pasaulis yra kitoks, nei tas, kuriame gyvename, buvo teisinga.

Yra manančių, kad gitarinės muzikos ribos buvo išsemtos jau prieš 50 metų, kai roko aukso amžius pasiekė savo zenitą, o tai, kas vyksta šiandien, tėra blankūs viso to judėjimo atšvaitai. Nepaisant to, gitara tebėra nepamainomas instrumentas. O ar Jūsų paties santykis su šiuo instrumentu kaip nors keitėsi?

Galima sakyti, kad gitara – tiesiog saviraiškai skirtas garso šaltinis. Bet man ne ką mažiau svarbus yra pats žmogaus su gitara rankose vaizdinys. Juk galima perkonstruoti gitarą ją padarius iš paprasčiausios dėžės ir kelių stygų, tačiau tai jau bus kažkas kitko, ir tai jau seniai padaryta. Išlaikant gitarą kaip tokią, išlieka ir sąsajos su tradicija, istorija, protesto kultūra ir t. t. Šis simbolis yra labai talpus. Kūrybine prasme su gitara galiu daryti ką noriu: prijungti prie įvairių aparatų ir skleisti garsus, kurie, rodos, nieko bendra su gitarine muzika neturi, vilkti ją žeme ar vartyti ore. Visame tame dalyvauja ir kūnas, o gitara tampa mano tęsiniu. Tad aš esu tiesiog žmogus su gitara. Gitaristas.

Muzikavimai nuo ankstyvos paauglystės bei studijos Vilniuje man davė techninį grojimo pagrindą, be kurio tolesni žingsniai ir dabartiniai ieškojimai nebūtų galimi. Minėjau, kad kurį laiką man buvo įdomūs įvairūs stiliai ir bandžiau juos perprasti, bet paskui pamačiau, kad esmė visiškai ne tame… Egzistuoja jėga, kuri visą laiką mane tempia į priekį, neleidžia apsistoti ties tuo, kas aišku, suprantama, įvardijama. Nežinau, kodėl taip yra. Kartais imu galvoti – na, gal jau galima apsiraminti, pailsėti, bet, žiūrėk, praeina kiek laiko ir vėl reikia bandyti, gaudyti…

Perkeltine prasme, man įdomu išrinkti gitarą ir ją sudėti iš naujo. Arba išmesti pro langą, tada sutaisyti ir vėl groti. Bet tai jau nebėra ta pati gitara. Tai jau kažkas kito. Taip pagroju, o po kurio laiko ir vėl išmetu, tuomet suklijuoju ir vėl, ir vėl, ir vėl…

Muzikinio veiksmo festivalis. Vilnius, 1991

Dzenbudistai turi tokį pasakymą – „jei sutiksi kelyje Budą, užmušk jį“. Turima galvoje suvokimo, kad jau žinai, atsisakymą, nuolatinį pradinuko proto laikymą. Bet ar įmanoma gitaros muzikoje atrasti kažką naujo, rasti dar nepramintą taką?

Įmanoma, bet labai sunku. Idėjos ir evoliucija tarpusavyje susijusios. Jei staiga tau kilo geniali idėja, neabejok, kad šią akimirką tokia pat mintis kilo ir žmogui, gyvenančiam kitame pasaulio krašte. Kaip ir kodėl taip vyksta – nežinau.

Kita vertus, mes visi naudojame tas pačias, su motinos pienu gautas reikšmes. Juk jei imčiau kritikuoti žodžių reikšmes, aš kritikuočiau patį socialinį sutarimą, kad, tarkime, medis yra medis. Reikšmių objektai mus formuoja ir veikia. Jei jau siekiame nešti kokią nors žinią, tai darome visiems suprantamos ir iš anksto sutartos kalbinės sistemos ribose.

Tas pats yra ir su garsu. Mes girdime tam tikro dažnio garsus, kurie, fizikine prasme, yra tiesiog oro virpesiai. Juos girdime ir atpažįstame – visa tai vyksta aiškiai apibrėžtose ribose – mūsų supratime apie garsą, kurį identifikuojame. Visi menininkai naudoja tas pačias priemones, tik skirtingai jas miksuoja. Poetai dėlioja tuos pačius žodžius, tik jų tvarka skiriasi. Muzikantai taip elgiasi su garsu.

Tačiau kūrybiniai eksperimentai prasideda tuomet, kai įvairiuose lygmenyse bandome visiškai naujais principais apjungti tas priemones, turint galvoje tai, kad egzistuoja ir už sistemos ribų esantys dalykai, pavyzdžiui, mūsų negirdimi garsai, arba garsai ar jų junginiai, kuriems žmogus dar nesuteikė reikšmės. Kai garsą suvoki ne žmogiškosios patirties perspektyvoje, tuomet tau atsiveria begalybė… Milimetras į šoną – į nežinią – tai ir yra visas įdomumas. Atsisakyti šablonų, sutarimų, žinojimo ir šokti nuo skardžio… Ir pasinerti į begalybę, į tai, kas išeina už mūsų pažinimo ribų. Džiaugsmas toje begalybėje pagauti mažytį trupinėlį ir grįžti, atnešti iš ten, į čia… Tad tarp įmanoma ir neįmanoma yra labai siaura riba.

