Rima Sadauskienė. Būsenos: gyvenimas su vėžiu. Vilnius: Aštuntoji diena, 2020. – 158 p.

„Jau žinau, kad mirčiai, kaip ir meilei, reikia pasiruošti ir subręsti. Kad ji neužkluptų netikėtai, kad nesutriktum ir žinotum, kaip elgtis, kad priimtum kaip dovaną ir sugebėtum džiaugtis tuo, ką gavai.“

Dailininkės ir rašytojos Rimos Sadauskienės knygoje atvirai ir nuoširdžiai kalbama apie gyvenimą, išgirdus diagnozę – „vėžys“. Šešių dalių pasakojime („Žinia“, „Nuodai“, „Peilis“, „Sugyventinis“, „Šešėlis“, „Tyla“) kaskart atverčiamas naujas gyvenimo puslapis, kupinas nerimo, baimės, skausmo, liūdesio, o taip pat džiaugsmo ir šviesos. Autorė dalijasi savo išgyvenimais, ligos ir gydymo eiga, kasdieniais iššūkiais ir naujomis patirtimis.

Vėžio diagnozė išverčia iš įprastinės kasdienybės ir priverčia naujai pažvelgti į savo gyvenimą, padovanoja šimtus naujų potyrių ir kitokį laiko suvokimą. Laiko, srūvančio kaip smėlis tarp pirštų… Laiko, kuris kiekvienam yra suskaičiuotas. R. Sadauskienės pasakojime juntama viltis ir gaivališkas bandymas prisijaukinti ligą, nenuolaidžiauti sau ir naujam palydovui, susitaikyti ir visavertiškai išgyventi kiekvieną padovanotą akimirką.

Šie dienoraštiniai tekstai parašyti gyva kalba, žaismingai ir atvirai. Knyga gali tapti paguodos bei padrąsinimo ramsčiu ką tik išgirdusiems diagnozę – „vėžys“, sergantiems onkologine liga, o taip pat ir jų artimiesiems.

Knygos pratarmėje apie būtinybę aprašyti savo ligos patirtį autorė teigia: „Rašymas – tai gyvenimas. Kartu ir išsigelbėjimas, padedantis suprasti, kas su manimi vyksta. Rašydama sprendžiu problemas ir randu atsakymus į kylančius klausimus.

Susirgus vėžiu, pirmas tekstas gelbėjo nuo žinios, kurios nenorėjau priimti, kiti tekstai – sąmoningas noras pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis, nes susirgęs šia liga, savo sumaištyje esi paliktas vienut vienas. Fiksavau visas patirtis iki smulkmenų, norėdama kaip galima aiškiau perduoti skaitantiems, kad pasisemtų drąsos ir pasitikėjimo, nes ši liga paveikia ne tik kūną.

Kūną gydo, o tavo vidinėmis būsenomis ir pojūčiais nesirūpina niekas, todėl ieškai tekstų apie panašias patirtis, kimbiesi į juos ir taip gelbėji save. Rašydama tekstus suvokiau, kad atsikračius baimės, atrandi gyvenimą. Nesvarbu, kokio ilgumo, bet tikrą. Pasibaigus intensyviam gydymui, savo istoriją pasakojau toliau, nes tada, kai niekas nebevyksta, ima vykti patys svarbiausi dalykai. Viskas keičiasi, nes pasikeitei tu.“

Knygos ieškokite Lietuvo knygynuose bei internete.

APIE AUTORĘ

Rima Sadauskienė (g. 1964) – dailininkė ir rašytoja. 1988 m. Telšių taikomosios dailės technikume (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas) baigė metalo meninio apdirbimo studijas ir įgijo dailininko vykdytojo specialybę. Keletą metų su vyru kūrė autorinius papuošalus, vėliau pradėjo tapyti. Išbandžiusi įvairias technikas, apsistojo ties pastele. Šiuo metu Mažeikiuose turi studiją-galeriją, kurioje prekiauja savo paveikslais bei rėmina kitų kūrinius.

Be to, visą sąmoningą savo gyvenimą ji rašė. 2001 m. pasirodė debiutinis autorės romanas „Pamilk mane“, pasirašytas R. Sada slapyvardžiu. 2008 m. – apsakymų rinkinys „Man buvo gera su tavim“ bei romanas „Avelių švytėjimas“ Rimos Berkutės vardu.

2018 m. išgirdusi diagnozę „Vėžys“, savo ligos patirtį, tartum dienoraštyje, ėmė aprašinėti ir skelbti žurnale „Kelionė“ (2019–2020 m.).

KNYGOS IŠTRAUKA

Jis atėjo ne šiandien.

Ir ne vakar.

Jis į mane šliaužė seniai. Ropojo, keberiojosi, krebždenosi tai gąsdinančiom antraštėm laikraščių puslapiuose, tai televizijos rėkiančiom reklamom, tai baisiais pasakojimais, tai garsių, žinomų ir mylimų žmonių mirtimis.

BIJOKIT, BIJOKIT, BIJOKIT…

Ir aš bijojau, nors sakiau, kad tai manęs neveikia, kad man tas pats, kad apie tai negalvoju…

Galvojau.

Į pasąmonę jau buvo įgrūsta sėkla. Ir ji pradėjo augti keista, laikas nuo laiko sušnarančia mintimi: „O jeigu ir aš? O jeigu ir man?“

Su nerimu apžiūrinėdavau nežinia iš kur atsiradusį apgamėlį. Ne, ne, nieko čia nėra, man tik taip keistai atrodo… Ir nieko nebuvo. Tačiau vis tiek atrodė, kad turi atsitikti kažkas baisaus ir nepataisomo. Kažkas tokio! Kažkas, ką įvardindavau kaip pabaigą.

Ko pabaigą?

Nežinojau… bet laukiau.

…Tą naktį, kai nežinia kodėl ant dešinės krūties uždėjau ranką ir užčiuopiau guzą, supratau, kaip ta pabaiga turėjo atrodyti.

VĖŽYS.

Jis atėjo.

Ir kas dabar galėtų pasakyti, ar jį prisikviečiau mintimis, ar jis tūnojo manyje, o aš tik nujaučiau jį esant. Dar bandžiau save raminti: gal tik riebalinis guzelis, gal man tik taip atrodo, – bet žinojau, kad tai tik tuščias guodimasis.

Viskas yra taip, kaip įtariu esant.

Ir ne kitaip.

MIRSIU.

„Vėžys“ ir „mirsiu“ bildėjo galvoje, kol tą naktį kaip paklaikusi skaičiau internete straipsnį po straipsnio apie vėžio požymius, jo gydymą, apie tai, ką reikia valgyti ir ko nevalgyti, apie stebuklingus pagijimus nuo musmirių ir kitokio marmalo, nes atrodė, kad gydytojai neišgydo nieko. O kur dar keturženklės, penkiaženklės gydymui reikalingos sumos, kurias surinkus vis tiek būna galas?

Mano skaitymą nutraukdavo tylus paraudojimas. O po to vėl… skaičiau, skaičiau, skaičiau, kol akys išvarvėjo ir, dar kartą gerai nusižliumbusi, užmigau.

Dabar galvoju: ko aš raudojau?

Ar buvo gaila, kad manęs neliks?

Ar gaila artimųjų, liksiančių be manęs?

Ar baisu, kad laukia ilgas ir skausmingas gydymas?

Ar baisu, kad mirtis mane ištiks prileistą morfijaus ir merdinčią?

Dabar manau, kad tai buvo šokas, kuris ištinka kiekvieną, susiduriantį su tokia žinia. Ką tik buvęs sveikas, staiga tampi vėžininku.

Pažymėtu.

Pasmerktuoju.

Ir nebėra jokios galimybės grįžti atgal. Už tos ribos – iki tol, kol nieko nežinojai.

Galvoju, kad tą naktį ne aš viena blaškiausi tarp raudų ir interneto.

Ne aš viena…

Ryte, kai kupina išgąsčio pasakiau bendradarbei, ką šią naktį radau, išgirdau istorijas, kad vienai moteriai nupjovė krūtį prieš ketverius metus, ir ji iki šiol gyva ir sveika, kitai – prieš keturiolika metų, trečia taip pat gydėsi, dar viena taip pat serga ir taip toliau… Svarbiausia, o Dieve, aš jas pažįstu, aš su jomis bendrauju, kartais geriu kavą, juokiuosi, kalbuosi, ir jos niekuo nesiskiria nuo tų iš kitos barikadų pusės, nuo sveikųjų.

Skiriasi.

Tik aš tų skirtumų nematau.

Nepastebiu.

Kaip ir kiti nepastebi.

Nuo informacijos gausos mano akys plėtėsi, plėtėsi, kol pasidarė visai apvalios. Tačiau netrukus iš mano minčių žodis „mirtis“ pranyko, liko tik „vėžys“. Šiuo atveju mažiau yra daugiau.

Liko daugiau vilties.