Juozas Milašius ir Sabir Mateen festivalyje „Vilnius Jazz“, 2014. Nuotraukos autorius Vytautas Sušlavičius

O kiek tai kainuoja pačiam menininkui?

Tai koreguoja visą gyvenimą. Juk kasdieniai klausimai: „kaip tu gyvensi?“, „ką valgys tavo šeima?“, „ką pats dirbsi?“ – išlieka. Štai kodėl labai svarbu likti sociume, būti to dalimi. Jei taip nebus, paprasčiausiai sudegsi. Todėl kompromisus reikia mokėti daryti. Kartais net ir kūryboje. Bet jie turi būti subtilūs, švelnūs, mažyčiai. Reikia sugebėti būti čia, kad galėtum būti ir ten, tame kosmose. Balansuoti tarp kasdienybės liūno ir neaprėpiamos laisvės erdvės.

Menininkui būtina atsakyti į klausimą, ko jis savo kūryba siekia – žinomumo, pinigų, garbės? Bet šie dalykai neturi nieko bendro su kūryba. Tai taip susipainioję. Tačiau pats menininkas turi atrišti mazgus, išgryninti savo motyvaciją ir tikslus.

Algirdo Martinaičio kūrinio „Mitų griovėjas“ elektrinei gitarai ir simfoniniam orkestrui premjera festivalyje „Gaida“. Vilnius, 2017

Kaip su metais bei laisvėjančia visuomene keitėsi tokios muzikos scena? Gal dabar jau nebesijaučiate vienišas vilkas?

Atvirai sakant, aš jau net buvau praradęs viltį, kad tokia muzika išvis gali būti kažkam reikalinga. Buvau susitaikęs su tuo, kad tai liks tik mano paties domėjimosi sritimi, hobiu, ir tiek. Tačiau apie du tūkstančiai kažkelintuosius labai netikėtai įvyko virsmas. Tai siečiau su atsivėrusiu pasauliu bei internetu. O taip pat užaugusia nauja karta, laisvės vaikais, kuriems daug kas įdomu, jie smalsūs ir žingeidūs. Jie išsilavinę, žino, kas vyksta pasaulyje, todėl atpažįsta ženklus ir geba vertinti tai, kas yra labai individualu. Prieš tris dešimtmečius žmonės nesugebėjo reikšti savo minčių, todėl šliedavosi prie masės, norėdami joje ištirpti. Dabar žmonės nebijo individualumo. Jie supranta, kad yra pasirinkimas ir jį vertina. Ir tai tinka kalbant ne tik apie muziką, bet ir knygas, kiną, įvairius renginius ir iniciatyvas. Visur pilna jaunų žmonių, kurie domisi ir nenustygsta vietoje…

Natūralu, kad dalį jų domina ir garsai. Žmonės tapo atviri ir muzikai, kuriai dar nesuteikta reikšmė. Gal taip yra todėl, kad oro virpesys turi tiesioginį poveikį žmogaus kūnui. Štai taip ir įvyksta atpažinimas. Tad dabar tokia muzika – tartum sertifikuoto supratimo lygmuo, kurį pastebiu ne tik pavieniuose individuose, bet ir tam tikroje žmonių grupėje. Tai yra didelis kiekybinis ir kokybinis šuolis didesnės laisvės, didesnės įvairovės, didesnio supratingumo link.

Ir vis dėlto, tai niekaip nekeičia mano santykio su tuo, ką darau. Man įdomu stebėti tą evoliuciją, tačiau manęs asmeniškai tai nekeičia. Tam aš jau esu išsiugdęs imunitetą. Dabar per metus turiu nuo kelių iki keliolikos koncertų. Kadangi mano muzika nišinė, sunkiai parduodama, tai galiu tuo ir neužsiimti. Man neįdomu kūrybos tiražuoti, surepetuoti kažkokią programą ar pakartoti koncertą. Jei tai įvyksta, būna įdomu sudalyvauti įvykyje. Į tai žiūriu labiau kaip į atsitiktinumą – atėjo ir praėjo. Man patinka įvykiai, kurie nutinka savaime. Nebejaučiu įtakos iš šalies, nes neturiu jokių trajektorijų. Nematau reikalo net įvardyti to, ką darau. Nėra jokių ribų, todėl – tiesiu taikiniu į nežinią…

Žurnalas „Kelionė“, 2019 Nr. IV

Publikaciją parėmė 

Comments are closed.