Nusprendusi, kad „vėžys“ nėra tolygu „mirtis“, ėmiausi veiksmų.

Registruojuosi echoskopijos tyrimui – gydytoja atostogauja. Po dviejų savaičių. Gerai. Einu pas šeimos gydytoją siuntimo. Gydytoja atostogauja. Bus po savaitės. Gerai, kad ne priešingai. Siuntimas palengvins mokėjimų dalią, nes, bendradarbių pakonsultuota, suvokiu, kad dirbsiu vėžio išlaikymui…

Kol nenuteistas, tol nekaltas. Kol diagnozė nepatvirtinta, tol sveikas. Bent šiokia tokia paguoda.

Kol gydytojai atostogauja, aš bandau susidėlioti savo darbus ir kiek galima daugiau padaryti, įvykdyti visus pažadus, įsipareigojimus ir užsakymus. Kol dar jaučiuosi sveika, kol dar galiu planuotis savo laiką, kurio turėdama begales labai puikiai jį švaisčiau sėdėdama feisbuke ir buku žvilgsniu skaitydama tas pačias antraštes.

Gera žinia, tiesiog atradimas: kai tau nubrėžiama laiko riba (mano atveju – iki prasidėsiančių begalinių tyrimų, nors tada dar net neįtariau, tik nujaučiau, kiek daug jų bus), per mėnesį gali padaryti viską, ko neįstengei padaryti per metus.

Ir dariau.

Gyvenimas tapo intensyvus ir skanus. Nebeliko jokio nuobodulio. Tik atsirado daug barnių. Artimiausias žmogus negalėjo suvokti mano ėjimo stačia galva, negalėjo priimti manęs tokios – nebesistengiančios užgludinti kampų, kažko išlaukti, kažką užglostyti.

Žinojau, kad laiko turiu mažai.

Netgi tas, kuris tau sako, jog tave supranta, – nesupranta nieko. Nes dažnai net savęs paties nesupranta, nesuvokia, kodėl nei iš šio, nei iš to jo pasaulis virsta aukštyn kojomis. Jo pasaulį verčia šalia esantis. Nes šalia esantis tampa kitu žmogum, visai kitu, nei jis buvo įpratęs matyti.

Tuo keistu laukimo laikotarpiu, kai dar nevyko nieko, aiškiai supratau žmonių, kuriems diagnozuotas vėžys, pasakymus, kad jie dėkingi ligai, nes ji pakeitė jų gyvenimus. Apie tai kalbėjo visi be išimties. Ir tai – ne apie sudarkytus, supjaustytus kūnus, tai – apie žmogaus vidų ir jo pasaulėžiūrą.

Kai supranti, kad nebeturi ko prarasti, atrandi save tikrąjį ir net nustembi, koks jis tau artimas ir priimtinas, mielas, kaip tau pačiam gera su juo būti. Kažkada prarastu ir vėl atrastu.

Su tuo tikruoju.

Taip prasidėjo meilės šokis su savim, kurios, pasirodo, niekad nemylėjau. Kurios gėdijaus. Kurios nevertinau. Nes nežinojau, kas yra meilė. Meilė sau. Niekas to nemokė. Niekas nemokėjo to papasakoti ir paaiškinti. Nes niekam tai nerūpėjo. Nes mano mama taip pat mylėjo ne save, o savo vaikus. Nes draugės mylėjo vyrus, vaikus, meilužius ir anūkus, bet ne save.

Troško būti mylimos, bet nežinojo, kaip tos meilės gauti. Juk nešulinių arklių nemyli niekas. Jais tik naudojasi. Ir krauna tiek, kiek paneša. Ir dar truputį daugiau. Ir tada, bac, insultas, infarktas, vėžys.

Tada pradedi rūpintis, kaip jie, mano mylimieji, be manęs išgyvens.

Išgyvens.

Jei netiki – kad patikėtum, bac, ir mirtis.

Ir išgyvena. Tampa savarankiškesni, stipresni, gražesni.

Tuomet kas tu buvai jų gyvenime? Vagis, atimantis iš visų savo mylimųjų galimybę pilnai pajausti savo gyvenimą ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus? Vogdamas jų gyvenimo žavesį, pilnatvę ir visus galimus atradimus per klaidas ir skausmą. Todėl tave ir šalina iš žaidimo, nes esi trukdis.

Aš nebebūsiu niekam trukdis. Visų aplinkinių pasauliai galės suktis be mano įsikišimo.

Žinau, kad pradžioj daug kam tai nepatiks, nes reiks prisiimti atsakomybę patiems, bet paskui atras viso to žavesį ir gal net bus dėkingi mano vėžiui, taip keistai atsiųstam į jų gyvenimus. Ir išmokiusiam gyventi. Jie žinos, kad išgyvens be manęs. Tą žinosiu ir aš.

Jau žinau.

Taip praėjo dvi savaitės laukimo, bet ne laukiant, o gyvenant.

Jei nori sužinoti tikrąją savo ligos diagnozę, reikia žiūrėti ne į popieriaus lapus, primargintus nesuprantamų terminų, o į gydytojų akis. Į jų judesius. Į nevalingas reakcijas. Kad ir kokie profesionalai būtų, visų pirmiausia jie yra žmonės.

Iš echoskopu mano krūtį apžiūrinčios gydytojos nevalingo atodūsio supratau – aš neklydau.

Vėžys.

Piktybiškas.

Ar labai – gali pasakyti onkologai. Gydytoja tylomis paduoda išvadų primargintą popieriaus lapą. Visu vidumi jaučiu, kaip jai nelengva pasakyti diagnozę. Todėl ji nieko ir nesako.

Antras šokas.

Pasirodo, pasąmonėje vis dėlto ruseno ne viltis, bet viltelė, kad dar gali būti kitaip. Juk kažkam būna. Tačiau ne šį kartą. Ir ne man.

Išėjusi iš gydytojos pasukau ne automobilio link ir ne pas šalimais gyvenančią draugę, ketindama išgerti puodelį kavos, o kur akys veda. Priėjusi suoliuką prie neveikiančio fontano atsisėdau, ir ašaros pasipylė upeliais. Nevalingai. Kaip kokiam filme. Taip gražiai, elegantiškai…

Skaitydama visokią rašliavą apie vėžį, dažnai pagalvodavau: o kaip aš reaguočiau sužinojusi diagnozę?

Skambinčiau draugams, pažįstamiems, giminaičiams?

Guosčiausi, raudočiau, prašyčiau patarimų?

Dabar jau žinau – noriu būti viena.

Tik aš ir jis.

AŠ IR VĖŽYS.

Mums reikia apsiprasti, įsižiūrėti vienam į kitą, pažinti vienam kitą, pamilti ir išmokti gyventi. O po to… O po to apsikabinus, iškelta galva išeiti į žmones. Prisistatyti. Štai kokie mes. Norite – priimkite mus, norite – atstumkite. Kitokie jau nebūsim.

Taip ir sėdžiu, plieskiant saulei, ant suoliuko, apsupta begalinės tuštumos. Ašaros nebebėga, viduje ramu ramu, kaip būna ramu praūžus audrai. Manyje neliko nieko: nei minčių, nei troškimų, nei planų. Lyg kosminis vėjo šuoras būtų iššlavęs viską. Ir keistas jausmas, kaip regėjimas, lyg kažkieno akys žvelgtų į mane, tokios geros, mylinčios…

Gal taip Dievas žiūri į žmones?

Į tuos, kurie lieka visai vieni?

Telefono skambutis. Vyras. Iš balso supranta. Klausia, kur esu.

Atvažiuoja. Sėda šalia. Apkabina. Ir  suvokiu, kad nenoriu matyti taip į mane žvelgiančių akių. Tokiomis akimis tegu mane apžiūrinėja gulinčią karste, o ne dabar, kol dar esu gyva, kol kvėpuoju.

Staiga suprantu, kad gyvenime su vėžiu sunkiausia bus matyti tuos atsisveikinimo kupinus pažįstamų žvilgsnius. Sunkiausia bus žinoti, kaip jie tyliai, nevalingai braukia tave iš gyvųjų tarpo, kaip apie daug ką kalbasi pašnibždomis, kažko nepasako iki galo, nusuka žvilgsnį arba, sutikę gatvėj, apsimeta, jog nemato, kad nereiktų kalbėti, nes jie nežino, ką sakyti, kaip elgtis su gyvu, bet jau išeinančiu, nevalingai jų pačių išstumiamu iš jų tarpo.

Tu dar nejauti skausmo, nes vėžys jo nekelia, tu dar nepatyrei gydymo keliamo diskomforto, tu dar jautiesi sveikas, o artimųjų gailestis tave jau žudo.

Dabar supranti, kodėl daugelis sergančiųjų nekalba apie savo ligą. Nes neturi jėgų matyti gailesčio žmonių akyse. To nurašymo. Nes jėgų reikia kitiems dalykams.

Jėgų reikia gyvenimui.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *